Šis tekstas gana ilgas, bet manau, kad gali būti naudinga perskaityti. Jis mažai ką sako iš susitikimų su šiais vyrais Donbase prieš savaitę, tačiau yra skiriamas ir jiems, ir daugeliui kitų Ukrainos karių, pareigūnų, kuriuos sutikau.
Šiandien Ukraina ir Moldova laukia iš Briuselio geros, ilgai lauktos žinios: rekomendacijos ES paskelbti dar šiais metais derybų pradžią dėl stojimo į ES. Kaip trūksta tų gerų žinių iš Vakarų šiems vyrams ir kitiems žmonėms Ukrainoje, kai Vakarai neretai yra paskendę savo real politik išskaičiavimuose, kurie neleidžia Ukrainai laimėti pergalės prieš Putiną ir putinizmą. Trūksta tų gerų žinių ir Moldovai, kuri šiomis dienomis vėl susidūrė su prorusiškų jėgų bandymu per neskaidrius rinkimus kai kuriuose rajonuose vėl sustiprinti savo įtaką šioje šalyje.
Kai prieš savaitę buvau Donbase ir susitikau su praktiškai visų karštųjų taškų tame regione Ukrainos policijos pareigūnais, išgirdau tai po ko, nutariau padaryti pauzę viešojoje erdvėje tik informavęs kolegas Vilniuje, kad nesuprantu, kodėl Lietuvoje ir kitose Vakarų šalyse toliau kalbama apie kažkokį Ukrainos kontrpuolimą, kai situacija yra labai įtempta Ukrainai ir ne viename Donbaso regiono taške. Kad reikia jau kalbėti apie tai, kaip Ukrainai pagelbėti atsilaikyti šią žiemą, o ne svajoti apie puolimą. Jei ir bus koks dar bandymas pulti, tai greučiausiai tik atitraukiant Rusijos dėmesį kokiame kitame taške.
Jau pripratau prie situacijos, kad diskutuojant ir su kai kuriais kolegomis politologais, ekspertais Lietuvoje, o taip pat ir Vakarų šalyse tenka išsakyti kitokią nuomonę, kai matai tuos ne tiek politologinius, ekspertinius, kiek labiau propagandinius aiškinimus, kad Ukraina laimi, tuoj Putiną paguldys ant menčių, nors Vakarai nuolat trypčioja su modernios ginkluotės tiekimu. Tokią analizę matau dažnai dėlto, kad ne vienas analitikas dirba copy paste principu: perskaito ką parašė kitas analitikas ir parašo tą patį dar su savo improvizacija, dažnai pastaruoju metu pridurdamas, kad irgi taip rašė.
Bet šiuo atveju situacija yra daug rimtesnė. Tas nuovargis Ukrainos klausimu Vakaruose, karas Izraelyje, kur ir toliau manau, kad Rusija prikišo ranką per bendradarbiavimą savo su Iranu, pagalba Orbanui iš Slovakijos pusės po Fico išrinkimo, neatsargiai ištarus žodį viešojoje erdvėje apie tai, kas vyksta fronto taškuose gali labai pakenkti Ukrainai, kuri yra dabar labai sunkioje išbandymų būsenoje ir daugėja Vakaruose skaičius tų, kurie norėtų kaip tik išgirsti negeras žinias iš fronto Ukrainoje, kad galėtų pasakyti: na va, ar nesakiau, jog Rusijos nugalėti negalima. Reikia sėsti prie derybų stalo su Putinu.
Deja, bet real politik sako, kad savas kailis kiekvienam yra arčiau kūno ir ne vienas, matyt, Vakaruose norėtų tą karą baigti net ir Ukrainos prarastų teritorijų sąskaita. Nors girdime visai kitą retoriką ir Ukrainoje jau priprato, kad žodžiai apie nuolatinę ir laiku pateikiamą paramą Ukrainai modernia ginkluote, deja, neretai skiriasi nuo darbų.
