Toliau kalbamės su docentu Nagliu Kardeliu (taip pat skaitykite pirmąją ir antrąją pokalbio dalis). Apie ideologiją ir marksizmo bei liberalizmo paradoksus mūsų demokratijoje filosofą kalbina Monika Morkūnaitė ir Vytautas Vyšniauskas.
– Šiandien labai dažnai, paprastai su neigiama konotacija, vartojama ideologijos sąvoka. Kaip ją apibrėžtumėte? Ką reiškia mąstyti „ideologizuotai“, ir ką – „neideologizuotai“?
– Visų pirma, reikia suprasti etimologines to žodžio ištakas. Toks filosofo ausiai nemielas žodis „ideologija“ yra sudarytas iš dviejų labai kilnių graikiškų žodžių – iš daiktavardžio idea „(regimas arba mąstomas) pavidalas, išvaizda, rūšis, idealus tipas“, turinčio tą pačią indoeuropietišką šaknį, kaip lietuviškas žodis „veidas“ (šią sąsają, beje, dar geriau parodo kitas graikiškas tos pačios šaknies daiktavardis eidos, reiškiantis iš esmės tą patį, kaip ir idea, be to, formos atžvilgiu tiksliai atitinkantis lietuviškąjį daiktavardį „veidas“), ir žodžio logos „žodis, kalba, svarstymas, mąstymas, mokslas, santykis, proporcija, loginis pagrindas, argumentas“. Taigi, žvelgiant formaliai, etimologijos požiūriu, ideologija – iš idėjos ir logo, tačiau tiesioginės šio termino ištakos glūdi toli gražu ne antikinėje ir ne krikščioniškojoje filosofijoje, o modernybėje. Nors abi žodžio „ideologija“ šaknys yra graikiškos, pats šis žodis (ypač šiuolaikine jo reikšme) yra gerokai vėlesnės kilmės: patys senovės graikai tikrai neturėjo ideologijos sąvokos, o terminą „ideologija“, jei toks būtų buvęs jų kalboje, būtų suvokę kaip „mokslą (logos) apie idėjas“.
Ideologiją galima suprasti, viena vertus, kaip tam tikrą pažiūrų sistemą, kuri remiasi atitinkamų koherentiškai išdėstytų principų, kuriuos galėtume pavadinti idėjomis, visetu, o ne tik taktine praktinio šių principų taikymo konjunktūra – interesais ir atstovavimu jiems, praktiniu orientavimusi konjunktūroje. Tai pozityvi, negatyvių konotacijų šleifo neturinti ideologijos kaip vadovavimosi idėjomis, o ne vienadiene konjunktūra, nulemta asmeninių bei grupinių interesų, samprata. Kita, negatyviai konotuojama, samprata susiformavo veikiant kairuoliškoms nuostatoms – čia daug prisidėjo marksistai, ypač Friedrichas Engelsas, po to – dažnai kairuoliškai nusiteikę sociologai, dar vėliau – neomarksistinė Frankfurto mokykla, kurios atstovai itin daug kalba apie ideologiją kaip kažką, su kuo reikia kovoti, taip pat ir egzistencinė filosofija, kuriai atstovaujantys mąstytojai šį terminą taip pat vartoja negatyvia prasme, ideologiją, kaip kitų primesto neautentiško mąstymo formą, priešpriešindami filosofijai – laisvam ir autentiškam mąstymui. Vienas iš egzistencialistų, būtent Sartre’as, kurio pažiūroms ypač didelį poveikį padarė marksizmo teoretikai, ideologijos terminą vartojo būtent šia negatyviai konotuojama reikšme, ideologiją suvokdamas kaip vadinamąją klaidingą (suklaidintą) sąmonę.
Ir marksistai, ir beveik visi egzistencialistai ideologiją nusako ne kaip klasikine prasme suvokiamų idėjų – pamatinių mąstymo bei veiklos principų, kuriais sąmoningai ir autentiškai vadovaujamasi – visumą, o būtent kaip klaidingą sąmonę: tokia ideologijos samprata numano, kad ideologija žmonėms įperšama kaip tam tikra tinkamai neįsisąmonintų nuostatų, neatitinkančių jų interesų, sistema, kuria minėti asmenys įtiki dėl savo intelektinio neįgalumo ar šiaip kvailumo – įtiki taip, tarsi tai būtų jų pačių, o ne kieno nors kito interesai. Remiantis tokia ideologijos samprata, valdančiųjų klasė, puikiai žinodama savo interesus ir nuosekliai juos įgyvendindama, kartu pageidauja, kad jų nereikėtų primesti tiesiogine prievarta, todėl bando „geruoju“ įpiršti supratimą, kad valdančiųjų interesai yra taip pat ir valdomųjų interesai. Kitaip tariant, ideologiją valdantieji esą panaudoja kaip gudrią valdomųjų ir išnaudojamųjų mulkinimo priemonę bei neautentiško mulkinančio mąstymo terpę, sykiu nutylėdami, paslėpdami ar klaidingai aiškindami tuos įperšamos ideologijos aspektus, kurie leistų įžvelgti, jog pamatinės išnaudojamiesiems primetamos ideologijos nuostatos neatitinka paprastų darbo žmonių interesų.
