Nors šiomis dienomis būtų sunku rasti piliečių, kurie būtų negirdėję apie pagal norvegišką modelį veikiančios Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemos klaidas, tačiau privalau paaiškinti – šiuo metu aktyviai dirbame, skubiai kurdami esminių veikiančio mechanizmo klaidų ir juos įtvirtinusių įstatymų pakeitimų projektus.
Vis dar yra „norvegiško“ modelių gynėjų, kurie bando neigti akivaizdžius faktus. Štai Dovilė Šakalienė neigia ne tik pačios problemos buvimą, bet ir poreikį keisti vaiko teisių apsaugos sistemos teisinį reguliavimą. Kaip savo rinkėjus, o ne norvegiškus fondus atstovaujantis Seimo narys, manau visiškai priešingai.
Esu Seimo laikinosios grupės „Už šeimą“ narys, todėl kreipiausi į jos pirmininką Rimantą Joną Dagį, kad būtų sušauktas grupės narių susirinkimas. Jame šį antradienį pristačiau teisės aktų pakeitimus rengiančios ir mano koordinuojamos grupės darbą. Aptarėme bendrų iniciatyvų galimybes, todėl esu nuoširdžiai dėkingas „Už šeimą“ grupės nariams konservatorių atstovui Rimantui Dagiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovei Vandai Kravčionok, frakcijos kolegoms Nagliui Puteikiui, Aurimui Gaidžiūnui, Zenonui Streikui už palaikymą tobulinamoms teisės aktų pataisoms.
Akivaizdu, kad šiuo vaiko teisių apsaugos klausimu Seime negali būti takoskyros tarp pozicijos ar opozicijos – tai mūsų bendras tikslas ir pareiga.
Tad ką ir kaip keisime šiuo metu veikiančiuose mechanizmuose, kokios aiškėja įstatymų pataisų gairės, kokius trūkstamus saugiklius numatysime, kurie apsaugos šeimų ir vaikų teises? Darbo grupė šiuo metu siūlo vadovautis šiais devyniais principais.
Pirma, civilinis teisminis procesas privalo vykti žodiniu būdu, užtikrinant tėvų galimybes pasisakyti, būti išklausytiems.
Antra, būtina užtikrinti tėvams galimybę turėti advokatą.
Trečia, vaikų paėmimas yra tik kraštutinė priemonė, kai kyla grėsmė vaiko gyvybei arba nepadeda visa teikta pagalba šeimai. Dėl to svarbu aiškiai ir tiksliai apibrėžti arba visiškai atsisakyti abstrakčių, sunkiai įgyvendinamų ir subjektyviai traktuojamų sąvokų, kurios leidžia paimti vaikus iš bet kurios šeimos (pavyzdžiui, už tai, kad vaikui nesuteikiamas pakankamas materialinis aprūpinimas; kai vaikas baikštus ar ypač jautriai reaguoja į vaiko teisių atstovų buvimą šalia; dėl tėvų ligos; įžeidimo; tampymo už drabužių; viršsvorio, naktinio šlapinimosi, baimės miegoti vienam ir kt.).
Ketvirta, turi būti saugomos tėvų teisės atstovauti savo šeimos interesus, siaurinama įstatyminio atstovo sąvoka ir tokių atstovų procesinių teisių apimtis.
Penkta, būtina koreguoti skundo/pranešimo nagrinėjimo procedūrą, trumpinant būtinų proceso elementų terminus. Viskas turi būti daroma efektyviai ir siekiant tikslo grąžinti vaiką į šeimą. Dabar sprendimai vilkinami, o kančias patiria vaikai ir šeimos.
Šešta, turi būti keičiamas ir bendras požiūris. Šeimai turi būti teikiama kompleksinė pagalba, nes vaiko atėmimas nėra pagalba šeimai. Yra svarbu keisti išankstinį sistemos nusistatymą prieš šeimą ir nustoti vertinti šeimą kaip nusikaltėlius, nustoti bandyti dirbtinai sureikšminti ir ieškoti grėsmių, bet judėti vaiko poreikių vertinimo link, kaip šeimos vientisumo užtikrinimo garanto bei pagalbos šeimai suteikimo.
Septinta, reikia užkirsti kelią nepagrįstų skundų, šeimų gyvenimo baimėje bei pareigūnų nebaudžiamumo/atsakomybės stokos kultūrai. Už tokį nepagrįstą skundą turi atsirasti teisinė atsakomybė.
Aštunta, Vaiko teisių apsaugos tarnybos posėdžiai privalo būti filmuojami, kad, iškilus nesutarimams tarp tėvų ir VTAS, neliktų galimybių iškraipyti informacijos.
Devinta, būtina remtis gydytojų medicininės patikros duomenimis, kurie privalės aiškiai parodyti ar buvo smurtas prieš vaiką. Dabar būta atvejų, kai vaikai buvo paimami be jokių smurto žymių ar su tokiomis žymėmis, kurios gali atsirasti bet kuriam judriam vaikui (pavyzdžiui, mėlynė ant kojos ar nubrozdinta kakta).
Dešimta, būtina aiški Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų dalykinių kompetencijų patikra ir psichologinio tinkamumo testai. Kartu būtina analogiškai griežta globėjų atranka ir patikra. Motyvacija tapti globėjais turi būti paremta ne tik ir ne tiek finansiniu atlygiu, kiek asmeninėmis savybėmis ir sugebėjimu bendrauti su pažeidžiamais vaikais.
Jau kitą savaitę Seime bus pristatyti pirminiai pataisų siūlymai, kurie po korekcijų ir bus registruoti bei pateikti Seime. Tvirtai tikiu, kad 82 kolegos Seimo nariai, susibūrę grupėje „Už Šeimą“, ginančioje tradicinę šeimą, palaikys šias visai Lietuvai svarbias pataisas. Tikiu, kad daug Seimo narių, kurie net ir nepriklauso šiai grupei – taip pat bus šeimų ir vaikų pusėje.
Dėkojame Seimo nariui Mindaugui Puidokui už operatyvų įsigilinimą į problemą ir profesionalumą. Tačiau matant aiškų suinteresuotumą proteguoti pakankamai susikompromitavusį norvegišką vaiko teisių apsaugos modelį ( kam įdomu – pati lakoniškiausia informacija, žr. https://verslas.lrytas.lt/rinkos-pulsas/2017/10/12/news/pakaitiniu-vaiku-namu-skandalo-norvegijoje-gijos-driekiasi-iki-lietuvos-2974995/) tampa apskritai neaiškus šio įstatymo kūrėjų požiūris į vaiko teises Lietuvoje. Seimo narės Dovilės Šakalienės toli gražu negalima laikyti neišprususiu, sistemos nesuvokiančiu žmogumi. Ar informacija apie norvegiškų „žiburių” modelius, jų tarptautinių auditų rezultatus jai, su socialiniais fondais dirbančiam žmogui buvo neprieinama? Ar tokio lygmens specialistė nesuprato šio modelio trūkumų? Kodėl šį įstatymą rengusi grupė priėmė tokį dviprasmišką modelį kaip pagrindą lietuviškam įstatymui ir taip aršiai užjį kaunasi? Neužtenka rėkti, kad įstatymas geras ir visi kitaip galvojantys (maždaug 17.000 pasirašiusių peticiją už D. Šakalienės apkaltą) bus patraukti baužiamojon atsakomybėn. Norėtume išgirsti rimtą argumentuotą paaiškinimą kaip Lietuvoje atsirado norvegiškasis „Barnis” ir jo sklandžią veiklą užtikrinantis įstatymas.