Štai, kodėl Ukrainai reikia gerų ir tikrų žinių iš Vakarų pusės. Ne tik skambių pareiškimų. Praėjo savaitė ir apie realią padėtį fronte prabilo Ukrainos kariuomenės vadas generolas Zalužnyj. Nenustebau, kad jo žodžius kiekvienas interpretavo taip, kaip jam tinka. Juk politikoje yra ir interesai. Tarptautinėje politikoje savi interesai, o Ukrainos vidaus politika ir karo metu niekur nedingo. Juo labiau pasigirdus kalboms apie galimus kitą pavasarį prezidento rinkimus Ukrainoje. Rinkimai vyksta ir Vakarų šalyse. Todėl ir ten kenčiančios Ukrainos sąskaita prasidėjo savi politiniai žaidimai pareiškimais.
Keista, kad tiek nedaug kolegų Lietuvoje, o taip pat ir Vakarų šalyse atkreipė į svarbiausią generolo Zalužnyj pasisakymo žurnalui The Econimist vietą. Daugelis, taip pat ir Ukrainoje pastebėjo žodžius apie aklavietę kare su Rusija, bet mažai kas atkreipė dėmesį į tą vietą, kur Ukrainos armijos vadas pareiškė, kodėl ta aklavietė ateina. Kad trūksta modernių, inovatyvių sprendimų, kaip Vakarų pagalbos, kare su Rusija, kas reiškia modernios ginkluotės tiekimą laiku ir pakankamais kiekiais įveikti Putiną, bet čia pat generolas Zalužnyj paminėjo, jog Vakarai nieko neprivalo Ukrainai daryti. Ir, aišku, Ukraina yra dėkinga už tą paramą, kurią gavo iš Vakarų ir iki šiol gauna.
Klausimas tik yra, kuris man nedavė ramybės visą tą laiką, kai prasidėjo šis plataus masto Putinio Rusijos karas prieš Ukrainą: kodėl turint omenyje tokias viešai skelbiamas įtakingiausių Vakarų šalių pastangas padėti Ukrainai, nepaisant sudėtingos Ramstein konstrukcijos tą karinę paramą akumuliuoti iš visų galimų šaltinių ir įvairių šalių, tame tarpe net ir Šiaurės Aljanso narių, ta karinė Vakarų parama yra pastoviai nepakankama, vėluojanti, dalis atvežtos karinės paramos yra moraliai pasenusi, neveikianti, o, jeigu vežama kokia nors nauja super ginkluotė, tai ji vežama tik tiek, kad ją išbandyti mūšio lauke, kad vėliau būtų galima tobulinti bei parduoti pasaulinėje ginklų prekybos rinkoje.
Vertinant visą šią situaciją, vienas atsakymas į šį klausimą visada buvo, bet labai nenorėjau juo tikėti. Vis galvojau, kad esminis momentas, jog ta Ramstein konstrukcija yra labai sudėtinga ir per didelę biurokratiją ten nėra, kaip efektyviai organizuoti darbą. Kitas atsakymas buvo: Vakarai nebuvo pasirengę plataus masto karui ir sumažino patys savo ginkluotę, armijos apimtį, o sandėliuose buvo neretai daugiau statistiniai vienetai saugomos ginkluotės, nei ginkluotė, kurią galima tuoj pat panaudoti. Antruoju klausimu nuolat primindavau Vakarų partneriams, kad tada jie puikiai turi suprasti, kad Ukraina šiame kare su Putinu gina ir NATO, užmigusį ant laurų po Šaltojo karo. Trečias paaiškinimas buvo, kad tik dabar Vakarai, vėlgi pramiegoję visus įspėjimus, jog artėja didelis išbandymas Europoje su Putino Rusija, tik dabar pagalvojo, ar jiems pakanka patiems turimos ginkluotės, juo labiau, kai horizonte kaba ir galimas konfliktas su Kinija.
Bet nuolat nedavė ramybės ir kitas atsakymas: Ukrainai yra duodama ginkluotės tik tiek, kad Putinas nesutriuškintų Ukrainos, bet jokiu būdu ne tiek, kad Ukraina sumuštų Putino armiją ir kas žino, ar tada milžiniškus branduolinio ginklo arsenalą turinčioje Rusijoje neprasidės kokie nors procesai, kurie jau grės ne tik Ukrainai, bet ir Vakarams. Todėl ir krūpčiojama kiekvieną kartą nuo kokio nors Kremliaus veikėjo pareiškimo apie tai, kad Rusija gali panaudoti branduolinį ginklą, nors galėtų nedrebėti taip, nes Rusijai branduolinio ginklo neleis panaudoti Kinija, o šiandien jau gyvename pasaulyje, kai ne tiek Vakarų žodis, kiek Kinijos žodis yra ne tik labai svarbus, bet lemiantis Rusijai.
