Įsitikinimų ir asmens laisvės Lietuvos aukštosiose mokyklose.
Įpratome manyti, kad aukštosiose mokyklose vyrauja aukščiausi laisvos minties standartai. Deja, faktai yra kitokie.
Sovietmečiu asmens įsitikinimų laisvės aukštosiose mokyklose buvo ypač suvaržytos. Už komunistinei ideologijai prieštaraujančias pažiūras dėstytojai be išlygų buvo šalinami iš aukštųjų mokyklų.
Visišką įsitikinimų ir saviraiškos laisvę akademinė bendruomenė įgijo pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. Paradoksalu, bet laikui bėgant jos ėmė mažėti.
Pažiūrų ir įsitikinimų laisvės suvaržymus dėstytojai, mokslininkai ypač pajuto prasidėjus aukštojo mokslo sistemos pertvarkai. Suvaržymai pradėti diegti nepastebimai, ne brutaliai, o „apvelkant“ demokratinėmis procedūromis. Tačiau jie ne mažiau skausmingi ir pražūtingi laisvai kūrybinei minčiai, nes neišvengiamai nukenčia abi pusės – ne tik dėstytojai, bet ir studentai.
Nesiimu analizuoti šių procesų raidos. Apžvelgsiu tik priežastis ir keletą laisvos minties akademinėje bendruomenėje varžymo būdų.
Viena iš priežasčių – tai neabejotinai sunkus sovietinės administracinės sistemos palikimas ir ydingi valstybės tarnautojų įpročiai bei demokratinio valdymo įgūdžių stygius. Pastarųjų labai stinga aukštųjų mokyklų administracijoms ir jas kontroliuojančioms institucijoms.
2016 m sausio mėnesį LŽTA nagrinėjo skundą dėl asmens ir akademinės bendruomenės laisvių suvaržymo Panevėžio kolegijoje. Vyko direktoriaus rinkimai. Didžioji dauguma kolegijos akademinės bendruomenės tarybos narių atmetė siūlomą direktoriaus kandidatūrą. Kandidatas tarybos sprendimą, kaip diskriminuojantį, apskundė LR akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai. Kontrolierius, ištyręs skundą, jokių pažeidimų nenustatė, tačiau išvadose paskelbė pavardes tarybos narių, kurie nepritarė siūlomai direktoriaus kandidatūrai. Nesuprantamas toks kontrolieriaus elgesys: jei nenustatyta jokių pažeidimų, kokiu tikslu viešinamos pavardes žmonių, atmetusių direktoriaus kandidatūrą? Sąmoningas ar ne, tačiau kontrolieriaus poelgis supriešino kolegijos bendruomenę. Jis savotiškai „nubaudė“ tuos tarybos narius, kurie nebalsavo už siūlomą kandidatą.
Konkursai
Kitas LŽTA tyrimas: 2016 m. iš Socialinių ir humanitarinių mokslų katedros docento pareigų buvo pašalintas Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto profesorius Raimundas Kaminskas, išdirbęs šiose pareigose dvi kadencijas. Pagal teisės aktus trečiajai kadencijai konkurso rengti nereikia. Tačiau konkursas įvyko. R.Kaminskas neteko pareigų. Jo kandidatūrai atmesti pasitelkti tokie motyvai: nepakanka duomenų apie kandidato vadovavimą bakalauro arba magistro studijų baigiamiesiems darbams, apie kandidato publikacijas, kandidato parengta mokomoji knyga nėra aprobuota universitete. Apie šiuos trūkumus kandidatas iki konkurso nebuvo informuotas, atestacinė komisija jokių pastabų jam neturėjo. Dar daugiau, posėdžio metu komisija pripažino, kad prof. R.Kaminskas atitinka kvalifikacinius reikalavimus, bet docento pareigoms jo neišrinko. Numanoma tikroji priežastis sunkiai įrodoma, bet, kaip matysime iš kitų pavyzdžių, vyraujanti – prof. R.Kaminskas yra Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos narys, aktyvus visuomenininkas, nevengiantis išsakyti kritinių pastabų universiteto administracijos sprendimų atžvilgiu.
