2025-ieji galėtų taptų lemtingais Ukrainos ginkluotųjų pajėgų naudai

Visai įmanoma, kad 2025-aisiais fronte galėtų įvykti persilaužimas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų naudai, jei Ukrainos užnugaris padėtų kariuomenei. Tokią nuomonę per „Apostrophe TV“ išsakė Rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas Evgenas Dykyj.

Taigi, drįsčiau teigti, kad 2025-eji metai tikrai bus persilaužimo metai, ir labai didelė tikimybė, kad tai bus persilaužimo mūsų naudai metai. Na, bet kodėl aš neteigiu, kad visu 100 proc.? Tik dėl vienos priežasties – nes iš tikrųjų nesu visiškai tikras dėl mūsų pačių, Ukrainos užnugario. Ir tai yra vienintelis dalykas, kuris gali nesuveikti.

Jeigu Ukrainos užnugaris 2025-aisiais nuveiktų bent pusę to, ką nuveikė 2022-aisiais, suprantu, kad taip pat, kaip tada, nebus, bet jei Ukrainos užnugaryje vis dėlto būtų nustatyta normali mobilizacija, jei Ukrainos užnugaris pagaliau pradėtų leisti pinigus visų pirma mūsų gynybos pramonei, o tik tai, kas lieka – gazonėliams, fontanėliams ir panašiai, tai šie metai turėtų tapti persilaužimo metais karine prasme, nes iš tikrųjų mes jau gana arti to persilaužimo.ir mūsų kariuomenė dėl to persilaužimo tikrai daro viską, kas įmanoma, ir daro sėkmingai.

Faktas yra tas, kad Rusijos armijos galios pikas jau praėjo. Jis buvo maždaug praėjusių metų rudenį. Mes ne veltui tikėjomės labai galingo jų puolimo praėjusiais metais. Toks jis ir buvo, tikrai buvo, mums buvo labai sunku, bet mūsų kariuomenė jį atrėmė.

Mūsų kariuomenė jį atrėmė, nepaisant to, kad Trumpas dar tada keliems mėnesiams sustabdė pagalbą mums, jei pamenate, mums taip prasidėjo 2024-ieji, kai trampistai Kongrese užblokavo pagalbos mums tiekimą. Ir mūsų kariuomenė atlaikė, nepaisant užnugaryje visiškai sutrikdytos mobilizacijos, kuri išties yra pagrindinė mūsų visų praėjusių metų problema. Deja, ta problema niekur nedingo ir persikėlė į šiuos metus.

Betgi nepaisant to, mes atsilaikėme per 2024-uosius, o rusų galios pikas buvo šią vasarą-rudenį, na, bent jau iki žiemos pradžios. Tada mūsų santykis buvo pats baisiausias skaičiuojant žmones, tiek ir amuniciją. Tai buvo pats sunkiausias periodas mums. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. ir atvažiavo dauguma Bideno pašalpos (amunicija).

Be to, visiškai pusėtinai „išsijudino“ mūsų gynybos pramonė, nors išties mes vis dar per mažai ją finansuojame. Ji galėtų kompensuoti daug ką iš to, ką tiekia Jungtinės Valstijos, išskyrus tam tikras labai technologiškas pozicijas. Taip, raketų „Patriot“ sistemoms dabar dar už jokius pinigus nepadarytų, tačiau sviediniais aprūpinti gali, šoviniais gali ir dar daug kuo.

Tiesiog reikėtų finansuoti pilnai. Užuot, pavyzdžiui, dabar pilnai finansuojama žalioji metro linija už 14 mlrd. grivinų. Na, kodėl apie tai kalbu? Tiesiog pateikiu kaip pavyzdį. Kad ir vienas būtų toks pavyzdys, betgi labai ryškus.

Bet apie ką kalbu? Nepaisant visko, mūsų kariuomenė tada atlaikė, o po to prasidėjo ta korpusų reforma, kuri nors ir nebaigta, jau dabar tikrai duoda rezultatų.

Iš 18 korpusų, na, kiek suprantu, du visiškai ir pilnai reformuoti. Trečiasis kažkur baigiamajame etape. Visų likusių reformavimas dar vyksta. Bet šita vadovavimo reforma mums jau išgelbėjo Pokrovską. Na, dar ir vietoje vadovavusio Drapatovo (gen. mjr. Mykhailo Drapatyi Ukrainos Sausumos pajėgų vadas, operatyvinės strateginės grupuotės „Chortycia“ vadas) „rankinis“ valdymas tikrai pagelbėjo. Todėl ta Pokrovsko kryptis, kurioje rusai turėjo didžiausią sėkmę. Na, jų didžiausia sėkmė…

Beje, tie per metus nueiti 47 kilometrai – tai geriausias jų pasiekimas iš visų krypčių. Per metus jie nušliaužė 47 km. Dėl šių 47 km paguldyta tiek, kiek sudarytų kelias pilnos sudėties Europos kariuomenes, mažiausiai – virš 100 000. Ir ką? Ir jie atsirėmė į Pokrovską. Ir stovi jie [rusai], spokso į tą Pokrovską, bet jau supranta, kad neįsiverš, tai jau beveik įvykęs faktas.