Ir tada divyriška Ukraina su milžiniškomis savo žmonių žūtimis šiuose pasvarstymuose atlieka ne šiaip skydo nuo Putino Rusijos, bet ir Rusijos karinės galios laipsniško malimo vaidmenį. Tuo pačiu karo girnose maldama ir didžiulį skaičių savo šalies žmonių gyvybių. Tokia yra ta negailestinga real politik, o visi gražūs pareiškimai apie nuolatinę Vakarų paramą, kad Ukraina pasiektų pergalę prieš Putiną tai yra tiesiog kokteilis iš vienos pusės, tikrai nuoširdžių iniciatyvų padėti Ukrainai, kokios sklinda iš Baltijos šalių, irgi tik po 2022 m. vasario mėnesio suvokusių realią karinę grėsmę iš Rusijos pusės ir todėl padedančių, kaip gali. Iš kitos pusės, tame kokteilyje gražių pareiškimų atsispindi ir Vakarų pasaulio šalių vidaus politikos interesai, kai po 2022 m. vasario įtakingiausių Vakarų šalių poliitkai būtų nulėkę žemyn su reitingais savo elektorato tarpe, jeigu būtų pareiškę, kad Ukrainai teikti pagalbos jos kare su Rusija nereikia. Bet, kaip matėme, visada buvo dar ir priduriama, kad tai nepareikalaus Vakarų šalių karių gyvybių.
Praėjo virš 600 karo dienų ir žmonės pavargo nuo tų nuolatinių šnekų apie Ukrainą. Nereikia norėti, kad žmonės būtų politiniai ir kariniai strategai ir kiekvienam yra savo rūpesčių. Be to, dėl Rusijos karo Ukrainoje blogėja ekonominė padėtis pasaulyje. Ir suprantu, kad bus vis daugiau ir daugiau norinčių, kad tas karas kuo greičiau baigtųsi.
Žinoma, juk taikos visi nori. Ne karo. O čia dar tas karas Izraelyje ir nuolatinės kalbos apie galimą susidūrimą su Kinija. Nenuostabu, kad šį rudenį ir žiemą kils vis daugiau kalbų, kurios vienaip ir kitaip įtakos ir Vakarų politikų sprendimus, pasodinti Ukrainą prie derybų stalo su Putinu. Ir ne taip svarbu tiems žmonėms, kad dalis Ukrainos teritorijos okupuota Rusijos. Jiems svarbu, kad Ukrainos tema negadintų gyvenimo.
Čia ir susiduriame su situacija, kai popsas politikoje Ukrainos tema ima kirstis su realiu strateginiu matymu tarptautinės situacijos, kas gali pareikalauti iš politikų taip pat ir nepopuliarių sprendimų tarptautinės politikos klausimu. JAV administracija, remdama Ukrainą nuėjo lengviausiu keliu: išmušė pinigų sumą, kuria Prezidentas galėjo operuoti, remdamas Ukrainą, bet nepaleido lend-lease proceso, kaip Antrojo pasaulinio karo metais prieš vokiškąjį fašizmą. Todėl rusiškajam fašizmui yra lengiau, nei vokiškajam.
Lend-lease būtų įpareigojęs ir tą JAV vadovą, kuris bus išrinktas, teikti karinę paramą, koks prezidentas ir Kongresas bebūtų ir tomis apimtimis, kaip buvo sutarta. Leidimas prezidentui disponuoti tam tikra suma teikiant paramą Ukraina turi finansines ribas. Ir tos ribos ateina. Tai žino ir Putinas, kurį vis popsinėje analizėje kas nors iš ekspertų numarina ir aiškina, kad Rusją valdo jau ne Putinas, o kažkoks tik jo antrininkas.
