Mūsų santarvei 620 metų. Ar leisime jai išblėsti?

Šiandieninis “Pozicijos” pašnekovas – Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas.

– Gal pradėkime pokalbį nuo Lietuvoje gyvenančių islamo religijos išpažintojų požiūrio į tuos baisumus, kuriuos Alacho vardu vykdo teroristinių grupuočių nariai. Kaip jūs žvelgiate į tai, kad prie teroristinių išpuolių organizavimo tarpais prisideda ir musulmonų dvasininkai? Europoje jau uždaryta ne viena mečetė, virtusi džihadistų rėmimo centru, o prie rugpjūtį įvykusio teroristinio akto Barselonoje organizavimo, pasirodo, aktyviai prisidėjo vietos imamas.

– Normalius musulmonus, žinoma, panašūs faktai tiesiog sukrečia. Adekvačios psichikos žmonės tiesiog to negali suprasti. Tačiau šių teroristinių aktų negalima sieti su islamo religija; pasaulyje musulmonų yra 1 mlrd. 700 mln., o tų bepročių ir niekadėjų procentas yra labai nedidelis, taigi visai islamo bendruomenei negalima priskirti šių asmenų peršamos ideologijos. Juk jie vadovaujasi ne religinėmis nuostatomis, o politiniais motyvais, tik bandydami prisidengti Alacho vardu. Panašių pavyzdžių, kai su Dievo vardu lūpose buvo daromi baisūs nusikaltimai, istorijos eigoje būta daug. Radikalizmas ir fanatizmas yra baisūs dalykai, ir ne vien musulmonų tarpe. Šiaurės Airijoje vykę išpuoliai būdavo pridengiami religiniais lozungais, nors jų vykdytojų tikrasis motyvas buvo politinis. Nacių lozungas skambėjo „Gott mit uns“ („Dievas su mumis“), su Dievo vardu lūpose kažkada Lietuvą siaubė kryžiuočiai, o ką išdarinėjo riteriai, viduramžiais vykę į žygius Kristaus karstui vaduoti?

Be abejo, tokiems veiksmams privalo būti duotas ryžtingas atkirtis. Pasaulis žūtbūtinai privalo išsigydyti nuo šios piktžaizdės. Keisčiausia yra tai, kad prie džihadistų jungiasi nusivylę šiandienos pasauliu asmenys, gimę ir išaugę Europoje, etniniai europiečiai. Tokie žmonės savo širdyje jau yra praradę bet kokias dvasines vertybes arba jų ieško kraštutiniame religiniame-politiniame fanatizme. Žmonės, išaugę Vakarų civilizacijos sąlygomis, nusivilia europietiško gyvenimo sankloda ir dvasingumo bei gyvenimo tikslo bando ieškoti svetimoje ideologijoje. Šis keistas reiškinys stebina. Visa islamo bendruomenė, visas civilizuotas pasaulis turi sunaikinti teroristų tinklą, tai PRIVALO BŪTI padaryta.

Aišku, radikaliosios jėgos turi visą arsenalą priemonių savo niekingiems tikslams siekti. Tai ir įprastinės kovos priemonės, ir naujausi, patys moderniausi būdai, prieš kuriuos kovoti labai nelengva. Tik sutelkus pečius viso pasaulio bendruomenei, galima užkirsti kelią šių piktadarių veiksmams.

Be jokios abejonės, islamo religiją išpažįstantys Lietuvos totoriai smerkia visus teroro aktus. Mes meldžiamės už žuvusiųjų sielas ir visa širdimi trokštame, kad baisybės pagaliau liautųsi.

-Kaip manote, ar užtenka tų prieš terorizmą nukreiptų priemonių, kurių imasi įvairių valstybių valdžios?

