Spalio pradžioje Europos intelektualai išplatino Paryžiaus pareiškimą „Europa, kuria mes galime tikėti“. Joje įžymūs Europos mokslininkai ir mąstytojai įspėja, kad Vakarų visuomenėms kyla susinaikinimo pavojus dėl Europos tautų tradicinių krikščioniškų kultūros formų išsižadėjimo.
Pareiškime nerimastingai sakoma: “Europai, visame jos turte ir didybėje, grėsmę kelia klaidingas savęs suvokimas“, „klystanti Europa tampa nepalaužiamai priešiška savo praeičiai“, „tokia kultūrinio išsižadėjimo pozicija funkcionuoja kaip paprastas ir pigus būdas būti „kritišku“, „ išsižadėjimo kultūra iš būsimosios kartos atima tapatybės savivoką“, „klaidingoji Europa yra daug silpnesnė, nei kas nors galėjo įsivaizduoti“, „auga nesąžiningumas“, „stiprėja technokratinė tironija“, „mes prarandame savo namus“…
Tokiais žodžiais pareiškimo autoriai kviečia Europos politikus „atnaujinti konsensusą apie moralinę kultūrą, idant žmonės galėtų būtų vedami dorovingo gyvenimo link“, „užtikrinti, kad Europos ateitis būtų “liberali geriausia šio žodžio prasme“.
Į Europos žemyną masiškai plūstančių pabėgėlių ir migrantų akivaizdoje šis žymiausių Europos intelektualų pareiškimas tarsi šaltas dušas perliejo įkaitusią Vakarų visuomenę. Deja, meinstryminė žiniasklaida apsimetė šių perspėjimų neišgirdusi. Ji ir toliau be perstojo šaukia apie pakantumą ir toleranciją bet kam, apie visuotinę laisvę ir lygybę, nors daugelis pastebi, kad laisvių, apie kurias tik vakar buvo kalbėta, jau nebeturime, deklaruojamos lygybės taip pat nėra, nes ją paneigia nuolat auganti žmonių atskirtis – tėra tik mokymas apie laisvę be pareigų.
Apie tai „Pozicijos“ redakcija kalbina filosofijos mokslų daktarą, teisės profesorių Saulių Arlauską.
Stebėtina, bet po šio pareiškimo daugelis Lietuvos intelektualų tyli. O kai kurie jų netgi dar atkaliau ėmė skelbti utopinę darnios multikultūrinės Europos viziją, tarsi neįžvelgdami pareiškime jokios skelbiamos grėsmės, tarsi pareiškimą būtų pasirašę ne žymiausi Europos intelektualai, o būrelis politinių marginalų. Kaip Jūsų vertintumėte patį pareiškimo faktą ir jo turinį, juk jame gana kritiškai kalbama apie žmogaus teisių ir laisvių supratimą?
Labai tikslus klausimas. Kas Paryžiaus pareiškimą pasirašė? Manau, jog tai tikrieji intelektualai. Paskaitykite jų mokslines publikacijas ir abejonių dėl to neliks. Todėl viešojoje erdvėje tvyranti tyla yra bauginanti. Šia tyla siekiama apsimesti, kad nieko nevyksta.
Gal šį pareiškimą siekiama ignoruoti, nes jis kelia reikšmingus ar labai nepatogius klausimus?
Nutylėti vis tiek nepavyks. Nuslėpti problemų, kurios realiai egzistuoja, tiesiog neįmanoma. Anksčiau ar vėliau diskusija dėl Paryžiaus pareiškimo prasidės. Neprasidės tik vienu atveju, jeigu tai bus per vėlu, jei Europa nebebus ta Europa arba taps nebe Europa.
Kas tokio grėsmingo yra Paryžiaus pareiškime?
Nesibaiminu būti pramintas marginalu, kuris netiki greit tobulėjančia Europa. Galbūt genderizmas, naikinantis ribą tarp vyro ir moters, yra tobulumo idealas. Bet sveiko proto mąstymas išlieka. I.Kantas sakė: „Gerbkite gamtos visuotinį įstatymą!“
Ar gamta neskiria vyro nuo moters? Iš visų žinomų filosofų tik nedaugelis, tarp jų moderni filosofė Judith Butler, tvirtina neįtikėtiną dalyką, kad moters vaidmuo visuomenėję išgalvotas. Suprask, vyro ir moters skirtingi gamtos nulemti socialiniai vaidmenys išgalvoti…? Dėl to Paryžiaus pareiškimo autoriai mus visus įspėja: nepraraskime PROTO.
O kaip socialinis progresas? Progreso strateginė kryptis – visų formų diskriminacijos įveikimas, ypač lyčių skirtumo pagrindu?
Tikriausiai esu I. Kanto filosofijos sugadintas žmogus. Jis pasakytų: “Kur tu, žmogau, su savo baigtiniu protu mąstydamas apie progresą, nulėksi, kaip nugalėsi gamtą? Nori pasigalynėti su gamtos Kūrėju? Prašau: patobulink save, įveik senatvę, ligas…“.
Paaiškėjo, jog išsigandome. Ovjedo sutartimi uždraudėme tobulinti žmogų. Šiuo atveju kritinis protas ir gamtos autoritetas nugalėjo.
Nejau nėra protingos galimybės ką nors patobulinti be grėsmės išnykti?
