Pateikiame ištraukas iš emigracijoje gyvenančio Alberto Kelmelio pranešimo apie lietuvių padėtį Venesueloje bei prašymo Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei suteikti jiems skubią pagalbą.
Perskaičiau informaciją apie vis labiau kaistančią situaciją Venesueloje dienraščių portaluose „Der Spiegel” ir „Die Zeit”. Radau pernai metų „Vakarų ekspreso” portale paskelbtą pono Kęstučio Masiulio raginimą padėti Venesuelos lietuviams. Internete suradau informaciją apie Venesueloje gyvenančius lietuvius ir lietuvių kilmės asmenis. Gaila, tik vienetais galima suskaičiuoti tuos, kurie dar moka kalbėti ir rašyti lietuviškai. Visi kalba ispaniškai, ir tik kai kurie iš jų angliškai. Todėl, kaip sakė Venesuelos Lietuvių Bendruomenės narys ponas Tadas Garšva, lietuvius čia vienija tik lietuviškas kraujas.
Birželio mėnesį Venesuelos lietuvių bendruomenėje rengiau apklausą. Gyvenimo kokybei šalyje ištirti sudariau ir išsiunčiau apie 30 klausimynų anglų kalba. Deja, gavau atsakymus tik 9 klausimynus. Viena iš tokio pasyvumo priežasčių – kalbos barjeras. Antroji priežastis – didelis žmonių susirūpinimas dėl kasdienės kovos – mieste dvi paras tenka ieškotis maisto, o klestint nusikalstamumui nėra aišku, ar po tokių paieškų žmogus dar sugrįš namo, jis paprasčiausiai gali būti nužudytas.
Šioje šalyje niekas niekuo nebetiki ir nemato išeities iš susidariusios krizės. Tai žlugdo daugelį iniciatyvų ir lemia visuotinę apatiją.
Šalyje galioja cenzūra: siunčiant klausimynus per facebook žinučių perdavimo sistemą, jie buvo užblokuoti – iki šiol negaliu siųsti žinučių Lietuvių bendruomenės nariams per šią sistemą.
Lietuvių bendruomenės narių spėliojimais, tai galimai nutiko dėl spectarnybų vykdomos interneto erdvės kontrolės veiklos – šios tarnybos tiesiog blokavo mano žinutes.
Šiuo metu Venesueloje yra daug instruktorių iš Kubos. Jie konsultuoja prezidentą Nicolas Maduro, kaip šalyje įvesti ir įtvirtinti kubietiško modelio režimą.
Iš šalies įkalinimo įstaigų pabėgo daug kalinių, kurie sudarė atskiras sukarintas formuotes. Šios formuotės iš dalies irgi kontroliuoja padėtį šalyje, vykdo nusikaltimus prieš visuomenę. Manoma, kad jas valdžia netgi naudoja demonstrantams įbauginti – demonstracijų metu paprastai nušaunamas mokyklinio ir pomokyklinio amžiaus jaunuolis į šūviu galvą, kas patvirtina tipišką nusikaltėlių veikimo braižą.
Gresia pilietinis karas
Venesuela vis labiau izoliuojama nuo pasaulio. Šiuo metu į šalį dėl labai įtemptos padėties neskrenda nė viena žymesnė užsienio keleivius skraidinanti aviakompanija. Todėl į šalį galima patekti tik Venesuelos aviakompanijomis. Tiesiai į Venesuelą ir iš jos aviabilietų internetu užsisakyti neįmanoma. Trečią birželio savaitę skubių siuntų pristatymą į Venesuelą nutraukė kompanija DHL. Liepos 1-ląją, paskutinį skrydį iš sostinės Caracaso į Houstoną įvykdė amerikiečių aviakompanija UNITED.