– Deja, kaip rodo nesibaigiantys išpuoliai, tos priemonės nepakankamai efektyvios. Per mažai investuojama į žmonių saugumą, valstybių saugumą, kibernetinį saugumą. XXI amžius gali tapti paskutiniuoju žmonijos amžiumi, jeigu ir toliau nebus rasta galimybių konfrontuojančioms pusėms susėsti už derybų stalo ir drauge ieškoti kompromisų. Religija tokiu būdu nevaidins pagrindinio vaidmens, svarbu, kad būtų bendražmogiškas bendravimas. Privalo būti rasti bendrieji vardikliai, padėsiantys pagrindą vystytis naujai, civilizuotai tvarkai. Joje turėtų vyrauti tarpusavio pagarba ir susišnekėjimas. Tai ateities pasaulio vizija, tačiau aš viliuosi, kad žmonija bus tiek protinga, kad pagaliau ims žengti susitarimo keliu.

– Visi blaiviai mąstantys žmonės supranta, kad islamas yra taiki religija, tačiau bet kuris teroristinis aktas, niekdarių vykdomas Alacho vardu, vis vien labai pakenkia šio tikėjimo išpažinėjams. Manau, kad musulmonų duodamas „viešasis atkirtis“ tokiems veiksmams dar per silpnas. Pasmerkti niekšus, viešai nuo jų atsiriboti, atvirai prabilti per žiniasklaidą, kokios nuomonės apie radikaliuosius fanatikus laikosi jų tikėjimo broliai, – šių dienų dorų musulmonų pareiga. Ką šiuo klausimu manote jūs?

– Korane pasakyta „Netark Dievo vardo be reikalo“ (kaip ir krikščionybėje), taigi Aukščiausiojo vardu veikiančios grupuotės – žmonijos priešai. Žmogaus gyvybė daugybę amžių buvo nepakankamai vertinama, ir labai gaila, kad tai tęsiasi iki šių dienų. Nežinau, ar mažos Lietuvoje gyvenančių musulmonų bendruomenės pareiškimai būtų išgirsti, bet visa širdime remiame viešus pareiškimus tų islamo bendruomenių kitose šalyse, kurios yra gausios ir į kurių žodžius, tikiuosi, įsiklausoma. Islamą išpažįstanti Lietuvos totorių bendruomenė mūsų šalies gyventojų yra gerbiama, tai pati seniausia Europos Sąjungoje bendruomenė, taikiai sugyvenanti su krikščionimis, taigi, manau, kad mūsų požiūris į teroristinius išpuolius ir taip visiems suprantamas. Žinoma, pasauliui turime pilnutinę teisę viešai pareikšti, jog esame sukaupę daugiau kaip 600 metų taikaus tarpusavio sugyvenimo su kitomis religijomis patirties, gal mūsų „receptas“ būtų išgirstas…

-Manau, kad ryžto kupini žodžiai, smerkiantys bendratikių vykdomus kruvinus veiksmus, būtų reikalingi dar ir kaip atsakas tiems Lietuvos gyventojams, kurie baiminasi, kad terorizmo užkratas neprasismelktų ir į Lietuvą. Juk – kalbėkime atvirai – kai prabylama apie tai, kad Lietuvos musulmonams trūksta maldos namų, susilaukiama būgštavimų, jog ateityje po tų dvasingumo centrų priedanga gali pradėti burtis radikaliai nusiteikę asmenys. Jeigu tarp vietinių islamo išpažinėjų tokių tikrai nėra, tai sulig naujų emigrantų-pabėgėlių banga gali ir atsirasti…