Paryžiaus pareiškimo esminis motyvas yra tas, kad nenorėdami nesusinaikinti, turime nenukrypti nuo gamtos įstatymų, kad ir kaip manipuliuotume gamtos dėsnių pažinimu.
Jūs peršate mintį, kad yra svarbus ne tik mokslinis gamtos supratimas, bet ir religinis santykis su ja?
Nėra abejonės. Dabar labai populiari mintis, kad tie, kurie mano, jog Dievo nėra, yra aukščiau už tuos, kurie tiki Dievo buvimu. Paryžiaus pareiškimo autoriai šitą mitą išsklaido. Pagaliau prabilta, kad niekinantieji tikinčiuosius, tai daro iš erzacreligijos (tai religijos pakaitalas) pozicijų. Religingų žmonių kritikai neretai elgiasi kaip religiniai fundamentalistai. Paradoksalu, tačiau taip yra. Jie, apsirėdę visąžinio (žynio) togomis internetinėje erdvėje, socialiniuose tinkluose pamokslauja, aiškina skaitytojams ir klausytojams, kad žmogus gali gyventi taip, kaip nori, poruotis su kuo nori, kad jokių žmogaus šventų gyvenimo tikslų nėra. Tokie pamokslautojai paprastai religingai fundamentalistiškai tiki savo šventa tiesa – kadangi Dievo nėra, aukštesnės mano protui tiesos nėra, todėl galiu gyventi taip, kaip noriu. Be to ir visus mokyti.
Toks požiūris yra sekuliaristinis. Ar tikite, kad sekuliarėjanti Europa staiga vėl atsivers į pamaldžią krikščionišką bendruomenę, kuriai parūpo išlikimas?
Sekuliarėjanti Europa yra klystkelėje. Apie tai įspėjama Paryžiaus pareiškime. Jame sakoma, kad universitetai praranda savo autoritetą.
Lietuvoje žinomi atvejai, kai iš universitetų ujami kritiškai mąstantys ir konjunktūrai nelojalūs žmonės. Ir to nepakanka! Jeigu pasiryžome iš universitetų išvaryti sveiką protą, keiskime ir mokymo programas: atsisakykime Platono, Aristotelio, Augustino, Akviniečio, Kanto, Hėgelio studijų. Neleiskime šių autorių skaityti studentams, nes minėtų mąstytojų „minkštosios technologijos“ sugadins jų mąstymą. Teskaito tik Judit Butler.
Vargu ar įmanoma kardinaliai pakeisti požiūrį į žmogaus teises vien propagandinėmis priemonėmis. Ar įmanoma žmones pakreipti kitokiam gyvenimui, jei dauguma jų tiki, kad svarbu gyventi sau ir viskas bus gerai?
Tai skaudžiausia Europai problema. Paryžiaus pareiškimo autoriai kaip tik kviečia apie tai susimastyti. Šiandien gal dar ne vėlu. Rytoj jau gali būti per vėlu.
Argi ne visada taip buvo? Dažnai mus kažkas įspėja, kad nedarytume klaidų. Bet… Ir šiuo atveju – po Europos intelektualų pareiškimo tyla.
Yra posakis: „tyla prieš audrą“. Nesinori kartoti elementarių tiesų. Neverta slėpti problemų apie Europos intelektualines ligas. Problemų nepaslėpsime, nes to neįmanoma padaryti. Jeigu jų neišspręsime dabar, tai rytoj turėsime vargti kur kas daugiau. Jeigu jas ignoruosime, už mus spręs kiti, taip kaip jiems naudingiau. O mūsų gal ir nebebus.
Redakcija siūlo skaitytojams paskaityti prof. Sauliaus Arlausko Paryžiaus pareiškimo komentarą
Saulius Arlauskas
Filosofijos mokslų daktaras, teisės profesorius
Kazimiero Simonavičiaus universitetas
Spalio pradžioje Europos intelektualai išplatino Paryžiaus pareiškimą „Europa, kuria mes galime tikėti“. Neabejotina, kad kritiškai ir atsakingai mąstantys Lietuvos ir kitų šalių intelektualai šį pareikšimą sutiko kaip nekantriai lauktą. Pareiškimo įžvalgos teikia viltį, kad sveikas protas pagaliau ima sakyti tiesą apie dramatišką nūdienos kultūrinę situaciją vakarų pasaulyje.
Pritariant pareiškime išdėstytoms mintims, itin svarbu susimastyti apie, tai, kaip, tobulinant žmogaus teisių sutarčių nuostatas Europoje, reikėtų stabdyti intelektualinį ir politinį nuosmukį. Itin svarbu visiems susitarti dėl teisinių būdų, kurie neleistų Europai eiti klystkeliais. Tokių būdų pasiūlymai būtų konstruktyvus indėlis praktiškai realizuojant Paryžiaus pareiškime dėstomas mintis.
Europoje daug kalbama apie liberalią demokratiją, žmogaus teises ir laisves Bet, kaip galima spręsti iš pareiškime dėstomų minčių, kaip tik tikrojo liberalizmo ir deramos žmogaus teisių apsaugos pasigendama. Vadinasi, klystame. Kokias klaidas darome?
