Lietuvos pilietybė kitos valstybės piliečiui iki šiol buvo suteikiama išimties tvarka – už nuopelnus Lietuvai. Dabar politikai pasiryžę keisti padėtį – Seimas, baigdamas pavasario sesiją, pasiskubino palengvinti kelią dvigubos pilietybės idėjos įgyvendinimui. Pirmiausia balsavo už Referendumo įstatymo pakeitimą, kuriuo sumažinama kartelė referendumui dėl dvigubos pilietybės – dabar sprendimui priimti nebereikėtų pusės visų piliečių balsų, o užtektų tik pusės iš tų, kurie atėjo. Antra, pasiūlė tokią datą, kai tikimasi didesnio balsuojančiųjų aktyvumo – referendumas vyktų kartu su prezidento rinkimais 2019 metų gegužės 12 ir 26 dienomis. Prezidentei vetavus Referendumo įstatymo pataisas, valdantieji pareiškė nesitaikstysiantys su šiuo veto.
Apie dvigubos pilietybės idėją, mėginimus pergudrauti Konstituciją „Respublika“ pokalbiui pakvietė filosofą dr. Krescencijų STOŠKŲ.
– Ką manote apie brukamą dvigubos pilietybės idėją ir pastangas palengvinti jos įgyvendinimo kelią?
– Matau tą patį mėginimą pažeisti Konstituciją, kaip ir daugeliu kitų, bet gana įprastų, atvejų. Politikų galvose tebėra išlikęs kažkoks pirmykštis, barbariškas požiūris į įstatymus ir kitus visuomeninius susitarimus. „Pasakei – patiešijai, netęsėjai – negriešijai.“ Atviresni užsieniečiai mus irgi bado pirštais: „Lietuviai nesilaiko duoto žodžio.“
Ypač prastai, kai tokie lietuviai susitelkia parlamente arba tampa premjerais, ministrais. Čia nematyti elementaraus supratimo, kad Konstituciją privalu gerbti. O geriausias ženklas, kad ji gerbiama – ištikimybė jos reikalavimams.
Mūsų politikai – pavėlavę postmodernistai. Jie labiau linkę pridėti prie Konstitucijos savo norus negu aiškintis, ką ji skelbia. Taip jie supranta teisinių sprendimų laisvę. Juolab kad ir mes patys jau seniai esame pripratinti prie to, kad politikai nepaiso pažadų, laisvai duodamų prieš rinkimus.
Ne taip seniai Anglija nubalsavo išstoti iš Europos Sąjungos. Kitą dieną Lietuvos politikai ir konjunktūriniai apžvalgininkai ėmė patarinėti britams rinkimus pakartoti. Lietuva taip ir būtų padariusi. Vienas kitas balsas pasigirdo ir Didžiojoje Britanijoje. Bet britai pareiškė: „Tai neįmanoma. Piliečiai pareiškė savo valią. O jų valia – šventa.“ Kas jau kas, bet jie geriausiai supranta, ką reiškia šimtmečiais tikrintas ir diegtas romėniškosios teisės principas: Vox populi – vox dei“ (Liaudies balsas – Dievo balsas).
Lietuvoje yra sutrikusi moralinė ir juridinė klausa, todėl Tautos balsą mažai kas tegirdi. Net pačios viršūnės. Gal dėl to, kad Lietuvoje laisvė neatskiriama nuo savivalės? O gal todėl, kad ji per daug ateistiška?
Kitaip sakant, čia yra lengvai pateisinami visi gudravimai ir sukčiavimai. Jie net yra tapę savotiška gudrumo norma. Todėl nėra pagarbos įstatymui. Mąstysena čia tokia: „Jei ko nors labai norime, įstatymai nesutrukdys.“
Prisimenate, kai piliečiai referendume, surinkę daugiau negu 300 tūkst. parašų, nusprendė sustabdyti žemės pardavimą užsieniečiams, Seimas nutarė, kad šis sprendimas jų neįpareigoja. Kažin ar daug atsirastų Europoje šalių, kur taip arogantiškai ir ciniškai būtų žiūrima į piliečių valią. O galų gale ir į pačius save kaip šalies piliečius.