Dėl to marksistai, neomarksistai ir dauguma egzistencialistų taip suvokiamą ideologiją vadino klaidinga, arba suklaidinta, sąmone (vokiškai – falsche Bewusstsein, angliškai – false consciousness). Tai minėta antroji ideologijos samprata, aptinkama ypač Frankfurto mokyklos ir daugelio egzistencialistų raštuose, nors apie taip suvokiamą ideologiją daug kalbėjo dar Marxo bendražygis Engelsas ir jų abiejų filosofiniai pirmtakai – Engelsas rašė ne tik apie tiesioginį pavergimą, bet ir apie rafinuotesnį netiesioginį pavergimą, kai pavergiama įperšant išnaudojamiesiems išnaudotojų pažiūras kaip esą atitinkančias pačių išnaudojamųjų interesus, nes taip pavergti daug lengviau – pavergtieji savo noru, o neretai net ir entuziastingai pradeda elgtis taip, kaip nori jų išnaudotojai, nesuvokdami, kad toks elgesys jiems, išnaudojamiesiems, yra žalingas.
Be jokios abejonės, ideologija gerąja prasme – ideologija kaip idėjų kontempliavimas ir rėmimasis jomis – turėtų būti priešpriešinama ideologijai kaip iškreiptai, neautentiškai, neįsisąmonintai ir kitų įpirštai pažiūrų sistemai, tačiau tikras ar tariamas blogojo ideologijos pavidalo – ideologijos kaip „suklaidintos“ sąmonės – egzistavimas nėra pakankamas pagrindas visiškai atsisakyti bet kokios ideologijos ir ją nusakančio žodžio, kuris bent kai kuriais atvejais būtų tariamas be pykčio, paniekos ir pajuokos. Juk nesunku įžvelgti esminį skirtumą tarp aptartųjų dviejų ideologijos tipų: skirtingai nei ideologija kaip neautentišku mąstymu grįsta „suklaidinta“ sąmonė, ideologija kaip idėjų kontempliavimas ir rėmimasis jomis kyla iš laisvo autentiško mąstymo ir autentiškos patirties: idėjų regėjimas ir teorinis mąstymas, užgimstantis kontempliuojant idėjas – pamatinius būties ir mąstymo principus, akivaizdu, yra autentiškas mąstymas, nes idėjas pamatai – jei apskritai kada nors pamatai – tik savo paties akimis ar protu, o ne kieno nors kito verčiamas (teorinėje idėjų žiūroje prievarta, ačiū Dievui, nėra net įmanoma – to, kuris, kaip sakoma, neturi proto, kad išvystų idėjas, neįmanoma priversti jas pamatyti). Tikros idėjos visada yra tavo – įžvelgtos tavo paties kaip objektyvūs būties ir mąstymo principai, kurie nėra tik tavo, bet yra taip pat ir tavo, nes galioja ir tau, arba sukurtos tavo paties kaip subjektyvūs tavo minties kūriniai, o ideologija visada yra primesta – ji visada yra kieno nors kito. Svetimos ideologijos primetimas, beje, įdomus tuo, kad pats jos primetimo faktas yra paslepiamas, o dėmesys kreipiamas tik į atitinkamą pažiūrų turinį.
Kairuolių intelektualai, siekdami išvaduoti išnaudojamus ir primestos ideologijos suklaidintus žmones, dažnai nesupranta arba nenori pripažinti, kad jų pačių propaguojama pažiūrų sistema taip pat yra tik ideologija (ideologija būtent antrąja, negatyviai konotuojama prasme), nes nėra grįsta laisvu, autentišku ir savarankišku mąstymu, o tik lyg mantros kartojamais ideologiniais štampais. Visos kairuoliškos ideologijos turi arba siekia suformuoti savaip išreikštą suklaidintos sąmonės struktūrą, nors šių ideologijų propaguotojai to nesuvokia, nenori to pripažinti arba tai tiesiog slepia. Totalitarinėse valstybėse oficiozinė ideologija tokiu būdu ir kultivuojama, nes bet kuri pažiūrų sistema, kuri iš pat pradžių nėra sava, autentiška, autorinė arba nėra bent radikaliai autorizuota, kitaip tariant, nėra perleista per autentiškos patirties filtrą, veikia, kaip pasakytų Sørenas Kierkegaard‘as, visuotinybės režimu, o marksizmas, kaip ir kitos panašios idelogijos, ir yra tokia visuotinybės režimu veikianti pažiūrų sistema.