Štai pareiškime nurodomos lemtingos klaidos, kurias daro dabartiniai Europos politiniai lyderiai:
Klaida dėl laisvės supratimo ir teisinio reglamentavimo. Klaidingoji Europa „puikuojasi beprecedenčiu įsipareigojimu žmogaus laisvei, tačiau ši laisvė yra labai vienpusiška“. “Vienpusiškai suprantama laisvė leidžia įsivyrauti utopiškam atotrūkiui nuo realybės“. “Laisvė, užgniaužianti giliausius mūsų širdžių troškimus, netrunka tapti prakeiksmu. Klaidingoji Europa neskatina laisvės kultūros“.
Klaida dėl lygybės utopinio įsivaizdavimo. „Be laisvės klaidingoji Europa taip pat puikuojasi beprecedenčiu įsipareigojimu lygybei“. Beprecendentinė lygybė, kaip galima spręsti iš kitų teisinių iniciatyvų Europoje, reiškia norą dirbtinais būdais įveikti žmonių natūralius, gamtinius, prigimtinius skirtumus ir iš to sekančius socialinius vaidmenis. Tokia lygybės samprata virsta protu nepaaiškinamais eksperimentais ir reikalavimais žmogui gyventi ne savo žmogaus įgimta lemtimi apibrėžto gyvenimo, o žmogaus kaprizų ir visuomenės architektų suprojektuotą gyvenimą.
Klaida dėl proto religijos pakeitimo žmogaus impulsų religija. Krikščioniško tikėjimo Europoje nykimą lydi „atnaujintos pastangos įsteigti politinę vienybę – pseudoreliginio universalizmo sentimentais.“ Tradicinį tikėjimą protu, kuris remiasi racionaliai paaiškinamomis tiesomis, keičia tikėjimas išgalvotomis žmogaus teisėmis, kurios paprastai remiasi žmogaus atsitiktiniais norais.
Klaidos neišvengiamai privalo būti šalinamos
Konkrečios priemonės, kaip išvengti daromų klaidų, Paryžiaus pareiškime neaptarinėjamos, tačiau jos aiškėja, kai tik pabandome pareiškimo kritines tezes išreikšti teisės normų ir teisės institutų kalba.
Klaidos dėl laisvės supratimo įveikimas. Pradėti šalinti klaidas būtina nuo to, kaip Europos politikoje ir teisėje turėtų būti suprantama ir įtvirtinta pagrindinė žmogaus teisė į laisvę. Ši prigimtinė laisvė (tai pozityvioji laisvė) privalo būti išvaduota nuo lėkšto aiškinimo, kad laisvė neturi jokių ribų. Laisvė, kaip prigimtinė teisė, privalo būti normatyviai visiems suprantamai ir priimtinai apibrėžta, t. y. privalo remtis protinga ir įtikinama laisvės teisine definicija, dėl kurios turinio nekiltų ginčų politiniuose debatuose ir žmogaus teisių jurisprudencijoje.
Ar turime, ar naudojamės įtikinama laisvės samprata, ar laisvė tai teisė nesiskaityti net su žmogaus prigimtimi? Atsakyčiau, kad nūdienos politiniuose debatuose laisvės supratimas yra perdėm primityvus.
Laisvė populiariai aiškinama kaip „išsilaisvinimas nuo bet kokių apribojimų: “seksualinė laisvė, saviraiškos laisvė, laisvė būti savimi” nepaisant to ar žmogus renkasi protingą ar neprotingą gyvenimo planą.
Tokia nuomonė apie laisvę gali būti paremta Isaiah Berlin teorija, kuri aukština negatyvią laisvę ir peikia pozityvią. Jos credo, kad yra beprasmės ir pavojingos kalbos apie asmens prigimtį, žmogaus pozityvią laisvę. Valstybei turi rūpėti tik individo negatyvi laisvė, t. y. tik tai, kaip užtikrinti, apsaugoti individo privatumą. Manau vienas iš pareiškimo bendraautorių Ryszard Lagutko šią I. Berlin teoriją teisingai ir pagrįstai apibūdina, kaip blogą: “Imkime gerai žinomą, bet labai blogą Isaiah Berlin esse: “Dvi laisvės koncepcijos, kurioje pliuralizmas vaizduojamas kaip „negatyvi laisvė“, o monizmas, kaip „pozityvi laisvė“.
Taigi darome lemtingą klaidą, kai būtent negatyviosios laisvės konceptu aiškiname Europos Sąjungos fundamentalių žmogaus teisių chartijos antro skyriaus „Laisvės“ 6 straipsnį „Teisė į laisvę ir saugumą“ „Kiekvienas turi teisę į laisvę ir asmens saugumą“, o taip pat žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnį.
Kai laisvės principo turinys visiškai neapibrėžtas, tai laisvė lengvai gali būti suprantama, kaip individo teisė gyventi taip, kaip nori, be jokių nurodymų iš šalies, autoritetų pamokymų ir netgi nepaisant sveiko proto reikalavimų. Tokio laisvės supratimo populiarumas lengvai paaiškinamas. Žmonėms, ypač jauniems be galo patrauklu, kad teisė gina kiekvieno saviraišką, kad teisė nereikalauja jokių intelektualinių pastangų spręsti kas gera ir kas bloga, kas naudinga ne tik man, bet ir bendruomenei.