Suprantama, prof. R. Kaminskas kreipėsi į teismą. Dėl kilusio konflikto jis atsisakė grįžti į universitetą. Teismo proceso metu pripažindama akivaizdžius pažeidimus Sveikatos mokslų universiteto administracija sutiko profesoriui sumokėti kompensaciją ir užbaigti ginčą taikos sutartimi.
Kad konkursai yra tinkamas instrumentas pašalinti nepageidaujamų pažiūrų dėstytojus patvirtina ir kiti faktai.
Panašiai iš darbo buvo atleistas kitas aktyvus visuomenininkas, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo valdybos narys, Kauno technologijos universiteto profesorius Gediminas Merkys. Prof. G.Merkio dėka visuomenei tapo žinomi korupcijos, piktnaudžiavimo ir plagijavimo faktai universitete.
Panašiu būdu atleista iš darbo Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkė ir aktyvi visuomenininkė dr. Daiva Tamošaitytė. Kaip ir prof. R.Kaminsko atveju, instituto atestacinė komisija mokslininkę atestavo, pripažindama jos kvalifikaciją esant pakankama, tačiau balsuojant jos neišrinko. Motyvai – mokslininkės darbai neatitinka instituto strateginio plano ir tyrinėjamų temų. D.Tamošaitytė įsitikinusi, kad buvo atleista už atvirai reiškiamas kritines pastabas į studijų ir mokslinių tyrimų organizavimą ir už savo politines pažiūras.
Šį faktą tyrusi LR akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba nustatė, kad institute vykusi atestacijos ir konkurso procedūra prieštarauja objektyvumo, teisingumo ir skaidrumo principams, kad buvo pažeista atestacijų ir konkursų vykdymo tvarka. Nepaisant to vadovaudamasi komisijos balsavimo rezultatais, instituto administracija mokslininkę atleido iš darbo.
Tokių faktų yra ir daugiau. Kartais konkursų atsisakoma, jei numanomas rezultatas netenkina. Šiemet į Vilniaus universiteto komunikacijos fakultetą pereidamas į kitą darbą prof. Romas Lazutka dėstyti ekonomikos kursą į savo vietą pasiūlė profesorių Povilą Gylį. Tačiau fakulteto administracija prof. P.Gylį į darbą priimti atsisakė nenurodydama priežasčių. Profesorius yra habilituotas daktaras, buvęs Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas, Tarptautinės ekonomistų asociacijos tarybos narys, dėsto ekonomiką kituose Vilniaus universiteto fakultetuose. Akivaizdu, kad jo kvalifikacija negalėtų kelti abejonių. Bet, kaip rodo šis pavyzdys, dėstytojo pareigoms užimti profesinė kompetencija nėra svarbiausia sąlyga.
Vidaus taisyklės
Eliminuojant „nepatogius“, pažiūromis netinkamus akademinės bendruomenės narius pasitelkiami ir aukštųjų mokyklų vidaus teisės aktai – taisyklės, aprašai, sutartys ir kt.
Atskiro aptarimo vertas Kauno technologijos universiteto administracijos patvirtintas Krizių valdymo aprašas, kurio vykdymo priežiūrai universiteto administracija yra sudariusi Krizių komunikacijos valdymo grupę ir dėl kurio išvadas pateikė LŽTA.
Apraše surašyti draudimai akademinės bendruomenės nariams, už kuriuos jie gali būti pašalinti iš darbo.
Pavyzdžiui, krizine situacija laikomas bet koks įvykis, galintis turėti neigiamą įtaką Universiteto įvaizdžiui viešojoje erdvėje. Kokiu būdu tai nustatoma, nėra aišku.
Aprašas draudžia akademinės bendruomenės nariams savarankiškai komentuoti arba teikti informaciją žodžiu ar raštu, draudžia atsakinėti į elektroninius laiškus be administracijos žinios. Jeigu tokia informacija susijusi su universitetu – ją pirmiausiai turi patvirtinti Viešosios komunikacijos vadovas. Universiteto akademinės bendruomenės narys negali viešai reikšti neigiamos nuomonės apie universitetą, o klausiamas privalo vengti atsakymo, paaiškindamas, kad Universitete komunikacijai su žiniasklaida yra paskirtas specialus atstovas.