Juk marksizmas yra būtent Marxo – arba visų pirma Marxo, o ne mano, tavo ar dar kažin kieno kito autentiška filosofija. Jei pažiūrų sistema nėra esmingai autorinė ar autorizuota, ji yra tik ideologija, o ne filosofija. Tiesa, pačiam Marxui jo sukurtas marksizmas galbūt ir buvo autentiška filosofija – tiek, kiek jis ja tikėjo, kiek ji plaukė iš jo patirties ir rėmėsi savarankišku jo mąstymu, bet visiems kitiems, kurie, užuot mąstę savo protu, priims šią pažiūrų sistemą kaip gatavą – ir neabejotinai „teisingą“ – dogmų bei receptų rinkinį, marksizmas buvo, yra ir bus tik ideologija, kuri, kaip ir bet kuri kita ideologija, neišvengiamai bus klaidinanti sąmonę. Jeigu klaidingos sąmonės kritika kreipiama tik į jos atžvilgiu išorinį kritikos objektą ir niekada kritinės refleksijos būdu nenukreipiama į save pačią, be to, jei ši klaidingos sąmonės kritika yra uždara, operuojanti klišėmis ir nuolat kartojanti tik jos kūrėjo (tarkime, Marxo) bei tiesioginių jo sekėjų mintis ir nekreipia link savarankiško mąstymo, tokia klaidingos sąmonės kritika pati reikšis kaip klaidinga sąmonė – kaip ideologija blogąja prasme.
Būtina pripažinti, kad ideologijos kaip klaidingos sąmonės sampratoje yra nemažai tiesos, bet pati mąstymo sistema, kuri tai parodo, taip pat yra ideologija tuo atveju, jei neišplaukia iš autentiško mąstymo arba nėra į jį transformuojama. Jei šios sampratos neįveiki, taip ir lieki ideologas. Beje, sovietmečiu, aršiai demaskuojant ir kritikuojant visas kitas ideologijas kaip suklaidintos sąmonės pavidalus, komunistinės ideologijos sąvoka buvo vartojama su teigiama konotacija: ideologinis darbas, ideologinis vadovas (politrukas) buvo teigiami personažai.
Dabar žodis „ideologija“ yra devalvuotas, ir nieko mes čia nebepadarysime. Žodžiai „idėja“, „idealizmas“, ačiū Dievui, dar nėra iki galo devalvuoti, jie dar kažką reiškia (bent jau tiems, kurie savęs nelaiko cinikais ir nihilistais), o žodis „ideologija“, deja, jau nurašytas, kaip kad svastika nurašyta kaip simbolis, nors tai yra šventas hinduistų (ir ne tik jų) simbolis, kuris platesniuose bendrosios kultūros kontekstuose dabar jau vargu ar gali būti vartojamas dėl negatyvaus istorinio šleifo. Lietuvoje ir kituose pokomunistiniuose kraštuose šleifas, lydintis žodį „ideologija“, yra susijęs su tuo, kad ideologija – būtent komunistine ideologija – sovietijoje buvo smarkiai piktnaudžiaujama. Visi, kurie prisimena sovietmetį, išgirdę žodį „ideologija“ iš karto sureaguoja veik kūninio instinkto ir instinktyvios asociacijos lygmeniu – lyg ištikti alerginės reakcijos, bet kurią ideologiją, ne tik marksistinę, jie iš karto suvokia kaip marksistinę, reaguoja taip, tarsi ji būtų marksistinė, nes būtent pastaroji asocijuojasi su šarlatanišku, primityviu moralizavimu, dėl to yra visiškai nepriimtina.
Vis dėlto ideologija turi teisę egzistuoti – ne ideologija kaip klaidinanti ir suklaidinta sąmonė, o ideologija kaip iš savarankiškos idėjų žiūros kylanti autentiška pažiūrų sistema. Intelektualai, užuot apskritai išsigynę bet kokios ideologijos, nepriklausomai nuo šio fenomeno prigimties, ir jį įvardijančio žodžio, kalbėdami apie ideologiją tiesiog turėtų priminti, kurį iš dviejų apibūdintų ideologijos pavidalų turi omenyje. Gerojo ideologijos pavidalo tikrai neturėtume atsisakyti ir išsižadėti, nes, išsižadėję klasikine, platoniška prasme suvokiamos ideologijos, vėliau, tapę šaltais skeptikais ir cinikais, neišvengiamai išsižadėsime ir idėjų bei idealizmo – ne tik metafizinio, bet ir moralinio bei egzistencinio.
Ideologija, kuri mums nekeltų paniekos, pašaipos ir šleikštulio, turėtų būti gerai pagrįstų, apmąstytų, o ne iš išorės pripirštų pažiūrų sistema – sistema, kuri yra koherentiška, o jos teiginiai sudaro visumą ir yra perleisti per autentišką patirtį. Juk kiekvieną tikrą idėją pamatai savo akimis – kaip niekas negali numirti už kitą žmogų, taip ir idėjų niekas negali pamatyti už kitą. Tikroji ideologija turi būti paremta idėjomis – kažkuo, ką pamatai kaip tikrą dalyką, kuo įsitikini savos patirties būdu. Tai, kas pamatoma kaip idėjos, kartais – bent iš dalies – gali būti išreikšta teiginiais, o šie savo ruožtu gali būti surikiuoti į logiškai darnią sistemą. Beje, antrasis morfologinis žodžio „ideologija“ sandas ir nurodo į logą: autentiškoje ideologijoje, kuri beveik niekuo nesiskirtų nuo autentiškos filosofijos, ne kas kita, o būtent logos ir leistų susieti tuos idėjų pamatymus, sustruktūrintų idėjų kontempliaciją. Šiuolaikinėje (post)moderniojoje kultūroje, kurioje pajuokiamas ir „dekonstruojamas“ ne tik idealizmas (plg. eidos), bet ir logocentrizmas (plg. logos), autentiškai ideologijai būtų labai sunku ne tik atsirasti, bet ir ištverti: juk dabar abu šie žodžiai – ir eidos, ir logos – yra gerokai devalvuoti, jie nuo XIX a. vidurio, iš esmės dar nuo Marxo laikų, yra profanuoti ir sumenkinti – paradoksas! – ne kur kitur, o ypač tame negatyviai konotuojamame žodyje „ideologija“.