Paklydimo įveikimas ir tikrojo liberalizmo atkūrimas slypi tame, kad žmogus savo svarbiausiuose gyvenimo siekiuose geidžia ne tiek negatyvios, kiek pozityvios laisvės, kuri leidžia jo asmenybei išsiskleisti, pajusti, kad vieną vienintelį kartą atvykęs į šį pasaulį, čia pragyveno prasmingai. Tokia pozityvi laisvė ir turėtų būti apibrėžta universaliais kriterijais, kuri organiškai susietų laisves su egzistenciniais žmogaus tikslais ir kuri turėtų būti įtvirtinta žmogaus teisių konvencijose.
Pažymėtina tai, kad kituose Europos Sąjungos fundamentalių teisių chartijos II skyriaus straipsniuose apibrėžiamos būtent egzistenciškai universalios pozityvios laisvės ir teisės: pagarba privatumui ir šeimos gyvenimui, asmens duomenų apsauga, teisė tuoktis ir kurti šeimą, minties sąžinės ir religijos laisvė, išraiškos ir informacijos gavimo laisvė, susirinkimų ir asociacijų laisvė ir kitos.
Būtent apie pozityvias pagrindines laisves kalbama ir Europos žmogaus teisių konvencijoje.
Taigi akivaizdus paradoksas: Laisvė kaip fundamentinis principas politiniuose debatuose bei Europos Sąjungos ir Europos teisėje aiškinamas negatyvios laisvės konceptu, kaip asmens prigimtinė teisė gyventi taip kaip nori, o konkrečios laisvės ir teisės priešingai išreiškiamos pozityviosios laisvės normomis, kaip teisės į privatumo, šeimos, religinių įsitikinimų laisvę.
Kokia galėtų būti pozityviosios laisvės, išreiškiančius prigimtinius, aukščiausius žmogaus siekius, teorija, kuri leistų adekvačiai suprasti Chartijos 6 straipsnį, Konvencijos 5 straipsnį ir kartu paaiškintų žmogaus laisvių teorinius pagrindus?
Paryžiaus pareiškimo bendraautorius ser Roger Scruton vienoje savo kalboje pasakė: „Prigimtinė teisė numato pareigas, kurios būdingos laisvam ir save-valdančiam gyvenimui… Kur tik galios valdo mus, mes tikime, kad egzistuoja laisva ir suvereni individualybė, kuri teikia tų jėgų legitimumo galutinį testą“.
Galima suprasti, kad šioje Roger Scruton tezėje sakoma, jog tikrasis liberalizmas ir žmogaus teisių doktrina privalo remtis asmenybės (sovereign individual) esme, jo pozityviąja laisve. Būtent tokia nuostata įtvirtinta Vokietijos Konstitucijos žmogaus teisių doktrinoje. Vokietijos Konstitucijoje sakoma: “Kiekvienas asmuo privalo turėti teisę į laisvą savo asmenybės vystymą, tiek kiek jis nepažeidžia kitų teisių, konstitucinės tvarkos ar dorovės dėsnio”.
Apie laisvę kaip žmogaus teisę galima samprotauti ir ginčytis be galo. Tačiau, kad ginčai būtų vaisingi, geriausiai būtų įsiklausyti į tų autorių mintis, kurie pirmieji susimąstė apie liberalios mūsų epochos pasaulėžiūros pagrindus. Kodėl mes imame pamiršti, kaip laisvę aiškino Imanuelis Kantas? Juk būtent jis paskyrė savo svarbiausius filosofinius veikalus tam, kad būtų paaiškinta « Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos », kurią visam pasauliui 1789 m. paskelbė prancūzų tauta, pagrindinė tezė: „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs“. Kanto mintis rutuliojo ir J.G. Fichte, ir F. W. J. Scheling, G. F. W. Hegel.
Nesuklysiu sakydamas, kad mūsų laikmetyje aiškinantis pozityviosios laisvės turinį, labiausiai galime pasimokyti iš Hėgelio. Tai įtikinamai parodo profesorius David Schindler tekste: « Laisva valia, kuri siekia laisvos valios: apie santuoką kaip laisvės paradigmą Hėgelio « Teisių filosofijoje ».
Iš tiesų Hėgelio laisvės idėjos turinio aptarimas padeda konstruktyviai r turiningai apibrėžti pozityviosios laisvės principą, kaip universalią normą, kuri kartu atskleidžia asmenybės esmę, jos prigimtinius siekius, taip pat nustato vidinį neatskiriamą teisės ir moralės ryšį, padeda mums korektiškai suprasti daugelį modernių žmogaus teisių institutų, kurie yra įtvirtinti paminėtose žmogaus teisių konvencijose. Hėgelio laisvės idėjos samprata naudojasi (žinoma intuityviai) žmonių masės, kai jos, nesiveldamos į ideologines spekuliacijas, gyvena tradiciškai dorą, prasmingą gyvenimą šeimoje, visuomenėje ir valstybėje.
David Schindler sako: Mąstydami apie laisvę, mes privalome regėti objektyvią proto ar dvasios manifestaciją per socialinio gyvenimo progresyvaus komplekso dimensijas: teises, sutartis, moralės principus, sąžinę, šeimą, ekonomiką, politiką, valstybę, pasaulio istoriją“.