Prezidentas Nicolas Maduro siekia pakeisti konstituciją ir įtvirtinti socialistų partijos valdymą šalyje visiems laikams. Dėl šio naujojo konstitucijos projekto liepos 31 dieną vyks balsavimas. Birželio 27 d. jis paskelbė, kad prieš visus nebalsavusius piliečius arba balsavusius prieš projektą, ketina panaudoti jėgą. Manoma, kad tokioje įtemptoje situacijoje šis žingsnis gali tapti pilietinio karo pradžia. Opozicija vis dar turi galių ir kiekvieną dieną organizuoja protesto akcijas. Šalyje vyksta riaušės, statomos barikados, gatvėse kaip gynybinės užtvaros nuo policijos pilamos ir deginamos šiukšlės. Gatvėse vyksta gyventojų patikra.
Stinga maisto
Žmonės baiminasi išeiti iš namų, todėl namuose stinga maisto, neretai badaujama. Iki šio pranešimo parengimo dienos 93 venesueliečiai, įskaitant italus ir arabus buvo nužudyti – visi, kurie oponuoja režimui, anksčiau ar vėliau yra nužudomi.
Daugelis žmonių pasiruošę emigruoti, bet tam neturi pinigų – visi pinigai išleidžiami maisto produktams ir medikamentams. Parduotuvės dirba tik trečiadieniais. Jei nesuspėji apsipirkti, tenka laukti kito trečiadienio arba pirkti maisto produktus juodojoje rinkoje, kur už bet kurį maisto produktą tenka sumokėti iki pusės mėnesio atlyginimo.
Norint apsipirkti parduotuvėje trečiadieniais, tenka stoti į eilę apie 3-ą valandą nakties. Apie 7 valandą ryto supermarketo personalas pareikalauja asmens tapatybės kortelės, surengia apsipirkimo loteriją, ir jei pasiseka būti išrinktam, gali nusipirkti maisto produktų parduotuvėje už nedidelę kainą. Jei neiškrenta laimė apsipirkti, tenka laukti dar savaitę arba pirkti maisto produktus juodojoje rinkoje labai didelėmis kainomis.
Norint gauti vaistų arba tvarstomosios medžiagos, tenka aplankyti mažiausiai 20 vaistinių. 1 Euras Venesueloje dabar kainuoja apie 10000 bolivarų. Per bankus pervesti pinigus į Venesuelą negalima. Laisvai konvertuojamos valiutos atsargas, judėjimą šalyje ir iš šalies labai kontroliuoja vyriausybė, todėl padėti finansiškai Venesuelos Lietuvių bendruomenei tiesiog neįmanoma. Už naudojimąsi laisvai konvertuojama valiuta visiems grėstų didelis pavojus – bendruomenė tiesiog atsidurtų už įstatymo ribų.
Skurdas
Kad būtų aiškesnis vaizdas apie dabartinę venesueliečių kasdienybę, Venesuelos Lietuvių bendruomenėje buvo atliekama anoniminė apklausa. Prašyta nurodyti amžių, šeimos narių kiekį, nepilnamečių vaikų skaičių, pateikiant su kasdienybe susijusius klausimus.
Pasirinkti respondentai buvo 33 – 69 metų amžiaus asmenys. Narių skaičiai šeimose vyravo nuo 1 iki 6, nepilnamečių vaikų skaičius respondentų šeimose yra 11 asmenų. Šie skaičiai reikalingi tam, kad būtų aišku, kokio amžiaus asmenys gali repatrijuoti į Lietuvą ir kokias perspektyvas jie gali turėti mūsų šalies darbo rinkoje.
Atlyginimai ir mėnesio pajamos daugiausia siekia nuo 15 iki 70 JAV dolerių per mėnesį. Vienoje šeimoje buvo nustatyta 1000 JAV dolerių dydžio pajamos, kurios greičiausiai yra užsienyje gyvenančių vaikų parama savo tėvams, neaišku kokiu būdu pervedama į Venesuelą. Pragyvenimo statistika dauguma atvejų sukrečianti. Pvz., 15 dienų pragyvenimui tenka 60 JAV dolerių, 7 dienoms – 27 JAV doleriai, 5 dienoms – už 15 JAV dolerių, 90-čiai dienų -, už ž 1000 JAV dolerių ir pan.