Tas, kuris mano, kad ideologijos, kaip autentišku logu ir autentiškomis idėjomis grįstos pažiūrų sistemos, apskritai neturėtų būti, iš tiesų yra įsitikinęs (ir turėtų tai atvirai pripažinti), jog neturėtų likti ir jokių nelygstamų principų, nes esą nėra ir jokių absoliučių būties ir mąstymo pamatų, kurie ir grįstų šiuos principus. Jei nėra principų, tada nėra ir negali būti jokio rimto dedukcinio mąstymo, nes iš jokių paskirų empirinių faktų, nesiremiant bendraisiais principais, neįmanoma išvesti jokių universalių išvadų: idant pajėgtum pasakyti šį tą svaraus apie pasaulį ir žmogų, turi remtis principais, o jie ir kyla iš idėjų ir logo – kitaip tariant, iš tos gerosios ideologijos. Jei remiesi tik paskirais faktais, tai iš paskiro ir gali gauti tik paskirą: juk vien iš fakto negali išvesti vertybės, kaip kad negali vien iš faktų išvesti pažiūrų sistemos. Primityvu manyti, kad gali tik kažką statistiškai skaičiuoti, apsimesti rimtu filosofu ar politologu, sakydamas, kad jokių bendrųjų principų nesilaikai, vertybių bei pasaulėžiūros atžvilgiu esi visiškai neutralus ir nei Dievo, nei velnio tau nereikia, nei vieno nei bijai, nei mėgsti, ir viskas su tavimi gerai.
Kažkada buvo sakoma, kad geras sociologas ar religijotyrininkas turi objektyvistiškai tirti savąjį tyrimo objektą, pats atsiribodamas nuo visų aprašomų vaizdinių, ir neatstovauti nei jokiai religijai, nei jokiai socialinei klasei ar sluoksniui, jei nori išlikti rimtas ir objektyvus mokslininkas. Pagal tokį supratimą, geras politologas – tik tas, kuris atsiriboja nuo politikos ne tik praktinio veikimo prasme, bet ir nuo teorinio mąstymo politikos plotmėje. Tai absurdiška, bet kartais matome tokių pavyzdžių. Bet kokia atožvalga tiek į bendrąsias (juolab objektyvias ir absoliučias) idėjas ar bendruosius teorinius principus, tiek į vertybes, jiems tiesiog metodiškai nepatinka ir juos erzina: mat bet koks apeliavimas į teorinius principus, jų naiviu įsitikinimu, paneigia moksliškumo – iš tiesų, veikiau moksliškumo simuliakro – audinį; jie norėtų, kad viskas būtų grindžiama tik empiriškai (o juk idėjos nėra empiriškos), ir „apibendrinama“ statistiškai, t. y. grynai kiekybiškai, o ne įprastu teoriniu apibendrinimu, kuris savo prigimtimi yra kokybinis.
– Liberalai, apeliuodami į naujų laisvių ar teisių suteikimą tam tikriems visuomenės segmentams, bene dažniausiai pasitelkia istorinį argumentą, iš esmės paremtą moraliniu, socialiniu reliatyvizmu: kadangi nesama nekintančių normų, nėra prasmės drausti naujas „emancipacijos“ formas. Tikima, jog visuomenė eina nuolatinio progreso keliu. Tačiau net Georgas Hegelis, įspūdingai kalbėjęs apie istorinę teodicėją, numatė jos prasmingą užsibaigimą. Turint omenyje tai, kad žmogaus protas baiminasi begalybės nuojautos, ar pritartumėte teiginiui, jog liberalai slapta tiki tobulos žmonių visuomenės pavirtimu realybe, t. y. panašiu „žemiškojo rojaus“ vaizdiniu, kurį komunizmo pavidalu projektavo marksizmo teoretikai?
– Kalbant apie liberalizmą ir liberalizmo teoretikus, reikia pripažinti, kad tarp jų, ypač tarp klasikinių, būta ir daug išmintingų mąstytojų, besivadovavusių nebanaliai, filosofiškai apmąstytu laisvės idealu ir analizavusių pačią filosofinę laisvės sąvoką, kuriai būdingi dialektiniai prieštaravimai. Tik vėliau, kai buvo siekiama pačią liberalizmo doktriną padaryti prieinamą platesnėms masėms ir paprasčiausiai lengviau suvokiamą bei pritaikomą, kaip svarbiausiu doktrinos elementu buvo pradėta vadovautis metodinio individualizmo principu, kuris yra, ko gero, centrinė nuostata šioje filosofijoje ar ideologijoje. Šio principo laikymasis iš esmės reiškia tai, kad kažką darydamas ar mąstydamas turi vadovautis savo principais, įsitikinimais, nuojautomis, jausmais, interesais, vaizdiniais ir motyvais (kurie, beje, gali būti idealistiniai ir altruistiniai, o ne tik materialistiniai ir egoistiniai, kaip dažniausiai manoma, turint galvoje liberalus ir liberalizmą), bet visi jie privalo būti tavo. Tad individualizmas savaime nėra blogas dalykas – jis primena tą mąstymo ir veikimo autonomiją, kurios besąlygiškas pripažinimas plaukia iš filosofijos esmės. Ne veltui daugelis filosofų savo karjerą pradėjo ir dabar pradeda kaip liberalai, nors ne visada ją baigia kaip liberalai.