Hėgalio laisvės principo esmė tokia, kad iš tiesų asmenybė yra laisva kai įsisąmonina savo būtį išoriniame pasaulyje, kai išskleisdama visas savo vidines prigimtines potencijas, pasiekia darną su išoriniu pasauliu.
Konkrečių žmogaus prigimtinių laisvės formų daugetas
Suprantant laisvę, kaip žmogaus misiją išreikšti save, savo prigimtinius tikslus, Hėgelio mintys padeda apibrėžti fundamentinius pozityviosios laisvės modelius (formas). Ši fundamentinių pozityviosios laisvės modelių (formų) seka ir yra žmogaus prigimtis, žmogaus kaip asmenybės (of personality) prigimtiniai siekiai ir kaip pagrindinės teisės, racionalia forma, įtvirtintos žmogaus teisių konvencijose ir teisės institutuose.
a) Visų pirma tai žmogaus gyvybės ar fizinio bei psichinio integralumo apsauga. Žmogaus aš, kaip asmuo, kaip dvasia transcenduoja į kitą – į kūną (realybę, kuri yra adekvati jo subjektyviam aš). Šiuo atveju laisvės forma, – tai mano dvasios identitetas mano asmeniniame kūne. Aš laisvas, kai turiu sveiką kūną (randu save savo kūne), kai myliu savo kūną, kai laikau jį gamtos ar Dievo dovana ir juo visokeriopai rūpinuosi (atlieku visas pareigas būtinas gyvybei ir sveikatai palaikyti).
b) Kita laisvės (asmens privataus identiteto) forma. Žmogus atranda save ne tik kūne, bet ir gamtinėje-socialinėje aplinkoje, kuri būtina jo egzistencijai palaikyti. Asmuo sutapatindamas savo valią su išoriniais objektais nepraranda savo aš, o tuose objektuose nubrėžia savo privatumo sritį. Manasis aš, – tai mano namai, mano daiktai, mano gamta, mano darbo vieta, mano šalis. Tai privati autonomija, asmens identitetas ir teisė į privatumą.
c) Dar viena žmogaus laisvės forma – jo dvasinis identitetas, jo moralinė būtis ir autonomija. Laisvė, kaip dvasinė būtis, reiškia žmogaus aš ne tik jo privačioje sferoje, bet taip pat bendruomenėje, asmenybės bendruomeninį identitetą, kurį žmogus išgyvena savo sąžine ir sutvirtina savo religiniu ar filosofiniu tikėjimu. Kiekvienas žmogus turi teisę spręsti, kas yra gyvybiškai svarbu jam, aplinkiniams, visai bendruomenei.
d) Laisvė neįsivaizduojama be žmogaus bendruomeninio identiteto. Kalbėdami apie bendruomeninį identitetą, privalome skirti dvi jo realiai besireiškiančias formas. Pirmoji tai gyvoji karta, visuomenė, masiškai fiziškai egzistuojančių žmonių gamtinis ir socialinis faktas. Antroji reiškia bendruomenę, kuri apjungia gyvą kartą su jau mirusiomis ir dar gimsiančiomis kartomis. Tai istorinė bendruomenė.
Kalbant apie asmens laisvę visuomeniniuose santykiuose (prigimtinę teisę į laisvę visuomenėje), žmogus laisvas visuomenėje, jei turi galimybę įgyti profesiją, rasti darbą, gauti padorų atlyginimą, paramą senatvės atveju ir t. t.. Tai yra prigimtinė teisė į politinį, ekonominį, socialinį ir teisinį teisingumą.
Kalbant apie asmenybės dvasios sklaidą ir asmens laisvę istorijoje, vėlgi galime kalbėti apie gamtines-socialines prielaidas tokiai kosminei bendruomenei egzistuoti. Viena prielaida yra šeima, kurioje substanciškai siejasi iš gyvenimo išeinanti ir į gyvenimą ateinanti karta. Tai tėvai ir vaikai. Vaikų aš yra tėvuose, tėvų aš yra vaikuose. Kita prielaida yra valstybė – reali istorinės tautos manifestacija.
Valstybė yra viena vertus realus faktas ir kita vertus toks institutas, kuris yra tas pats praeityje, dabartyje ir ateityje. Žmonės gal ne visada pripažįsta, bet negali neigti, kad valstybė yra jų būties istorijoje substancinis pagrindas. Jų intymus (intersubjektyvus) santykis su valstybe paprastai reiškiasi pagarba, lojalumu įstatymams ir viešosios valdžios atstovų sprendimams.
e) Tokiu būdu Hėgelio idėjos padeda apibrėžti mažiausiai 5 prigimtines teises, fundamentines žmogaus pozityviosios laisvės formas, kurios išreiškia žmogaus prigimties visumą, visų žmogaus teisių substancinį pagrindą. Tai teisė į gyvybę, privatumą, moralinę autonomiją, teisingumą visuomenėje, istorinį išlikimą. Tuo tarpu pagrindinės pozityvios žmogaus teisės, įtvirtintos žmogaus teisių konvencijose, yra šių fundamentinių laisvės formų konkretizacijos ir kombinacijos ir yra legitimios tiek, kiek nenukrypsta nuo universalaus substancinio pagrindo (asmenybės prigimtinių teisių visumos.