Atkreipiame dėmesį, kad vertinant krizinės situacijos požymius, akademinės bendruomenės nariai nedalyvauja. Tai sprendžia Krizių komunikacijos valdymo grupė, kurią sudaro išimtinai administracijos atstovai (rektorius, vykdomasis direktorius, rinkodaros ir komunikacijos direktorius ir kt.). Tad visus sprendimus dėl galimos krizinės situacijos priima tik administracija.
Akivaizdu, kad KTU administracija sukūrė vidaus teisės aktą, leidžiantį jai absoliučiai kontroliuoti universiteto akademinę bendruomenę. Pagal minėtą aprašą bet kokį darbuotojo poelgį administracija gali vertinti kaip krizinės situacijos pavojaus šaltinį ir taikyti atitinkamas priemones.
Be kita ko, aprašas įpareigoja universiteto bendruomenės narius rinkti informaciją apie asmenį, kuris domisi universiteto vidaus dalykais, įpareigoja tokio asmens vardą, pavardę, atstovaujamą įstaigą ir kontaktus kuo skubiau pateikti administracijos paskirtam atstovui.
Analogiškas represinis valdymo būdas pasirinktas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Neseniai į LŽTKC kreipėsi šio universiteto darbuotojai dėl konfidencialumo sutarčių. Jose komercine paslaptimi laikoma informacija apie darbuotojams mokamą darbo užmokestį, universiteto vykdomus projektus, studijų programų turinį, universiteto valdymo principus, buhalteriniai duomenys, ypač – dokumentai apie turtą, paskolas, universitetų klientų ar partnerių finansinę būklę, žinios apie teikiamų paslaugų tarifus, planus dalyvauti konkursuose, aukcionuose ir t.t. Kitaip tariant, komercine paslaptimi su menkomis išlygomis gali būti laikoma bet kokio turinio informacija apie universitetą. Įstaiga, reikalaujanti darbuotojus pasirašyti tokias sutartis, primena sovietmečio įslaptintas karines įmones, vadinamąsias „pašto dėžutes“.
Atkreipiame dėmesį, kad tokia sutartis negali būti primetama visiems be išimties universiteto darbuotojams, nes taip pažeidžiamas sutarties laisvės principas. Šis principas nurodo, kad sutartis visų pirma sudaroma laisvai, kad kiekviena šalis gali atsisakyti ją sudaryti, turi laisvę keisti sutarties turinį ir pan. Ar gali minėto universiteto darbuotojas keisti tokios sutarties turinį arba atsisakyti ją pasirašyti be pasekmių? Kitaip tariant, ar jis negali būti už tai pašalintas iš darbo?
Atsakymą į šį klausimą turtėtų gauti universiteto profesinė sąjunga. Labai gaila, kad stiprių profesinių sąjungų aukštosiose mokyklose beveik nėra arba yra labai mažai.
Studentų prašymai
Pastaruoju metu išryškėjo dar vienas būdas sudaryti nepalankias sąlygas nepageidaujamam aukštosios mokyklos dėstytojui – tai studentų prašymai dėstomą dalyką iš privalomojo paskelbti pasirenkamuoju. Taip sumažinamas darbo krūvis ir dėstytojas atleidžiamas arba išeina iš darbo savo noru. Šio būdo šaknys irgi sovietmetyje, kai studentų laiškų kompartijai pagrindu netinkami dėstytojai būdavo šalinami iš aukštųjų mokyklų ir net tremiami į Sibiro lagerius.
Šis būdas 2016 metais buvo pritaikytas ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, iš Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros pašalinant 20 metų universitete išdirbusią profesorę, mokslų daktarę Rasą Čepaitienę. Profesorė yra monografijos „Paveldosauga globaliajame pasaulyje“ autorė, jos parašyto vadovėlio pagrindu dėstomos privalomosios disciplinos ne vienoje aukštojoje mokykloje. Lietuvos visuomenei ji gerai žinoma ir kaip pilietiškai aktyvi asmenybė, nevengianti aštrios, tačiau konstruktyvios valdžios kritikos. Taigi dėl studentų nusiskundimų fakulteto studijų programų komitetas be profesorės žinios jos dėstomą kursą iš privalomojo pakeitė į pasirenkamąjį. Po tokio sprendimo profesorė buvo priversta palikti universitetą.