Pakanka prisiminti anoniminį šiuolaikinės visuomenės veidą, perdėtą biurokratizmą, visokeriopus suvaržymus, iniciatyvos blokavimą, kad suvoktume, jog šias visuomenės ydas kritikuojantys liberalai atlieka labai gerą darbą – tiek, kiek jie daro būtent šį darbą, nes jie daro ir daug kitų dalykų, kurie gali ir nebūti labai geri.
Atsakant į ką tik iškeltą klausimą, visų pirma reikia akcentuoti, jog daugeliui liberalų būdingas tikėjimas pažanga, ypač ekonomine bei technologine, irgi numano tam tikrą idealią žmonijos būseną. Priešingai nei linkstama manyti, liberalizmas nėra vertybiškai neutralus. Pagrindinė liberalizmo vertybė – pati laisvė, šios ideologijos kontekste suvokiama, be jokios abejonės, visiškai formaliai ir nesiejama su jokiu konkrečiu laisvės turiniu. Liberalizmo pranašumas prieš kitas ideologijas yra grindžiamas tuo, kad asmeniui suteikta laisvė leidžia jam geriau atskleisti savo gabumus ir realizuoti savo prigimtį (net jei pati prigimtis nesuvokiama metafiziškai ir esencialistiškai, o kituose – visų pirma emancipaciniuose – liberalizmo naratyvuose apeliavimas į prigimtį pašiepiamas kaip reakcinga metafizinė atgyvena).
Manymas, kad žmogaus prigimtį (suvokiamą metafiziškai ar nemetafiziškai) įmanoma realizuoti arba jos nerealizuoti – arba kad įmanoma ją realizuoti geriau ar blogiau, neišvengiamai suponuoja implicitinius normatyvinius rėmus ir tam tikras implicitines vertybines nuostatas. Tarkime, žmogus, kuris yra maksimaliai efektyvus, kuriantis daugiausia turto sau ir visuomenei, arba visuomenė, kuri yra technologiškai pažangiausia, inovatyviausia ar labiausiai emancipuota – iškeliami kaip tam tikras siektinas idealas, tad pats šis idealo iškėlimas – net ne konkretus idealo turinys, o pats abstraktaus idealo iškėlimo veiksmas – jau neišvengiamai įgyja tam tikrą vertinimo matmenį. Ta „geresnė“ žmogaus ar visuomenės pasiekta būsena pateikiama ne tik kaip istoriškai vėlesnė, bet ir kaip vertybiškai geresnė.
Nors sakoma, kad jokio moralinio vertinimo čia esą nėra, iš tiesų jis akivaizdžiai yra, nes pats žodis „progresas“ yra prasmingas tik turint moralinius ar kitokius tobulėjimo (būklės gerėjimo) orientyrus ir numanant, kad tokie apskritai egzistuoja, nes priešingu atveju – be sąsajos su vertinimu – žodis „progresas“ reikštų tiesiog paprasčiausią žengimą pirmyn, kuris būtų prasmingas tik judėjimo erdvėje, o ne vienokio ar kitokio žmogaus ar visuomenės būklės gerėjimo prasme (išvertus iš lotynų kalbos, žodis progressio ir reiškia tiesiog žengimą į priekį – jis sudarytas iš pro „priešais“ ir gradior „žengti“). Vertybiškai visiškai neutrali progreso sąvoka tiesiog suponuotų, kad visuomenė tiesiog paprasčiausiai keliauja į priekį laike, bet juk tai akivaizdu ir savaime, be progreso svarbos akcentavimo, o jei išskiriamas vienas ar kitas nebanalus ir konkretus „pažangos“ kriterijus, jį būtina grįsti vertybiškai, nes priešingu atveju liktų neaišku, kodėl kas nors – žmogus ar visuomenė – turėtų „daryti pažangą“, matuojamą tuo konkrečiu kriterijumi, dėl kurio pagrįstumo niekas nesitarė ir negalėjo susitarti, ypač deklaruojamo vertybių ir siekinių pliuralizmo epochoje (šis prieštaravimas, beje, paprastai nutylimas, naiviai suponuojant, kad visems esą ir taip savaime aišku, kokiais kriterijais ta pažanga vertinama ir kokiais matais ji matuojama).