Adekvatus lygybės supratimas. Paryžiaus pareiškime sakoma: „Negalime tikėtis jokio Europos atsinaujinimo tol, kol ryžtingai neatmesime perdėto egalitarizmo ir išminties keitimo techniniu žinojimu » Egalitarizmą šiuo atveju galima būtų suprasti kaip substancinės lygybės siekį. Tokį tikslą patvirtina Europos Tarybos konvencija pieš smurtą prieš moteris (Stambulo konvencija).
Konvencijai keliami du tikslai: pirmasis tikslas -(eliminuoti) visas diskriminavimo formas prieš moterį. Šis tikslas remiasi ontologine prielaida, kad tarp vyro ir moters identitetų ir vaidmenų visuomenėje egzistuoja substancinė skirtis (vyras pagal prigimtį yra fiziškai stipresnis už moterį, dėl ko galima moterų diskriminacija ir ją siekiama įveikti.
Kitas konvencijos tikslas – sukurti substantyvią vyro ir moters lygybę. Substantyvios lygybės kūrimą jau reikia suprasti ir kaip vyro bei moters gamtinių lyčių skirtumo neigimą, kaip jų ontologinį sutapatinimą ir tuo pagrindų totalų socialinių vaidmenų suvienodinimą, sulyginimą, kas iš principo prieštarauja vyro ir moters prigimties biologinei substancinei skirčiai. Substantyvi vyro ir moters lygybė paprasčiausiai yra negalima, tiesiog neįmanoma.
Europos chartijos ANTRAŠTINĖJE DALYJE LYGYBĖ 20 straipsnyje Lygybė prieš įstatymą sakoma: „Prieš įstatymą visi lygūs. 21 straipsnyje Diskriminacijos uždraudimas, sakoma: 1. Draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.
Tiek Chartija, tiek ir Žmogaus teisių konvencija kalba apie lygybę, kaip apie lygybę prieš įstatymą ir apie lygybę kaip apie diskriminacijos draudimą. Abiem atvejais preziumuojama, kad socialiniame santykyje yra substantyviai skirtingi subjektai ir todėl jie savaime yra nelygūs. Teisinė lygybė ir diskriminacijos draudimas reikalauja visuomenės sugalvotų priemonių eliminuoti galimą konfliktišką (diskriminuojantį) jų santykį. Šiuo atveju lygybė reiškia skirtingų socialinių padėčių suderinimą, harmonizavimą, konflikto tarp socialinio santykio dalyvių eliminavimą. Tuo tarpu genderizmo ir kitokios substantyvios lygybės ideologijoje siekiama neigti materialius subjektų skirtumus, o padėčių suderinimas ir konfliktų eliminavimas suprantamas kaip substantyvus sulyginimas, t. y. gamtos nustatyto skirtumo paneigimas, kas iš principo nepasiekiama.
Taigi klaidos nesusipratimai ir nesutarimai aiškinant diskriminaciją ir nelygybę, kyla tada, kai žmogaus pagrindinių teisių sąraše atsiranda teisės, kurios neturi substantyvaus pagrindo (nėra paremtos prigimtimi). Pav. vienos lyties asmenys substantyviai nėra gimę santuokai.
Išvardinti argumentai rodo, kad nesusipratimai kyla ne dėl blogo lygybės ir teisės į lygybę apibrėžimo Europos žmogaus teisių sutartyse, bet dėl, viena vertus klaidingo, nuo gamtos nustatytų substantyvių skirtumų nutolusio lygybės interpretavimo (pamirštant, kad lygybė viso labo yra žmogaus praktinio proto nustatyta lygybė prieš įstatymą ir iš čia sekantis diskriminacijos draudimas), o kita vertus suteikiant pagrindinių žmogaus teisių statusą, tokioms žmogaus teisėms, kurios neišplaukia iš prigimties (pav. vyro teisė būti moterimi ar atvirkščiai)
Tradicinė proto religija vietoj religinio substituto žmogaus teisių doktrinoje. Paryžiaus pareiškime sakoma: «Universalistinės ir universalizuojančios klaidingosios Europos pretenzijos atskleidžia, jog ji tėra surogatinė religinė santvarka, tam tikras erzacas, pasižymintis tiek tikybiniais įžadais, tiek anatemomis ». « Klaidingosios Europos globėjams konstruojant dirbtinę krikščioniją iš universalių žmogaus teisių, mes prarandame savo namus“.
Ser Roger Scruton yra pasakęs: “Europos visuomenė spėriai atsikrato savo krikščionišku paveldu ir nerado nieko kito į jo vietą kaip tik „žmogaus teisių“ religiją. Vadinu tai religija, nes visa sukurta tam, kad užpildytų nišą, kuri lieka pasitraukus religijai. Tariant paprastai, senoji Europos religija yra pakeičiama abejotino ir mistinio substituto ».