Kaip jau minėta anksčiau, kiekvieną dieną parduotuvėse apsipirkti neįmanoma. Reikalingiausių maisto produktų paieškoms laikas užima nuo 4 iki 40 valandų priklausomai nuo atskirų miestų. Tai, kad daug laiko sugaištama ieškant maisto produktų rodo, jog ne visuose miestuose jų galima gauti pagal nustatytą laiką arba atitinkamų maisto produktų kiekiai yra labai riboti ir juos nelengva rasti. Maisto produktų parduotuvių eilėse tenka stovėti nuo 5 iki 10 valandų. Drabužiai ir avalynė taip pat priskiriami prie pirminių žmogaus poreikių. Tik čia situacija šiek tiek geresnė, perkant sugaištama mažiau laiko. Drabužių paieškoms parduotuvėse prarandama nuo 2 iki 10 valandų, perkant eilėse prastovima nuo 0,5 iki 6 valandų.
Medikamentų ir tvarstomųjų medžiagų taip pat stinga. Priklausomai nuo miesto ir aprūpinimo galimybių paieškose vaistinėse sugaištama nuo 6 iki 320 valandų (13,3 dienos). Radus tinkamus vaistus arba tvarstomąją medžiagą eilėse tenka stovėti nuo 2 iki 5 valandų. Daugiausiai trūksta kraujospūdį mažinančių, antihistaminių vaistų, antibiotikų, vitaminų, tepalų odai, kitų rūšių tepalų, vaistų diabeto, prostatos, vėžinių susirgimų gydymui, inhaliavimo vaistų, antitrombinių (antikoaguliantų) vaistų. Būta atvejų, kai žmonės mirė , nes negalėjo rasti nusipirkti jiems tinkamų vaistų.
Maisto produktai paskirstomi taip pat normuotai paros eigoje: pusryčiams 85 – 230 gramų vienam asmeniui pagal pajamų lygį, pietums 75 – 430 gramų vienam asmeniui pagal pajamų lygį, vakarienei 75 – 420 gramų vienam asmeniui pagal pajamų lygį.
Visur pavojus gyvybei
Pagal asmeninio saugumo lygio rodiklius Venesuela labai nesaugi šalis. Tikimybė žmogui būti nužudytam labai didelė. Suprantama, asmeninis saugumas skiriasi dėl dabartinės krizės sąlygojamos kriminogeninės situacijos atskiruose miestuose. Apklausos metu respondentų buvo prašoma procentais įvertinti tikimybę žmogui būti nužudytam standartinėse kasdieninėse situacijose ir ypatingomis aplinkybėmis, tokiomis kaip atlyginimo išmokėjimo diena.
Rezultatai šokiruojantys. Jų rodikliai skiriasi netgi esant tokiems patiems skaičiams dėl skirtingų duomenų apie tą pačią situaciją atskiruose miestuose: einant pėsčiomis į darbą/iš darbo tikimybė būti nužudytam yra nuo 50 iki 90 proc. (vidurkis 74,45), važiuojant automobiliu į darbą/ iš darbo – nuo 20 iki 70 proc. (vidurkis 51,12 einant pasivaikščioti dienos metu – nuo 40 iki 90 proc. ( vidurkis 71,1, einant pasivaikščioti tamsiu paros – nuo 50 iki 100 proc. (vidurkis 85,5), apsipirkus einant namo pėsčiomis- nuo 20 iki 100 proc. (vidurkis 66,6), apsipirkus važiuojant namo automobiliu – nuo 20 iki 80 proc. (vidurkis 47,7), atlyginimų dieną einant namo pėsčiomis tikimybė būti nužudytam yra nuo 20 iki 100 proc.( vidurkis 80), atlyginimų dieną važiuojant namo automobiliu – nuo 20 iki 100 proc. (vidurkis 72,2).