– Be abejonės, tokių nuomonių ir komentarų internete ir pats esu skaitęs. Galiu pasakyti štai ką: kokius žmones įsileisti į Lietuvą – mūsų specialiųjų tarnybų reikalas. Žmonės turi būti kuo atidžiausiai tikrinami. Neseniai per mūsų totorių bendruomenės atstovų susitikimą su ministru pirmininku kalbėjome, jog visi mūsų religiniai reikalai turi būti tvarkomi per senąją bendruomenę, per Lietuvos autochtonus totorius. Negalima leisti kurtis struktūroms, kurios būtų alternatyvios esančioms, pripažintoms mūsų šalyje ir įregistruotoms Lietuvos teisingumo ministerijoje. Mes turime muftijatą, turime muftijų, į kurio nuomonę, kaip turėtų vystytis musulmonų religinis gyvenimas, privalėtų būti įsiklausoma. Pagaliau muftijus gali pareikšti savo nuomonę dėl vieno ar kito asmens teisės įvažiuoti į Lietuvą. Praktiškai muftijaus žodis galėtų būti lemiamas, priimant tokius aktualius sprendimus.

Mūsų valstybės sienos apsaugos tarnyba, kitos įstaigos, sprendžiančios imigracijos, vizų išdavimo klausimus, turėtų atidžiau stebėti, kokie žmonės pageidauja įvažiuoti į Lietuvą. Privalėtų būti kruopšti atranka.

Nepamirškime, kad, kai buvo pabėgėlių krizės pikas, žmonės į ES traukė virtinėmis, be jokių vizų, tarpais – ir be dokumentų. Tarp tų pabėgėlių būta ir infiltruotų asmenų,, turėjusių specialias užduotis patekti į Europos Sąjungą, o vėliau – imtis savo juodų darbų. Tokią liberalią priėmimo be reikiamos atrankos politiką reikia baigti, ir, suteikiant atvykėliams prieglobstį, itin kruopščiai tikrinti jų gyvenimo istorijas. Galų gale, priimant žmones čia gyventi, privalu pažvelgti, ar jie išties reikalingi mūsų valstybei.

-Kokia yra tikimybė, kad sostinės musulmonai turės savo išsvajotus maldos namus? Tikrą mečetę, o ne laikiną priebėgą savo religinėms reikmėms?

-Vietą pasimelsti (su tam tikrom išlygom) turim nuo 1992 metų. Patalpos iš tiesų nebuvo tam labai pritaikytos: tai buvo nedidelis kambarėlis Vivulskio gatvėje, Totorių kultūros centre. Ten, pirmame gyvenamojo namo aukšte, glaudėmės apie 20 metų. Panaši situacija yra ir dabar.

Būtina pagaliau atstatyti istorinį teisingumą. Beje, daugelis mūsų šalies gyventojų net nežino, kad islamas Lietuvoje gyvuoja taip seniai, kaip ir krikščionybė. Mūsų protėviai į Lietuvą atkeliavo prieš 620 metų, o istorikai teigia, kad tuo metu dar iki galo nebuvo apsikrikštijusi visa Žemaitija. Lietuvoje islamas ir krikščionybė atsirado panašiu laiku. Lietuviai paskutinieji iš Europos tautų apsikrikštijo. Islamas yra įrašytas į sąrašą dešimties tradicinių religijų, įregistruotų Lietuvoje. Taigi labai svarbu, kad būtų formuojamas tinkamas visuomenės požiūris į jį ir į jo išpažintojus. Maldos namai ir istorinis teisingumas turi būti atkuriami ne emigrantams, atvykusiems į mūsų šalį dabar, o Lietuvos totoriams, kurie turėjo maldos namus Vilniuje nuo XV amžiaus pradžios. Čia musulmonų mečetė funkcionavo iki 1968 metų.

-Kalbate apie Vilniaus Lukiškių rajone buvusią mečetę?