Paryžiaus pareiškime taip pat sakoma: „Privalome atkakliai tvirtinti, jog religinės aspiracijos yra priderama religijos, ne politikos (ar juolab biurokratinio administravimo) sritis. Siekdami atgauti savo politinį ir istorinį veiksnumą, privalome iš naujo re-sekuliarizuoti viešąjį Europos gyvenimą ».
a) Plėtojant paminėtas mintis apie klaidingos erzacreligijos įsigalėjimą Europos politikoje, galima tvirtinti, kad tai reiškiasi esant konfliktui tarp skirtingų moralinių kodų (vertybių hierarchijų). Tradicinėje, krikščioniškoje vertybių hierarchijoje (moraliniame kode) aukščiausią vertę iš aukščiau paminėtų fundamentinių laisvės formų turi fizinė ir istorinė žmogaus būtis. Žmogaus privatumas, kaip prigimtinė teisė užpildomas pareigomis artimajam, socialinei tarnystei ir istoriniam išlikimui.
b) Kitame postmoderniame erzacreligijos moraliniame kode (vertybių hierarchijoje) būtent žmogaus privatumas yra paskelbiamas aukščiausia vertybe ir teise, o žmogaus gyvybė, jo pareigos sociumo partneriams bei istoriniam išlikimui priskiriami asmens pasirinkimo laisvei. Iš tokio moralinio kodo seka ir nėštumo nutraukimo ,ir eutanazijos, ir vienos lyties santuokų ar translytiškumo legitimavimas.
c) Akivaizdu, kad du paminėti moraliniai kodai iš principo yra nesuderinami. Nesuderinami todėl, kad vienas jų nustato universalius moralinius imperatyvus būti ir būti istorijoje, o kitas priešingai neigia tokių imperatyvų nustatymo galimybę ir būtinybę, pretenduoja iškilti virš bet kokio religinio ar filosofinio tikėjimo.
d) Kalbant apie erzacreligijos idėjinius pagrindus, dažnai įsivaizduojama, kad yra galimas sekuliarus ir neutralus valstybės požiūris į skirtingus religinius, filosofinius įsitikinimus, ar ateistinę pasaulėžiūrą. Sprendžiant ar tai įmanoma ir kaip įmanoma, tikslinga prisiminti bylą Europos Žmogaus teisių teisme Case of Lautsi v. Italy.
Kaip publikacijoje „The Case of Lautsi v. Italy: A Synthesis“ jos autorius Gregor Puppinck (Director of the European Centre for Law and Justice, expert for the Council of Europe ) teigia, šioje byloje pripažinta, kad „„sekuliarumas yra požiūris“ ar „filosofinis įsitikinimas“, kuris tuo pačiu būdu kaip ir kiti įsitikinimai ar tikėjimai privalo būti gerbiamas“. „Bet sekuliarizmas nėra konvencijos universalus principas, tai nėra saistantis principas, kylantis iš konvencijos“.
Svarbu tai, kad teisiniu lygiu pripažinta, kad sekuliarus požiūris yra viena iš tikėjimo atmainų. Tokiu atveju erzacreligijos puoselėtojai neturi teisinio pagrindo teigti, kad valstybė pašaukta diegti būtent jų pasaulėžiūrą. Bet kokią poziciją tokiu atveju valstybė privalo užimti?
Gregor Puppinck sako, kad teismo požiūriu neutralią. Valstybės neutralumas reikštų jos „…patarnavimą įvairioms religijoms, įsitikinimas ir tikėjimams. Jos vaidmuo yra užtikrinti viešąją tvarką, religinę darną ir toleranciją demokratinėje visuomenėje ypatingai tarp oponuojančių grupių, tarp tikinčiųjų ar netikinčiųjų.
e) Galima sakyti, kad klausimas taip ir lieka neišspręstas. Kaip valstybė gali likti neutrali, kai konkuruoja du radikaliai priešingi, iš principo nesuderinami tikėjimai: vienas pripažįstantis, kad egzistuoja universalūs moraliniai įpareigojimai, kitas tai neigiantis?
Atsakymas peršasi tik vienas. Būtina pasirinkti kuriam kodui pasišvęsti. Pasirinkimas, jei galvojame apie konstruktyvų istorinį sugyvenimą, vienintelis. Visuotiniu turi būti filosofinis tikėjimas, kuris išreiškia universalų moralinį kodą, faktiškai įkūnytą visose tradicinėse pasaulio religijose.
„Netikinčiojo“ (non-believer) galimybė kaip norma yra abejotina ir racionaliai neapginama. Kas skaitė Kanto filosofiją, vargu ar pritars minčiai, kad mirtingas žmogus gali nors akimirką išsiversti be tikėjimo, kad be tikėjimo jo darbai daromi šiandien yra prasmingi ryt ir amžinybėje. Netikėjimas yra pa-tikėjimas gyvenimo beprasmybe su atitinkamomis pasekmėmis.
Štai kodėl neįmanoma nepritarti Ser Roger Scruton minčiai, kad « Europos civilizacija yra paženklinta dviejų Kristaus įsakymų – mylėti Dievą visa savo širdimi ir savo artimą kaip save patį ». Šiuose žodžiuose jaučiasi, kad kito žmogaus ir apskritai visų žmonių būties išsaugojimas buvo, yra ir privalo būti didžiausia vertybe, svarbiausiu Europos politikos tikslu, ir svarbiausiu teisės principu.
Todėl pareiškimo autorių kvietimą Europoje atnaujinti konsensusą dėl vertybių reikėtų suprasti kaip hamletišką pasirinkimą: arba, arba, kas iš esmės reiškia: norime istoriškai išlikti ar ne.