Kitas pavyzdys: šiemet į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studijų programos komitetą kreipėsi grupė instituto studentų, prašydami filosofijos ir politologijos profesoriaus, habilituoto daktaro Vytauto Radžvilo dėstomą kursą iš privalomojo pakeisti į pasirenkamąjį. Vienas iš motyvų – dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą, požiūris į Europos Sąjungą neatitinka programoje numatyto pagrindinio dalyko tikslo.
Tenka priminti, kad LR Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnis suteikia teisę dėstytojui vertinti studentų žinias, tačiau nesuteikia studentams teisės vertinti profesoriaus žinių. Pagaliau – kas pasakoma teiginiu, kad dėstytojo pažiūros euroskeptiškos? Ar tai gali būti siejama su dėstytojo kvalifikacija? Nuo kada viešai išsakoma konstruktyvi ES ar Lietuvos valstybės institucijų kritika laikoma ativalstybiška arba antieuropietiška?
Įvykių eigoje paaiškėjo, kad TSPMI egzistuoja du kardinaliai priešingi požiūriai, vienas iš kurių – drausti kritišką požiūrį į Europos sąjungos institucijų veiklą, riboti dėstytojų laisvę atvirai necenzūruojamai reikšti kritines mintis. Kitaip tariant – riboti asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, ką laiduoja Konstitucijos 25 straipsnis. Taip pat drausti laisvą mokslo dėstymą, ką laiduoja Konstitucijos 42 straipsnis. Šie Konstitucijos straipsniai garantuoja, kad dėstytojai yra laisvi reikšti savo pažiūras ir įsitikinimus, jeigu jie nėra nusikalstami ar skatinantys veikti prieš valstybę.
Priminsiu, kad instituto administracija, pasiremdama minėtu studentų prašymu, prof. V. Radžvilo dėstomą kursą padarė pasirenkamuoju, pažeisdama ne tik VU etikos kodeksą, bet ir apribodama profesoriaus konstitucinę teisę dėstant kursą laisvai reikšti savo pažiūras ir įsitikinimus.
Žmogaus teisių požiūriu nepateisinama, kad akademinėje aplinkoje dėstytojo pažiūros ir įsitikinimai (o ne kompetencija ar kvalifikacija) siejami su dėstomo kurso tikslingumu ir netgi lemia kurso vertę – ar jis studijų programoje bus privalomas, ar pasirenkamas.
Be kita ko, vienas iš aptariamo studentų prašymo nušalinti profesorių iniciatorių yra magistrantūros studentė, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje darbuotoja. Todėl susidaro įspūdis, kad persekiojimas už pažiūras yra sankcionuojamas aukščiausiu lygiu. Nerimą kelia tai, kad nei iš EK atstovybės Lietuvoje, nei iš Švietimo ir mokslo ministerijos jokios reakcijos į šį klausimą nesulaukėme. Tad tikslinga įvertinti laikyseną konkrečių žmonių, kuriems taip pat tenka atsakomybė už kuriamą represinę sistemą ir baimės atmosferą akademinėse bendruomenėse.
Atkreipkime dėmesį: visi paminėti pavyzdžiai turi bendrą vardiklį. Iš aukštųjų mokyklų dažniausiai pašalinami pilietiškai aktyvūs akademinės bendruomenės nariai – tai žmonės, kurie nesitaiksto su korupcija, protekcionizmu ir kitais įstatymų pažeidimais, kurie siekia ginti akademinės bendruomenės narių nevaržomą pažiūrų ir įsitikinimų reiškimo laisvę.
Todėl konferencijos dalyviams pasiūlyčiau pareikalauti, kad Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija nepažeisdama autonomijos principų užtikrintų konstitucines akademinės bendruomenės narių teises ir laisves. Tai daryti ją įpareigoja Lietuvos Švietimo ir mokslo įstatymas. Turime pareikalauti, kad ministerija sustiprintų aukštųjų mokyklų valdymo kontrolę, kad nebūtų priimami antikonstituciniai ar kitus įstatymus pažeidžiantys vidaus teisės aktai.