– Taip. Lukiškės tuo metu buvo sostinės priemiestis, totorių gyvenvietė driekėsi nuo šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios beveik iki pat M. Mažvydo bibliotekos. Į šią teritoriją įėjo ir dabartinio Lukiškių kalėjimo sklypas. Bet laikui bėgant ši teritorija smulkėjo ir XIX a. pabaigoje susitraukė iki nedidelio ploto. Bet ten totoriai vis vien gyveno, ten stovėjo jų namai, plytėjo daržai, buvo mečetė ir senovinės kapinės. Dirbdamas archyvuose, radau rusų kalba parašytą dokumentą, paženklintą 1952 metų data. Jame buvo rekomenduojama šią mečetę nugriauti. Neva nesą tikinčiųjų. O mečetės lankytojų sumažėjo dėl vienos paprastos priežasties: per Antrąjį pasaulinį karą dalis žmonių išvažiavo į Vakarus, pokariu, išsigandę sovietinių represijų, totoriai taip pat bėgo – kas į Lenkiją, kas į Vakarus. Nemažai bendruomenės narių žuvo karo metu. Pagaliau okupantai taip aršiai persekiojo tikinčiuosius, kad žmonės bijojo atvirai demonstruoti savo religinius jausmus.

Taigi 1967-1968 metais totorių gyvenamoji vieta sostinėje palaipsniui pradėta naikinti. Iš pradžių nugriauti gyvenamieji namai, po to sunaikintos kapinės, o galiausiai – pati mečetė. Goštauto gatvė, 11, – toks dabar adresas, kur stovėjo mečetė ir buvo totorių kapinės. Ten ilgą laiką buvo įsikūręs Puslaidininkių fizikos institutas. Šią vietą, Paminklų apsaugos departamentui padedant, esame įtraukę į Saugojamų teritorijų sąrašą. Paminklosaugininkai daro prielaidą, kad šioje vietoje dar gali būti nepaliestų kapų. Ardant kapines, kapai juk buvo sulyginti su žeme. Taigi ta vieta – šventa, mes ten norime pastatyti monumentą.

– Teko girdėti, kad Vilniaus miesto savivaldybė buvo ne kartą skyrusi sklypą naujiems maldos namams sostinėje statyti. Ar jie jums netiko?

– Taip, šie sklypai buvo visai netinkamose vietose. Štai mums buvo siūlomas žemės plotas Liepkalnio rajono teritorijoje, ant buvusių nedidelės krikščioniškos bendruomenės – marijavitų – kapinių. Ant žmonių kaulų statyti maldos namus – juk tai šventvagystė! Sovietmečiu minėtosios kapinės buvo sunaikintos, žemė suarta, o dabar tenai plyti nieko nenutuokiančių miestiečių daržai. Vėliau siūlyta teritorija prie Rasų kapinių, labai problemiška susisiekimo požiūriu.

Dabartinė sostinės administracija, skirtingai nuo buvusiųjų, laimei, yra linkusi su mumis kalbėtis ir ieškoti abiems pusėms priimtinų sprendimų. Norėčiau padėkoti merui Remigijui Šimašiui ir jo patarėjų komandai už tai. Nėra tos arogancijos ir pasipūtimo savivaldybėje, koks būdavo anksčiau. Miesto administracija dabar mums mėgina surasti sklypą, gal įsikursime L. Asanavičiūtės gatvėje. Mums svarbiausia, kad būtų prieinamas visuomeninis transportas, nes dauguma būsimos mečetės lankytojų bus pagyvenusieji žmonės, nevairuojantys asmeninių automobilių.

– Šiemet minite 620-ies metų sukaktį, kai totorių bendruomenė apsigyveno Lietuvoje…

– Taip, turėjome daugybę gražių, šiai sukakčiai pagerbti skirtų renginių. Ir įvairios šventės dar laukia. Štai rugsėjo 18 dieną Trakų miesto savivaldybė kartu su Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga atidarys Totorių skverą Trakuose. Čia juk kažkada pradėjo kurtis mūsų bendruomenės istorija. O rugsėjo 29 – ąją Kaune turėsime ypatingai gražų renginį, skirtą Aleksandro Tuhan – Baranausko atminimui.