Jei turėtume galvoje tik žengimą pirmyn laike (ar erdvėlaikyje), galėtume kalbėti apie savo progresą (palyginti, tarkime, su gyvenusiaisiais XIX a.) tik tuo požiūriu, kad mes gyvename XXI a., o XIX a. visuomenė gyveno XIX a. – savo pačių ir anksčiau gyvenusių žmonių būklę susietume tik su laiko ašimi, kaip tam tikra koordinačių sistema, ir nebūtų galima kalbėti apie jokį moralinį vertinimą. Be abejo, kai kurie liberalai turi galvoje radikalią emancipaciją, ne tik kūrybinės (ypač ekonominės) individo iniciatyvos išlaisvinimą kaip galutinę siekiamybę (juk esama nemažai liberalų, kurie santykio su kultūrine tradicija atžvilgiu yra, sakytume, radikaliai kairuoliški, nepaisant to, kad laikosi dešiniųjų pažiūrų ekonomikoje).
Be abejo, asmens emancipacija turi ir pozityvių aspektų, kai, pavyzdžiui, Afrikoje žmogus išlaisvinamas iš jį varžančių gentinių ryšių, kurie yra ne tik labai glaudūs, bet ir paralyžiuojantys žmogaus veiklą, nes ten manoma, kad jei tau nors kiek sekasi, tai turi visą savo plačią giminę aprūpinti tuo, ką įgijai, o tai dažniausiai ir blokuoja bet kokią paskiro asmens iniciatyvą. Arba kai griaunamas tikėjimas prietarais, kurių animistinėse religijose labai daug, nes jie perduodami iš kartos į kartą konservatyvios kultūrinės perdavos būdu, nors tose archajiškose socialinėse praktikose bei mitiniame mąstyme, be abejo, yra ir nemažai gerų dalykų. Antai kaip dorotis, tarkime, su Vakarų Afrikoje net mūsų dienomis gaju prietaru, kad neįprastai didelės kūdikio akys rodo jame esant įsikūnijusią piktąją dvasią, dėl to tokį vaiką, idant šis nepakenktų aplinkiniams, jo tėvams būtina kuo greičiau nužudyti, sugirdant nuodų? Tose itin archajiškose tradicinėse visuomenėse yra tam tikrų trikdžių, kurie kliudo asmenims išlaisvinti savo potencialą. Tačiau anapus tam tikros ribos, jei individas dar labiau visuomeniškai atomizuojasi (ar prievarta atomizuojamas) ir nutraukia absoliučiai visus ryšius su kitais visuomenės nariais, jis darosi asocialus kaip vienišas vilkas. Blogybė būti socialiniu vabzdžiu, bet blogybė būti ir vienišu vilku. Vilko sąsaja su asocialumu, beje, yra grynai simbolinė ir kultūrinė, nes šiaip vilkas yra vienas socialiausių gyvūnų – tiesiog mes, pasitelkdami prilyginimą, esame įpratę sakyti: „vienišas kaip vilkas“.
Taigi yra du kraštutinumai – vienišas vilkas ir socialinis vabzdys – termityno gyventojas. Liberalizmas yra pozityvi jėga, kai žmogų reikia išlaisvinti iš termityno – nuasmeninto totalitarinio kolektyvo – vergijos. Tas vadavimas panašus į Platono veiksmą, kuriuo jis iš olos nori išvesti žmogų į saulės ir idėjų šviesą. Vis dėlto, peržengus tam tikrą ribą, individo išlaisvinimo kelyje reikia „įjungti stabdžius“ ir stengtis, kad žmogus, nutraukęs visus socialinius saitus, netaptų visiškai asocialus. Svarbiausias dalykas čia yra saikas. Deja, tik klasikinė filosofija išmoko šį saiką jausti, nes jokių griežtų visuomenės gyvenimą reglamentuojančių teorinių taisyklių, kurias taip mėgsta modernybės žmogus ir kurios parodytų, kaip šis saiko principas turėtų būti formaliai taikomas praktikoje, šiuo atveju nėra. Modernusis žmogus, praradęs saiko nuojautą, desperatiškai blaškosi tarp socialinio vabzdžio ir vienišo vilko būsenų, tragiškai eksperimentuodamas su komunizmo ir kraštutinio libertarizmo utopijomis.