Kita vertus įsitikinimų ir pažiūrų laisvės suvaržymai susiję su bendrystės stygiumi, negebėjimu bendromis pastangomis ginti bendrus interesus ir bendrąjį gėrį mūsų visuomenėje. Šis negebėjimas atsiskleidžia ir aukštosiose mokyklose. Todėl linkiu aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės nariams telktis ir stiprinti aukštųjų mokyklų profesines sąjungas, kurios iš esmės gali tapti realia jėga, nukreipta prieš administracijos piktnaudžiavimus ir akademinės laisvės suvaržymus.
LŽTA rekomenduoja Lietuvos mokslo bendruomenei jungtis į Tarptautinį akademijų ir akademinių draugijų žmogaus teisių tinklą, kuris atstovauja mokslininkų teisėms tarptautiniu lygmeniu ir gina mokslininkus.
Pranešimas perskaitytas Seime, lapkričio 22 d. surengtoje konferencijoje „Lietuvos mokslo ir studijų institucijų darbuotojų padėtis žmogaus teisių aspektu“.
Video ir garso įrašą galima rasti ČIA
SRTF remiama programa
Dėkoju gerb. V. Budnikui už dėmesį. Dar pridursiu, jog atestacinės komisijos pirmininkas bei skyriaus vadovas balsavo už mane, o ne jauną, darbų neturintį kitą konkursantą; dar viena svarbi priežastis ta, jog keletą metų akademinė mokslo bendruomenė manęs prašė apsiimti steigti profsąjungą, kurios iki ši0l institute nėra, nors imitacinių bandymų buvo. Prieš pat konkursą tai buvo iškelta į aktualų lygmenį. buvau prašoma apsispręsti. O temos neaktualumas laužtas iš piršto, nes institute dešimt metų dirbau net trijose temose ir kolegos bei vadovybė visada buvo tuo patenkinta, taip pat laiku ir pagal reikalavimus atliktais darbais. Pagarbiai,
D. Tamošaitytė
Yra visiškai skirtingos situacijos, kai lektorius, docentas ar profesorius nevykdo aiškių reikalavimų, atitinkančių šias pareigas. Tačiau tai – labai reti neatestavimo atvejai. Žymiai dažniau „neatestuiojama” dėl subjektyvių priežasčių. Mažėja studentų – reikia kažką atleisti, kad kažkam „patogesniam” (tylesniam) liktų krūvio. Norima atsikratyti drąsesnio, siūlančio imtis naujų tyrimų, aštriau pasisakančio apie vidutinybes (o pastarosios dažnai užima katedrų ar skyrių vadovų pozicijas). Todėl kūrybiškesni ir energingesni dažniausiai patys pasityraukia iš padalinių, kurioms vadovauja vidutinybės Kol nesuvoksime, kodėl Lietuva taip sparčiai mažėja, jokių teigiamų permainų nebus. Beje, čia ne tik šių laikų problema – talentingiems niekada nebuvo lengva.
Aprašyta situacija yra pernelyg tragiška. Universitetuose docentams ir profesoriams yra aiškūs reikalavimai – ne tik paskaitų skaitymas, bet ir mokslinis darbas, tam tikras mokslinių publikacijų skaičius referuojamuose žurnaluose, projektų vykdymas ir t. t. Buvimas docentu ar profesoriumi, bet minėtų minimalių reikalavimų nevykdymas, negali jam užtikrinti amžinai tų pareigų. Būtent todėl kai kurie ir neperatestuojami. Esu tikras, kad tai įvyksta ne dėl politinių ar kitokių priežasčių, o dėl mokslinio darbo nevykdymo. Tačiau yra dar viena esminė priežastis – studentams suteikta teisė vertinti docento ar profesoriaus darbą. Net dar neklausę profesoriaus paskaitų, studentai pareiškia nepasitikėjimą tuo ar kitu profesoriumi ir jį atleidžia, katedros vedėjui ar dekanui (prodekanui) net neaplankius to profesoriaus nei vienos paskaitos. Tai naujas lietuviškas chunveibiniškas absurdas.
Baisu. Absoliučiai idiotiška sistema, kai pirmo kurso studentai vertina docento žinias. Ar jie kompetetingi tai daryti? Ir t.t. Padėtis universitetuose, sprendžiant iš rašinio, tragiška. Gal todėl pas mus tarpsta vidutinybės, nesugebančios kritiškai mąstyti?