Putinas mato Vakarų trypčiojimą teikti modernią ginkluotę Ukrainą ir nuolat pagąsdina Vakarus branduoliniu ginklu, kad šie kuo lėčiau peržengtų tas raudonas savo nubrėtas linijas. Putinas matė įtakingiausių Vakarų šalių trypčiojimą Vilniuje per NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, kai buvo diskuotajama Ukrainos narystės NATO klausimu. Putinas mato vis didesnį nuovargį Ukrainos klausimu Vakaruose, o Rusija jau įsigudrino, kaip išmesti negatyvios informacijos Ukrainos atžvilgiu ir Vakarų žiniasklaidoje. Putinas matyt dar užsuko per Iraną ir karą Izraelyje, kad atitraukti Vakarų šalių dėmesį.
Ir per visą šį laiką išstatęs stiprias užtvaras dengiamas labai tankiu minų laukais į pietus nuo Zaporyzhia laukė, kol Ukrainos puolimas užstrigs, nes, matyt, žinojo, kad išgąsdinti Vakarai nepateiks Ukrainai nei technikos, reikalingos išminavimui, nei toliašaudės ginkluotės, nei juo labiau aviacijos, ribotą skaičių šarvuotos technikos ir amunicijos.
Esant tokiai situacijai, buvo liūdna matyti, kaip iš nuostabos buvo aikčiojama Vakaruose, kai Ukrainai nepavyko spartus puolimas į pietus nuo Zaporyzhia ir buvo pikta matyti, kai dėl tos real politik trypčiojimo tokia piktdžiuga sklinda Putino Rusijoje. Nemažiau liūdna buvo matyti, kai menkiausią žinią apie kokį nors Ukrainos pajudėjimą kas nors Lietuvoje ar Vakaruose pateikdavo, kaip pergalės žingsnius, taip rinkdamas daug „like“ kur nors facebook puslapiuose, bet užtušuodamas tą realybę fronte.
O tada visai nepastebėtai daugeliui atėjo tai apie ką kalbėjome su šiais vyrais Donbase. Pirmoje nuotraukoje susitikimas su Donecko srities policijos vado pavaduotoju ir policijos vadovais karštuose taškuose: Marjinkoje, Vuhledare, Kurachovo. Antroje nuotraukoje susitikimas su naujuoju policijos vadovu Avdijevkoje ir buvusiu vadovu. Susitikome vakare prie automobilio, kurį jie vadina gyvybės kapsule, nes tik taip gali nuvykti dabar į Avdijevką. Trečioje nuotraukoje mūsų pokalbis su Bahmuto ir Konstantynovkos policijos vadovu. Visi jie kalbėjo apie labai sunkią padėtį fronte. Dabar tai rašo ir Vakarų žiniasklaida: Financial Times, New York Times, Washington Post ir t. t. Ukrainai jau daug kur tenka pereiti į gynybą ir ginti iš paskutiniųjų kai kuriuos miestus.
Šie žmonės ir daugelis kitų fronte, o taip pat ir įvairiose Ukrainos miestuose taip laukia gerų žinių iš Vakarų. Todėl jiems ši diena, kai gali būti pirmą kartą realiai pradėtos atverti durys dėl ėjimo į Vakaru, gali būti labai svarbi. Jie, žinoma, laukia ir gerų, tikrų žinių dėl savalaikio ir pakankamos nugalėti Putiną ginkluotės iš Vakarų teikimo, kad pavasarį sukaupus paskutines jėgas būtų galima dar pulti, bet, deja, supranta, kad čia jau prasideda ta real politik. Ir tik nuoskauda veide atsiranda bekalbant apie tai, kiek daug artimų bičiulių kare jau žuvo ar buvo sunkiai sužeista, kur Ukrainos kovoja su agresyviu Putino režimu, bet atsiremia kakta ir į žiaurią real politik realybę iš Vakarų.
Nepaisant viso to, esu įsitikinęs, kad dar galima įtikinti Vakarus pagelbėti įtikinti suteikti visą reikiamą ginkluotę Ukrainai, artėjant galimam ir matyt, lemiamam pavasariniam puolimui, jeigu tokia ginkluotė bus suteikta. Suteikti visą reikiamą priešraketinę ginkluotę, artėjant žiemai, kai Rusija suintensyvins manau raketų smūgius energetikai.
O aš šiandien esu jau Moldovoje, kur irgi visai nepastebėtai Vakarams, vyksta rimti procesai ir kur gali įžvelgti taip pat ir Kremliaus ranką destabilizuoti procesus.
Daugiau galėsime pasikalbėti apie viską kitą savaitę jau man vėl sugrįžus į Lietuvą.