Liberalams tikras ir absoliutus idealas yra laisvė ir individuali iniciatyva. Aišku, jie dar iš senovės graikų ir viso klasikinio paveldo atsineša stichinį ir instinktyvų tikėjimą žmogaus gerumu ir kūrybingumu. Jie mano, kad individas, apskritai žvelgiant, yra geras, iniciatyvus, iš prigimties kūrybingas, bet kažkas jam užsikorė ant kupros – biurokratai, valdžia, kiti žmonės. Šiuo atžvilgiu jie laikosi idealistinės ir pozityvios nuostatos žmogaus atžvilgiu, nors kitais atvejais, ypač kai kalba apie „nulinės sumos“ žaidimą ar egoistinius žmogaus ekonominės veiklos motyvus, jie žvelgia į žmogų per socialdarvinzimo akinius, regėdami jį kaip nuožmų žvėrį, kovojantį su kitais nuožmiais žvėrimis aršioje konkurencinėje kovoje – arba kaip į bihevioristinių eksperimentų žiurkę, kartu su kitomis žiurkėmis dalyvaujantį beprasmėse žiurkių lenktynėse, kitaip (ironiškai) tariant, žvelgia į žmogaus prigimtį veikiau pozityvistiškai nei pozityviai. XX a. dviejų siaubingų pasaulinių karų pamokos ir visokio radikalaus blogio apraiškos filosofams – ir ne tik jiems – atskleidė, kad tas individas gali būti visoks – ir šėtonas savyje, ir dievas savyje. Dėl to negalima sakyti, kad individo emancipacija visais atžvilgiais yra gėris. Kai visuomenė pažaboja žmoguje velnią, tada šis iš inercijos – kaip kontroliuojamas termityno gyventojas – visiems padaro mažiau žalos nei būtų padaręs kitomis aplinkybėmis kaip koks nors nuo grandinės nutrūkęs liuciferis, bet jei tas žmogus iš esmės geras (bent jau labiau geras nei blogas), tuomet aišku, kad jis, tapęs paleistas, nuveikia daugiau gero nei būtų padaręs sėdėdamas termityne kartu su kitais termitais.
Dauguma filosofų, tarp jų ir aš, yra įsitikinę, kad liberalizmas nėra neutrali, etiškai nežymėta ideologija. Dažnai sakoma, kad liberalizmas turįs būti vertybiniu požiūriu neutralus, kad dėl doktrinos grynumo ir teorinio elegantiškumo esą būtina metodologiškai atsiriboti nuo bet kokių sąsajų su morale, bet nepastebima, kad nei pats laisvės idealas, nei pati laisvo individo paties savaime bei jo galimybės tobulėti idėja neatsirado iš nieko. Vargu ar tai prigimtinė idėja ir prigimtinis idealas, nepriklausomas nuo kultūrinės bei civilizacinės tradicijos ir civilizacinio konteksto, – būtent idėja, kad žmogus turįs tapti sąmoningu ir kuriančiu subjektu. Tokią idėją aptinkame toli gražu ne visose kultūrose. Vien dėl to liberalizmas, kurio šaknis reikėtų įžvelgti ne tik protestantizmo etose bei anglosaksiškojo individualizmo tradicijoje, bet – netiesiogiai – ir agonistinėje, į konkurenciją, iniciatyvą bei originalią kultūrinę individo raišką orientuotoje senovės graikų kultūros dvasioje, yra tam tikras Vakarų kūrinys ir neišvengiamai slepia atitinkamą vertybinį šios kultūros elementą.
Jei ši liberalizmo ideologija ar filosofija laikoma vienintele teisinga, tai irgi rizikuojame visą žmonijos raidos perspektyvų horizontą apriboti tik išvardytais keliais vektoriais – juk žmogui reikia ne tik laisvės, saviraiškos ir prigimtinių gabumų išsklaidos, bet ir daugybės kitų dalykų. Poreikis būti saugiam, laimingam, atrasti prasmę – šie dalykai yra svarbūs, bet liberalizmas apie tai nekalba. Laikoma, kad žmogus laisvalaikiu pats tai suranda – suranda Dievą (arba jo nesuranda), atranda prasmę (arba jos neatranda), o politinėje ir viešojoje erdvėje tų „pavojingų“ ir „žmones bei tautas kiršinančių“ dalykų, dėl kurių neva vis tiek niekam nepavyksta iki galo susitarti, esą reikia geriau neminėti, bet kokį apeliavimą į prasmę, Dievą ir kitus panašius į materialumą bei grynąją kiekybę nesuvedamus dalykus verčiau paliekant miegamajam ir sapno stichijai, tartum tai būtų perdėm intymūs dalykai. O viešai kalbėti apie Dievą ir kokią nors galutinę prasmę esą apskritai beveik nepadoru – kai kurių ideologijų požiūriu, tai beveik nešvankybė.
Beje, kai taip svarstoma, nepastebima, kad atsisakoma tik paties Dievo, o davatkiškumas, davatkiškas moralizavimas, šventeiviškas teisuoliškumo jausmas ir fanatiškas ateizmas – išvirkščia ar išsigimusi religinio fanatizmo forma – yra godžiai pasilaikomi sau. Tai tartum nerašyta steriliai sekuliaraus „sanuoto“ diskurso dogma: kad ir ką darytum ar kalbėtum, viešojoje erdvėje turì būti racionalus pagal visuomenės aprobuotą arba bent savo paties susikurtą racionalumo sampratą, labai pragmatiškas ir dalykiškas. Tavo elgesys turi būti paremtas skaičiavimu, kvantifikuojamas ir subendravardiklinamas – šitaip įsigali vienmatis technokratinis požiūris: užuot apsiribojus technologijų taikymu nežmogiškojoje – plieno ir silicio – sferoje, su technologijų taikymu braunamasi į grynai žmogiškąją sritį, griebiamasi ne tik genų inžinerijos, bet ir socialinės bei kultūrinės inžinerijos.