4. Iš Hėgelio žmogaus laisvės aiškinimo seka, kad žmogaus laisvė istorijoje reiškiasi jo namais šeimoje ir savo valstybėje. Remiantis žmogaus istorine laisve šeimoje, yra racionalu pritarti Paryžiaus pareiškimo autorių kvietimui susimąstyti apie santuokos ir šeimos išskirtinę vertę. Viską apie tai pasako tokie Paryžiaus pareiškimo teiginiai: „Mes tvirtiname, kad fundamentali mūsų, kaip žmonių, rolė visuomenėje yra būti tėvais ir motinomis. Santuoka ir vaikai yra integrali bet kokios žmonių klestėjimo vizijos dalis. Visuomenė, kuri nepajėgia ar nenori į save priimti vaikų, neturi ateities ».
5. Taip pat visiškai suprantamas ir priimtinas Paryžiaus pareiškimo autorių kvietimas prisiminti tautinės valstybės reikšmę Europos istorijoje. Iš Hėgelio istorinės laisvės sampratos seka, kad žmogui gyvybiškai svarbu save identifikuoti su istorine bendrija – jaustis istorinės tautos dalyviu. Istorinės tautos materializacija ir yra valstybė.
Jei taip, tai galima paklausti ar šiuo metu Europos Sąjunga atstoja savo piliečiams valstybę? Ar ES gyventojai identifikuoja save istorinėje Europos bendruomenėje, ar vis dėlto jiems tautinė valstybė yra intymesnė?
Paryžiaus pareiškime reikšmingi yra tokie žodžiai: „Tikroji Europa yra tautų bendruomenė. Mes turime savo kalbas, tradicijas ir sienas. Tautinė valstybė tapo Europos civilizacijos skiriamuoju bruožu“.
6. Kalbant apie moralinį kodą (vertybių hierarchiją) arba apie tiesiog apie tikėjimą žmogaus teisių doktrina, įtvirtinta Žmogaus teisių konvencijoje ir Europos Sąjungos žmogaus teisių chartijoje, galima tvirtinti, kad nepaisant to, jog krikščioniškas žmogaus teisių turinys nepaminėtas, tačiau žmogaus teisių sistema primena labiau krikščionišką, nei erzacreligijos sistemą. Tai matosi iš to, kad preambulėje pripažįstamos mūsų pareigos ateities kartoms: Naudojimasis šiomis teisėmis suponuoja atsakomybę ir pareigas kitų asmenų, žmonių bendruomenės ir ateities kartų atžvilgiu:, kad žmogaus gyvybės apsauga pagrindinių teisių sąraše yra pirmoji, kad šeimos teisė paliekama nacionalinių valstybių kompetencijoje, kad kol kas valstybės Europos mastu nėra įpareigojamos pripažinti eutanaziją, vienos lyties santuokas ir kita.
7. Nėra pakankamai išbaigtas pilietybės teisinis reguliavimas. Prievartinis reikalavimas tautinėms valstybėms be proto atsiverti imigracijai yra aiškiai negatyvus.
Kita vertus, tokia valstybė kaip Lietuva kenčia ne nuo imigracijos, o nuo emigracijos. Beveik trečdalis lietuvių jau emigravo. Falsifikuojant nacionalinės valstybės mitą, Lietuvoje jaunimas nebemato savęs savo valstybėje. Šiuo metu kone pusė moksleivių sieja savo ateitį su kitomis Europos valstybėmis. Europos kosmopolitizmas Lietuvą žlugdo būtent tokiu būdu.
Taigi apibendrinant matosi toks Paryžiaus pareiškimo tikslo įgyvendinimas: Atnaujinti konsensusą dėl moralinės kultūros ir tai padaryti eliminuojant iš Europos žmogaus teisių sutarčių visas erzacreligijos konotacijas. Jei tai šiuo metu kolektyviai neįmanoma, bent palikti moralinės kultūros (žmogaus teisių hierarchijos) klausimus išimtinai nacionalinių valstybių kompetencijai.
Aptariant Paryžiaus pareiškimo teisinio implementavimo galimybes, būtų tikslinga inicijuoti diskusiją dėl Europos Sąjungos fundamentalių teisių chartijos 6 straipsnio „Teisė į laisvę ir saugumą“ naujos redakcijos.
Remiantis protingo, tikrojo liberalizmo (true liberalism) nuostata, siūlytina tokia redakcija: „Kiekvienas, tarpininkaujant Europos Sąjungai, privalo turėti teisę į laisvą ir saugų savo asmenybės vystymą šeimoje, visuomenėje, nacionalinėje valstybėje ir naudotis savo laisve tiek, kiek nepažeidžia kitų teisių“.
Asmenybiškumas šeimoje, visuomenėje ir valstybėje reiškia pozityvią laisvę. Draudimas pažeisti kitų teises reiškia negatyvią laisvę.
SRTF remiama programa
Įdomū, ar pati Judit Butler skaitė Platoną, Kantą arba Hegelį? Jeigu taip, nejaugi jinai mano, kad jos idėjos yra svarbiau ir naudingiau už jų idėjų? Nejaugi visa pasaulio istorija neįrodė jai, kad negalima pilnai atsisakyti arba paneigti visą seną pasaulio patirtį, nes ant tuščios vietos nieko gero nesukūrsi? Dėkoju profesoriui S. Arlauskui už jo straipsnį ir komentarus dėl Paryžiaus pareiškimo.