Tikimybė būti nužudytam namuose dienos metu svyruoja pagal miestus nuo 10% iki 80%, (vidurkis 23,3%). Tikimybė būti nužudytam namuose nakties metu svyruoja pagal miestus nuo 20% iki 100% (vidurkis 36,6%).
Respondentai buvo klausiami, ką jie mano apie tikimybę kilti pilietiniam karui Venesueloje. Atsakymai svyruoja nuo 60% iki 100% (vidurkis, kad bus pilietinis karas 72,2%). Vienas respondentas šio atsakymo nepateikė, todėl vidurkis yra gana aukšto lygio.
Visi dalyvavę apklausoje asmenys norėtų persikelti gyventi į Lietuvą nuolatiniam gyvenimui, nes mūsų šalį jie laiko gyvenimo kokybės pavyzdžiu Venesuelai. Pageidavimai persikelti gyventi į Lietuvą pasiskirstė tokia tvarka: asmeniškai vieni norėtų persikelti 6 asmenys, 1 pora – vyras su žmona, sutuoktinis/sutuoktinė su vaikais – 2 atvejai. Tačiau gali būti, kad šiais paskutiniais 2 atvejais nori persikelti pilnos šeimos, tačiau tokie atsakymai yra pateikti dėl galimo anglų kalbos barjero.
Persikėlimo proceso organizavimas šiuo atvejus būtų labai sudėtingas, nes žmonės Venesueloje neturi pinigų lėktuvo bilietams nusipirkti, nėra tiesioginių skrydžių į šią šalį ir iš jos. Skrydžiai į Europą galimi tik iš Venesuelai geografiškai artimiausios vietos – Kolumbijos sostinės Bogotos ir Panamos sostinės Panama City. Todėl lėktuvo bilietus į Europą galima nusipirkti taip pat tik iš šių abiejų miestų.
Dėl prastos lietuvių finansinės situacijos šalyje bilietus sugrįžtantiems asmenimis galima nupirkti tik Lietuvoje ir nusiųsti jiems elektroniniu paštu. Dar galima būtų prašyti Kolumbijos lietuvių pagalbos organizuojant Venesuelos lietuvių persikėlimą į Lietuvą. Tačiau tai yra tik idėjos, jog tai galima būtų daryti. Pačio proceso organizavimo ir eigos kol kas neįsivaizduoju.
Venesueloje kelionių laisvė kol kas nėra formaliai atšaukta – įvažiavimas ir išvažiavimas dar santykinai laisvas, bet visokiausiais būdais sunkinamas ir ribojamas. Kaip sako venesueliečiai, tam tikslui naudojami „legalūs” apribojimai: pvz., dirbtinai išpūstos lėktuvo bilietų kainos. Arba vyriausybė nesutinka, kad būtų pardavinėjami bilietai tik į vieną pusę, būtinai reikia pirkti bilietą į abi kelionės puses, taip dirbtinai didinant kelionės išlaidas, kad gyventojams nekiltų noro palikti šalį.
Labai sunku yra gauti kelionės pasą, nes jo išdavimas kainuoja apie 2000 JAV dolerių. Niekas paso gavėjui negali paaiškinti, kodėl taip yra. Atsakymas dažniausiai toks: „problemos sistemoje”.
Išvada tokia: būtina organizuoti norinčių persikelti asmenų į Lietuvą keliones remiantis pateiktomis idėjomis, pasitelkti žmones, nusimanančius apie tokio tipo perkėlimų ir kelionių organizavimą, sudaryti perkėlimo išlaidų biudžetą ir skirti lėšų tam tikslui.
Redakcijos prierašas: neteko girdėti, kad Lietuvos vadovai būtų viešai išreiškę susirūpinimą dėl Venesueloje gyvenančių lietuvių. Už tai visiems žinoma, kad iš Lietuvos ir toliau kas mėnesį emigruoja po 4 tūkstančius gyventojų.