Aleksandras Tuhan – Baranauskas, dvidešimtmetis jaunuolis, per 1941 metų birželio 23 – iosios dienos sukilimą Kauno jachtklube iškėlė lietuvišką vėliavą ir sovietų kareivio buvo nušautas. Norime įprasminti pasiaukojamą šio žmogaus žygdarbį ir ant namo, kuriame jis gyveno (Puodžių gatvė, 14) atidengti memorialinę lentą. O vėliau Kauno įgulos karininkų ramovėje įvyks konferencija, kurioje bus skaitomi moksliniai pranešimai apie totorių bendruomenės gyvenimą Lietuvoje, apie mūsų tautiečių dalyvavimą Birželio 23 – iosios sukilime, apie priešinimąsi okupantams, ir, žinoma, apie paties A. Tuhan – Baranausko asmenybę. Mes suradome Londone gyvenančius jo giminaičius, kurie irgi atvyks pagerbti jo atminimą. Šios garbingos totorių giminės atstovas buvo Londone gyvenęs Juozas Vilčinskas. Įdomus faktas: jis ilgą laiką buvo Londono lietuvių bendruomenės pirmininkas. O jo sūnus Alius Vilčinskas ir dabar yra tenykštės lietuvių bendruomenės valdybos narys. Šie ir kiti pokario metais išvykę totoriai integravosi į išeivijos lietuvių gyvenimą, mat Lietuvą laikė ir tebelaiko savo brangiausia tėvyne. Beje, Juozas Vilčinskas buvo iškilus socialdemokratas, pokario laikų garsaus socialdemokrato Stepono Kairio idėjų tęsėjas. Daug padėjo jis ir Lietuvoje atsikūrusiai socialdemokratų partijai. Juozas Vilčinskas buvo sukaupęs didelį archyvą, kurį į Lietuvą parvežė šviesios atminties profesorius Kazimieras Antanavičius. Buvo įvykdyta paskutinė Juozo Vilčinsko valia atsigulti šventoje Raižių žemėje.

– O kiek Lietuvoje dabar turime totoriškų mečečių?

– Istorijos eigoje totoriai meldėsi daugelyje maldos namų. Dabar turime keturias veikiančias mečetes.
Viena iš seniausių mečečių Lietuvoje yra iškilusi Alytaus rajone, Raižiuose. Joje iki šiol stovi įdomi senovinė sakykla, datuojama 1686 metais. Atstatyta 1889 – aisiais, ne kartą restauruota ir remontuota, ši mečetė sėkmingai veikia iki šių dienų. Raižiai prieškaryje buvo vadinami Lietuvos totorių Meka.

Įdomi yra Kaune veikiančios mečetės istorija.

Kaune nuo XIX a. pradžios stovėjo mediniai maldos namai, kurie ilgainiui suseno ir pradėjo griūti. Bendruomenė sumanė pasistatydinti mūrinius ir svajojo, kad jie iškils 1930 – aisiais, švenčiant Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Bet parapijiečiai nebuvo turtingi ir ne kažin kiek lėšų statybai tesugebėjo surinkti. Tuomet buvo nuspręsta materialinės paramos kreiptis į Lietuvos vyriausybę, kuriai tuo laiku vadovavo tautininkas Augustinas Voldemaras. Įvertinęs didelius totorių nuopelnus Lietuvai, ministras pirmininkas skyrė finansinę paramą mečetės statybai, o tai sudarė apie 70 procentų trūkstamų lėšų. Maldos namai duris atvėrė 1933 – iųjų liepos 15 – ąją, pergalei Žalgirio mūšyje paminėti.

Deja, ši mečetė neišvengė tragiško likimo. Po 1940 metų SSRS invazijos į Lietuvą ji buvo uždaryta, tačiau po metų kilus Antrajam pasauliniam karui okupacinė vokiečių valdžia jai leido veikti. Deja, 1947 – aisiais sovietiniai okupantai vėl užvėrė jos duris. Laimei, pastato nesusprogdino. Jame iš pradžių buvo įrengta sporto salė, po to – vaikų skaitykla ir M. Čiurlionio meno galerijos kūrinių saugykla. Mečetė nebuvo labai nuniokota, tik atėję sovietai buvo sugadinę labai gražų jos vidaus dekorą, išplėšę ten buvusius brangius kilimus. Reikėjo tik kosmetinio remonto, kuris ir buvo atliktas, nepriklausomybės pradžioje ją grąžinus tikriesiems šeimininkams.