Dabar irgi mėginama pergudrauti Konstituciją, kuri turėtų būti valstybinio gyvenimo pagrindas. Tik ten užteko Seimo valios pareiškimo, o čia veliamasi į konfliktą su opozicija, Konstituciniu teismu, prezidentūra.
Galima suprasti mūsų emigrantų norą turėti daugiau laisvių negu numato Konstitucija. Todėl jie ir grumiasi už dvigubą pilietybę. Bet Seimas privalo budėti teisingumo tarnyboje, o ne pataikauti atskiroms poveikio grupėms. Tuo tarpu jis griebiasi veiksmų, prieš kuriuos nublanksta visa klasikinė komedija.
Vos tik įsisąmoninęs, kad pagal bendras sąlygas bus sunku pasiekti emigrantų pageidaujamo rezultato, Seimas ėmė gudrauti, kombinuoti. Pradėjo išradinėti visą aibę tik šiam referendumui pritaikytų išimčių.
Pirmiausia buvo pamėginta paskelbti išimtį tai emigrantų kategorijai, kuri išvyko po 1990 metų.
Bet Konstitucinis teismas paaiškino, kad Konstitucijos 12 str. reikia skaityti taip, kaip parašyta: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“
Nors šio straipsnio pakeitimui Konstitucija nustato pačius griežčiausius reikalavimus, tačiau šis Seimas eina nesiceremonindamas. Jis nusprendžia kaip tik sumažinti referendumo dalyvių skaičių iki tokio laipsnio, kad pakaktų „daugiau kaip pusės“ jame dalyvaujančių ir trečdalio balso teisę turinčių piliečių. Be to, numatoma organizuoti dvigubą balsavimą, skirtą tam pačiam referendumui.
Užsienio reikalų ministras prasitarė, kad nepavykus referendumui pirmą kartą, jį bus galima kartoti. Be to, ketinama prijungti referendumą prie prezidento rinkimų, kadangi į juos ateina daugiausia rinkėjų.
Akivaizdu, kad tai yra piktnaudžiavimas tomis galiomis, kurias Seimui yra suteikusi Konstitucija. Kaip įmanoma būti teisingam, jeigu iki pietų leidi visiems privalomus įstatymus, o po pietų kuri kitus įstatymus, kad apeitum pirmuosius, norėdamas įtikti tam tikro rato žmonėms. Dėl to turėtų būti gėda ir įstatymų leidėjams, ir, žinoma, mums. Jiems – kad mindžiojami teisingumo principai, o mums – kad nesugebame tokiems veiksmams deramai pasipriešinti.
O keisčiausia, kad tuo politikai kasa duobę ir sau patiems. Kai tokia prasta Seimo reputacija, kai tebesitęsia bylos teismuose ir dar nespėjo nutilti prekybos įtakomis atgarsiai, vėl veliamasi į tokius tendencingus gudravimus.
Teisingai sako Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas: „Negali grupė žmonių pakeisti to, už ką pasisakė visa Tauta.“ Tai bus šiurkšti neteisybė ir patyčios ne tik iš Konstitucijos, bet ir pačios visuomenės.
Nepriimtinomis tokias pataisas laiko ir prezidentės vyriausioji patarėja Lina Antanavičienė: „tikrai negalima daryti to, kad dabar pradėtume išiminėti gabaliukais iš Konstitucijos vieną ar kitą nuostatą ir bandyti ją pakeisti pritaikant kitokius reikalavimus“.
– Ar dviguba pilietybė neįteisina dviejų rūšių piliečių, kai vieni turi teises ir pareigas, kiti – tik teises?
– Tikrai taip. Tas antros pilietybės troškimas toli gražu nėra toks patriotiškas, kaip norima pavaizduoti. Patriotai neemigruoja. O jei tenka emigruoti, skuba sugrįžti namo, į savo Tėvynę, kad šiandien galėtų kuo daugiau prisidėti prie jos išlikimo. O jeigu negrįžta, nesistengia sugrįžti ir iš esmės nesirūpina savo Tėvynės išlikimu, yra paprasti duoneliautojai, kuriems dviguba pilietybė yra tik papildoma užkanda prie svetimo vaišių stalo.
