Vytautas Ladnsbergis. Telecenzūra

www.lzinios.lt

Seniai nebuvau, jei iš viso kada, taip cenzūros užčiauptas, kaip praėjusį penktadienį (09.21), popiežiaus atvykimo išvakarėse. Visuomeninis transliuotojas prašė komentaro apie Joną Noreiką – „Generolą Vėtrą“. Įrašėm vakaro laidai gal dešimt ar keliolika minučių, ir prasidėjus transliacijai gavau kamštį į burną.

Mat buvau nutaręs eiti iš karto prie reikalo – „naujame triukšme dėl Jono Noreikos nėra nieko nauja“ – ir jau antruoju sakiniu nusistebėti mūsų užsienio reikalų ministro lengvabūdiškumu smerkiant sovietų nužudytą laisvės kovos vadą kaip vokiečių kolaborantą.

Tad po pirmo sakinio mane ir nutraukė. Kitiems teisingai smerkiantiems leido kalbėti, o mano nuostata galimam cenzoriui netiko. Nė sakinio daugiau, tad ne laiko limitas lėmė.

Tokių tat minčių, nors jose nebuvo nei keiksmažodžių, nei kurstymo, LRT cenzūra nepraleido… Regis taip.

Beje, Konstitucija cenzūrą draudžia.

Sakiau į kamerą ir būčiau visiems pasakęs štai ką. Kolaboranto sąvoką reikia apibrėžti ir istoriškai, ir lyginant su kita okupacine patirtimi. Kalbama apie administracinį darbą, to pobūdžio tarnybą okupuotoje šalyje, kai gaunami okupanto įsakymai.

Pavyzdžiui, suvaryti žmones į kolūkinę baudžiavą terorizuojant, kad kitaip „keliaus pas baltas meškas“. Talkindavo tokiam kariniam ir enkavedistiniam trėmimui pas meškas „partinis-tarybinis aktyvas“, tūkstančiai realių kolaborantų. Gal savanorių, tikinčių komunizmo idėja ar noriai vykdžiusių neteisėtos valdžios įsakymą, gal priverstinai.

Pagal pareigas. Taip J. Noreika vykdė vokiečių apygardos komisaro Gewekės įsakymą perkelti žydus į atskirą getą. Šiaulių žydams tas Noreika bent leido likti jų mieste.

Kitas atvejis: jaunuoliai ir šiaip vyrai buvo iškart prievarta imami į sovietų okupantų kariuomenę (vokiečiai to nedarė). Vengiančius šaudė vietoje. Tad visi kaimo paštininkai, tada ir vėliau išnešiodavę karines „poviestkas“ – irgi kolaborantai?

J. Noreika būtent atsisakė kolaboruoti, skelbti SS „savanorių“ mobilizaciją; priešingai, paskelbė protestuojantį, draudžiantį tekstą. Už tai sėdo į Štuthofo lagerį, ten galėjo netekti galvos kaip daugelis.

Bet šių dienų aktyvui jis vis tiek vokiečių kolaborantas, nusikaltimo dalyvis ir todėl nevertas pomirtinės pagarbos.

Ką gi, J. Noreika kaip apskrities viršininkas vykdė ir okupanto įsakymą dėl atimto žydų turto „tvarkymo“, pasirašė tą tvarką nustatančius raštus.

Palyginkime su tremtinių turto tvarkymu.

Žydų turto likimas galėjo būti trejopas: 1) išplėšti ir leisti išplėšti; 2) perduoti Vokietijos valdžiai (oficialus okupanto reikalavimo įsakas); 3) išsaugoti neišplėštą savivaldybių žinioje ir išdalinti nukentėjusiems nuo karo, taip pat Lietuvos švietimo, sveikatos apsaugos ir prieglaudos įstaigoms.

J. Noreikos pasirinkta ir nurodyta trečiasis variantas. Dėl to jis nusikaltėlis, dalyvavęs nusikaltime. Dėl kitų dviejų variantų – plėšimo arba išsiuntimo į Vokietiją – būtų tvarkoj.

O tremtinių kilnojamasis turtas?

1) priglaustas kaimynų, kai kada vėliau parduodant ir nusiunčiant ko į tremtį; kai kada ir po dešimties metų atiduodant, jei kaimyno šeima laimingu atveju liko gyva ir grįžo.

2) pasiglemžtas stribų arba kolūkių – dar ir kolūkių nomenklatūros asmeniškai, pavyzdžiui, užimdavusios tremtinių namus.

3) aukštosios SSRS valdžios reikalavimu priskirtas šaliai okupantei (kai atmetė A. Sniečkaus ir kompanijos prašymą palikti tą turtą Lietuvos TSR – ką, mes dirbom tremdami, o jūs pasiimsit?).

Tad kurie čia kolaborantai?

Pirmojo atvejo žmonės priskirtini tyliajam pasipriešinimui. Žmoniškumui. Ir viskas.

Dar prisimintinas nepriklausomoj Lietuvoj veikęs Žydų bankas. Nacionalizuotas kartu su visa SSRS „inkorporuota“ Lietuva.

Tačiau inteligentų grupė, kalbanti apie atimtą žydų turtą, šio klausimo Rusijai nekelia.

Tik atkurta Lietuvos Respublika priėmė įstatymą dėl buvusio žydų organizacijų turto kompensavimo. Išimtis tarptautinėje praktikoje.

Tokių tat minčių, nors jose nebuvo nei keiksmažodžių, nei kurstymo, LRT cenzūra nepraleido… Regis taip. Beje, Konstitucija cenzūrą draudžia.