Kai 1991 metų liepos 6 – ąją buvusi mečetė vėl atvėrė duris tikintiesiems, buvo surengta labai graži šventė, dalyvavo daug svečių. Nuo to laiko ji funkcionuoja be pertraukos iki šiol.

Dar viena mečetė yra Keturiasdešimties Totorių kaime. Istoriniuose šaltiniuose ji minima nuo 1558 metų. Per Napoleono armijos žygį į Rusiją 1812 m. šie maldos namai degė, 1815 – aisiais buvo atstatyti, 1927 – aisiais vėl restauruoti, o sovietmečiu tai veikdavo, tai neveikdavo. Galų gale 1992 – 1993– aisiais juos pilnutinai rekonstravome.
Prisimenu, kai ši mečetė buvo tvarkoma, mus aplankė JAV lietuvė poetė Marija Saulaitė, garsaus kunigo Antano Saulaičio sesuo. Sėdėjome su ja mečetėje gerą valandą laiko: poetė sakėsi besijaučianti labai komfortiškai, lankydamasi visose mečetėse. Keturiasdešimties Totorių kaimo maldos namuose dirba labai puikus dvasininkas Romualdas Krinickis, kiekvieną penktadienį čia vyksta pamaldos.

Ketvirtoji mečetė veikia Nemėžyje. Istoriniuose šaltiniuose ji minima nuo XVII amžiaus, bet XX a. pradžioje degė. Vilniaus Gerosios Vilties gatvėje esančiame archyve mačiau bylą, iliustruojančią, kaip Nemėžio totoriai kreipėsi į miesto valdžią, prašydami vietoj sudegusių maldos namų leisti pastatyti naujus. Buvo padarytas labai puošnios mečetės projektas, tačiau bendruomenė nebuvo turtinga, taigi maldos namų statybos ėmėsi totorių kunigaikščių Kričinskių šeima. Kadangi tai buvo privačios lėšos, visų įmanomų pagražinimų buvo atsisakyta. Iškilo pakankamai asketiški maldos namai. Dabar jiems jau per šimtas metų. Nemėžio mečetė atstatyta 1909 m.

Vilkaviškio rajone, Vinkšnupių kaime irgi būta mečetės. Besitraukianti vokiečių kariuomenė 1944 metais ją išardė, o rąstus suklojo į apkasus. Mes, aišku, mėginome kreiptis į dabartinę Vokietiją materialinės kompensacijos, tačiau atsakymas atkeliavo gana aptakus ir korektiškas: karas – nelaimė visiems, ir mes jums nieko negalime padėti.

– Tai ji ir nebus atkurta?

– Kai ji buvo nugriauta, nustojo gyvuoti ir bendruomenė. Maldos namų buvimas yra labai svarbus dalykas: jie kartu atlieka ir bendruomenės susibūrimo centro vaidmenį. Caro laikais ši mečetė aptarnaudavo ne tik Vilkaviškio, bet ir Seinų kraštą. Carinėje imperijoje Seinai priklausė Vinkšnupių parapijai, tikintieji per didžiąsias šventes važiuodavo į Vinkšnupius. Kai Lietuvą ir Lenkiją atskyrė siena, mečetė aptarnaudavo tik Vilkaviškio ir Šakių parapijos tikinčiuosius. Ten jau nebuvo daug tikinčiųjų.