– Kaip „dvigubas“ pilietis galėtų atlikti pareigas Tėvynei, pavyzdžiui, ją ginti? Ar perrašysime ir teises bei pareigas?
– Nežinau. Čia turėtų duoti paaiškinimus tie, kurie tokius įstatymus rengia. Aš irgi nesuprantu, kaip toks pilietis gali iš viso atlikti pareigas savo kraštui, kurį jis paliko su neapykanta lūpose arba prisimena tik didžiųjų švenčių proga. Juk jie gana greitai įauga į svetimas kultūras. Vieni įauga per šeimą, kiti – per profesinę aplinką (per mokslą, religiją, techninę veiklą, verslą ir pan.), treti pasirenka bastūnišką gyvenimo būdą. Ir visiems ten pareigų užtenka per akis.
Juolab kad visa šiuolaikinė kultūra labiau orientuoja Vakarų pasaulį ne į pareigas, o į pramogas. Šios kultūros žmonės tik džiaugiasi, kad galima nuo pareigų išsisukti. Juk ir iš tų tautiečių, kurie pabėgo nuo sovietinės invazijos, gana nedaug tesugrįžo. Net Vakarų Europos valstybių emigrantai retai tesugrįžta namo (bene tik apie 14 proc.). Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Bet jos pernelyg retos. Todėl ir Konstitucija blaiviai numato jiems dvigubos pilietybės dovaną.
– Dvigubos pilietybės šalininkai sako, jog taip stabdys emigraciją, suteiks galimybę išvykusiems grįžti – taip sudarys galimybę išsaugoti ryšį su Lietuva. Ką atsakytumėte į šiuos argumentus?
– Švelniai tariant, tai pats naiviausias ir kartu klastingiausias teiginys, kuriuo mėginama grįsti dvigubos pilietybės reikalingumą. Antroji pilietybė yra privilegija (taip ją traktuoja ir Konstitucijos 12 str.), kuri suteikiama žmonėms už išskirtinius nuopelnus Lietuvos valstybei (iki šiol ji daugiausia teikiama užsienio piliečiams).
O emigracija jokiu būdu negali būti priskirta prie piliečių nuopelnų. Pirma, ji tik mažina gyventojų skaičių ir silpnina visos valstybės galią (gynybinę ir ūkinę jėgą, intelektualinį ir kultūrinį pajėgumą), gilina demografinę krizę, mažina tautos išlikimo galimybes ir pan.
Todėl dvigubos pilietybės pripažinimas emigrantams reikštų visai ne emigracijos stabdymą, o kaip tik jos skatinimą (spartinimą ir didinimą).
Antra, tokie veiksmai tiesiogiai tęstų iki šiol visomis valstybės priemonėmis vykdytą emigracijos skatinimo praktiką, kuri jau ir taip vienu milijonu padidino globaliąją Lietuvą lokaliosios Lietuvos ir nepaprastai išaugusios demografinės krizės sąskaita.
Kad būtų išsaugoti ir sustiprinti emigrantų ryšiai su Lietuva reikalingos visai kitos priemonės, abipusiškai palankus nusiteikimas ir tokie susitarimai, kurių būtų šventai laikomasi. Viena iš jų gal galėtų būti ir vadinamasis Lietuvio pasas.
– Kodėl, jūsų manymu, Lietuvio paso įstatymo projektas net nebuvo svarstomas Seime, nors įregistruotas dar pernai?
– To aš negaliu žinoti. Galėčiau tik spėti, kad dėl tos pačios priežasties, dėl kurios iki šių metų Dainų šventės mūsų politika ir oficialioji žiniasklaida stengėsi nepaliaujamai deklaruoti savo globalizmą. Jie dar nelabai drįso ištarti žodžių „lietuvių Tauta“ ir „mūsų Tėvynė“.
Visas šalies patriotizmas sutilpo retkarčiais transliuojamose Maironio, Bradūno ir Brazdžionio eilėse ir krepšinio sirgalių šūkiuose. Juk galėjo kilti klausimų, o kur tautinių mažumų pasai.