Be abejo, tai gali tapti ir totalitarizmu, būtent liberaliuoju totalitarizmu, jei vietoj paskiriems žmonėms ir ištisoms kultūroms būdingos socialinės bei dvasinės raiškos įvairovės išlaikomi tik keli vektoriai, kai prasmės nereikia, galutinio tikslo nereikia, o užtenka vien laisvės, saviraiškos ir medžiaginės gerovės. Tada matome žmogaus gyvenimo ir žmogiškosios prigimties nususinimą, bet iš to neplaukia, kad tos idėjos, kurios liberalizmo skelbiamos, yra blogos pačios savaime ar kad toje filosofinėje (ar ideologinėje) sistemoje nėra nieko gero. Turėkime galvoje, kad daugelis klasikinių liberalų buvo ir Dievu tikintys, ir prasmės ieškantys ar ją atradę brandūs žmonės, kurie manė tarsi savaime turį šiuos dalykus – prasmės jausmą ir tikėjimą Dievu, dėl to jų savo doktrinose specialiai netematizavo ir nesuproblemino, nes epocha dar nebuvo „sunokusi“ tai degradacijai ir tiems prieštaravimams, kuriuos matome šiais laikais. Tikėdami Dievu ir prasme, šie teoretikai viešai kalbėjo ne apie Dievą ir prasmę, o apie laisvę ir individo autonomiją, manydami, kad būtina šiuos liberalizmo principus įtvirtinti visuomenėje, o Dievu ir prasme žmonės esą vis tiek tikės tiesiog iš tradicijos ir inercijos.
Jie, be abejo, labai klydo: kai ši pažiūrų sistema iš aristokratų salonų buvo perkelta į ne tokių brandžių „paprastų“ žmonių gyvenamąjį pasaulį, šiame profaniškame kontekste liberalų pažiūros virto karikatūra. Liberalizmas pats vienas nesuteikia darniam ir prasmingam visuomenės gyvenimui būtino ir pakankamo pažiūrų rinkinio, tai nėra brandžiai asmenybei pakankama pažiūra sistema, kuri visais atžvilgiais užtikrintų tvarią sociumo raidą, o kadangi tai nėra į visas visuomenės reikmes atsižvelgianti ideologija, visuomenei reikalingos ir liberalizmo trūkumus kompensuojančios kitos pažiūrų sistemos bei ideologinės perspektyvos, kurios neturėtų būti visiškai užgožtos šioje neoliberalizmo įsigalėjimo epochoje, kuri, beje, taip pat nebus amžina.
Beje, jei apie laisvąją rinką spręstume labai radikaliai ir fundamentalistiškai, ją suabsoliutindami, galų gale ateitume iki tokio taško, kai turėtume pripažinti, kad laisvosios rinkos principas privalo būti laikomas galiojančiu ne tik ekonominiam konkuravimui, bet ir konkuravimui pažiūrų sistemų, ideologijų arba filosofijų rinkoje. Tikras, iki galo šiuo keliu einantis laisvosios rinkos šalininkas nesipiktintų tais, kurie deklaruoja ir kitas pažiūrų sistemas, nes matytų, kad pažiūrų sistemos taip pat dalyvauja – ir privalo dalyvauti – konkurencinėje laisvosios rinkos kovoje, kurioje kažin kuri iš jų turi laimėti. Ne visi laisvosios rinkos šalininkai tai supranta, dažnai manydami, kad kitas pažiūrų sistemas reikia išbrokuoti – veikiau valios nei intelektiniu judesiu – ir palikti tik vieną, būtent savo pačių išpažįstamą. Tartum ekonomikoje privalėtų būti taikoma tokia tobula veiklos bei konkuravimo laisvė, o pažiūrų sistemoje – ne. Tai būtų laisvosios rinkos principo apribojimas.
Kažką panašaus matome Kinijoje: ekonomikoje – kapitalizmas, pažiūrų sistemoje – komunistinis totalitarizmas, nes ekonominiame gyvenime laisvai veikti ir konkuruoti leidžiama, o politinėje sferoje – ne. Taip pat ir Vakaruose, jei liberalizmas (libertarizmas) eina taip toli, kad, užuot su kitomis ideologijomis konkuravęs delikačiai ir išmintingai, ima forsuotai ginčyti visų kitų pažiūrų sistemų egzistavimo prasmingumą ar teisėtumą, tada prasideda konkurencijos ribojimas pažiūrų rinkos plotmėje. Apie tai paprastai nutylima ir manoma, kad žmonės – bent didžioji jų dauguma – yra perdėm primityvūs, operuoja tik medžiaginės gerovės ir ekonominio konkuravimo kategorijomis, kitų konkuravimo plotmių neįžvelgdami ir negebėdami pakilti į aukštesnius teorinės refleksijos lygmenis – juo labiau į tam tikrą dar abstraktesnės analizės metalygmenį, kurį pasiekus atsivertų dialektinis laisvosios rinkos principo prieštaringumas, kuris, beje, savaime šio principo nesukompromituoja, tačiau parodo, kuo gresia laisvosios rinkos principo ekstrapoliacija iš ekonominės sferos į kitas sritis – kultūrą, švietimą, mokslą, politiką, apskritai į visą bendrojo gėrio domeną, kurio prigimtis iš esmės kitokia palyginti su grynai ekonominės prigimties dalykais