Beje, carinės Rusijos laikotarpiu tos vietovės totoriai buvo kreipęsi į caro administraciją, prašydami vietoj medinės mečetės leisti pastatydinti mūrinę. Vadinasi, tenykštė totorių bendruomenė buvo gausi. Labai gaila, kad ji sunyko. Dabar ten yra likusios tik kapinaitės. Apie 1970 – uosius metus sovietų valdžia buvo nutarusi tas kapinaites likviduoti, jas išgelbėjo vietos istorijos mokytojas Sigitas Šileika, su vaikais atėjęs prie tų kapinių ir neleidęs buldozeriams jų sulyginti su žeme. Vėlesniais laikais labai rūpestingai šias kapines prižiūrėjo Bartninkų seniūnas seniūnas Petras Čirvinskas. Juk nelikus bendruomenės, nebuvo kam jų globoti, paminklų akmenys sukrito į žemę, kapai užžėlė žole. Vėliau jau Alytaus totorių bendruomenės nariai sutvirtino kapinėse begriūnančius paminklus, ir dabar ši amžinojo poilsio vieta atrodo labai padoriai.

Na, o grįžtant į LDK laikus, tai kunigaikštystėje, apėmusioje ne tik Lietuvos, bet ir dalį Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos teritorijos, būta apie 60 vietų, kuriose totoriai melsdavosi. Tai nebūtinai buvo mečetės, galėjo būti ir privatūs namai, į kuriuos rinkdavosi pamaldoms tikintieji. Tais laikais religinis aktyvumas buvo labai didelis.

Lenkijoje dabar veikia keturios totorių mečetės ir viena maldos salė. Mūsų broliai Baltarusijos totoriai atstatė praktiškai visus ankstesnius maldos namus. Štai pernai buvo atidaryta mečetė Minske, dar didesnė, negu buvusioji, 1962 metais susprogdinta. Prisimenu, kai 1991 – aisiais vyko mečetės atgavimo iškilmės Kaune, iš Baltarusijos atvyko visas autobusas tikinčiųjų. Išlipę iš autobuso ir eidami link mečetės, jie giedojo senovines religines giesmes. Tai buvo nepakartojama! Baltarusijoje iki šių dienų išlikusi įdomi tradicija, kurią, būdamas vaikas, stebėjau dar Lietuvoje. Lietuvos totoriai nesimelsdavo penkis kartus per dieną, jie laikėsi kitokios, modifikuotos tradicijos, ir visas praleistas maldas sudėdavo į vieną ilgą maldą, kurią atlikdavo penktadienį. Ši malda tęsdavosi mažiausiai porą valandų. Prieš kelerius metus panašiose ilgose pamaldose dalyvavau Baltarusijos Naugarduko miesto mečetėje. Deja, ši tradicija Lietuvoje jau išnykusi.

– Melstis penkis kartus per dieną Lietuvoje turbūt praktiškai nebūtų įmanoma, na, nebent namuose tą galėtų daryti nedirbantieji…

– Per Ramadaną Keturiasdešimties Totorių kaimo mečetė buvo atidaryta ištisą parą. Islamo religijoje išpažinties neinama, bendravimas su Dievu yra tiesioginis, už savo gerus ir blogus darbus atsakai betarpiškai prieš Dievą. Pasninkas yra laikas medituoti, skaityti šventraštį, be to, jis puikiai padeda suprasti skurstančio žmogaus problemas. Tą mėnesį tu atsiduri kailyje asmens, kuris neprivalgo visą laiką. Būtent tada supranti, kaip svarbu būti dosniam ir aukoti. Ramadanas – dvasinio apsivalymo metas, griežtas pasninkas apvalo ne tik kūną, bet ir sielą. Negalintys pasninkauti dėl sveikatos gali surengti pasninko pabaigos vakarienę bendruomenės nariams arba pamaitinti skurstančiuosius. Tai – labai graži tradicija.

– Dėkojame už pokalbį ir linkime Jums ir visai Lietuvos totorių bendruomenei kuo geriausios kloties.

Kalbėjosi Kostas Jankus

Nuotraukos Ahmedo Krauseno,Zino Kazėno ir Zitos Stankevičienės