Betgi atvirkščiai. Mūsiškiai įėjo į Torecką. Na, dar iki šiol rusai iš ten neišmušti. Ten vyksta labai sunkūs mūšiai. Tačiau iš principo bent jau pradėta išmušinėti [okupantus] lauk. To prieš metus neįmanoma buvo net įsivaizduoti. Taigi. Ir tai yra persilaužimas fronte, lėtas, bet jau vykstantis.

Bet svarbiausia, ką mes kalbėjome apie rusų papildymą. Apie geležies papildymą dar nekalbėjome. Jei jų situacija su papildymu „mėsa“ iki šiol buvo gana normali, o labai pablogėjo tik per pastarąjį pusmetį, tai jų situacija dėl „geležies“ bloga jau dveji metus ir jie…

Kada galėtume patikslinti? Ar mes paaiškinsime apie bombonešį…
Pone Evgenai, aš performuluosiu. Kai visi pastebėjo, nes nukrito vienas bombonešis, toks, kaip ir šiandien. Kalbėjome transliacijos pradžioje.Tai jau buvo praėjusių metų rugpjūtį. Taip pat buvo tam tikrų gedimų. Jis šiandien panašiai krito. Bet kartą per metus. Na, tai malonu.

Neslėpsiu. Bet didelės įtakos karo eigai neturi. Nepakanka kritinės masės.

Na, ponia Roksana, čia bombonešiai visiškai joks rodiklis. Nes šiame kare bombonešiai, ypač strateginiai, iš tikrųjų vaidina minimalų vaidmenį. Jie labiau atakuoja mus, kelia košmarus Ukrainos užnugariui, o fronte jų vaidmuo labai kuklus.
Na, o kaip su tankais? O, bet su jais, atleiskit, didelė problema jau ilgą laiką.

Ir neatsitiktinai rusai pradėjo naudoti asilą kaip logistikos transportą. Sąžiningai kalbant, asilo tikrai gaila. Vaikinai apsipila ašarom, kai tenka neutralizuoti vargšo padaro traukiamas vežėčias. Be to, iškyla biurokratinė problema, kur jį įrašyti: prie sunaikintos priešo įrangos ar prie sunaikinto personalo. Na, čia tikrai dilema.

Bet juokai juokais, pajuokavimai pajuokavimais, bet tai, kad jie perėjo prie tokių kinkinių, ir net jų Gynybos ministerija pripažino, kad tai jau įprasta praktika, tai visiškai ne iš gero gyvenimo. Ir ne iš noro vaidinti istorines rekonstrukcijas. Taip yra būtent todėl, kad jiems kvailai baigiasi būtent tokia technika, kuri važiuoja, ir, atleisk man plepiui, kai privirina prie kariško vilkiko nuo jūrinio katerio atpjautą pabūklo bokštelį. Tai paskutinį kartą buvo per Piterio dalinę apsiaustį, na Leningrado dalinė apsiaustis, taip pat ne iš gero gyvenimo. Jų tikrai labai opi krizė dėl geležies.

O dėl artilerijos jie siaubingoje krizėje, kurią bandoma užgožti labai egzotiškais korėjietiškais visai neįspūdingo kalibro ginklais. Tai yra, vėlgi, tie ginklai šaudys lygiai tiek, kiek draugas Unas per visą Euraziją pristatinės jiems sviedinius.

O po to ką mes matom? O po to matome vaizdo įrašą, kaip ne tik per vieną dieną, o kaip mūsų „Himarsai“ viena salve sunaikina tris tokius korėjietiškus pabūklus. Ir tai neatsitiktinai, nes tai toks technologinis skirtumas tarp „Himarsų“ ir tų korėjietiškų patrankų.

Betgi kiekybė irgi svarbu. Jūs dabar kalbate apie Vakarų ir Šiaurės Korėjos ginklų kokybę, tai suprantama. O tas kiekio paritetas? Pamenate, 2022-aisiais netgi kalbėjome, ką mūsiškiai sugeba.
Aš dabar labai sąlygiškai, kad nepritempinėčiau. Ką ten ir pritempinėti, kai taupant buvo galima tik tris kartus iššauti, o tie galėjo ir 33-mis atsakyti, nes tokiais skirtingais šaudmenų kiekiais disponavome.
Taigi, kokybė taip, bet ir kiekybė taip pat turi būti. Tai išlygina. Aš tiesiog bandau suprasti ženklus, pagal kuriuos jūs reiškiate tokį didelį optimizmą.

Ne, gerai, pažiūrėkime į amuniciją. Pavyzdžiui, pagal artileriją, dabar santykis yra maždaug iki penkių jų naudai, taip, bet atsižvelgiant į tai, kad santykis pagal pataikymo taiklumą yra maždaug iki 10 mūsų naudai. Taigi, padauginame ir gauname, kad iš tikrųjų mes, mūsų artilerija, dabar esame bent dvigubai galingesni, jei lyginame realius pataikymus, o ne išlaidas.

Ir tie korėjietiški ginklai. Jie juk ne tik lengvai dega. O jie nejudrūs, o šiame kare išgyvena tik tie, kurie labai greitai juda. Pavyzdžiui, dabar mes labai mažai naudojame prikabinamas patrankas arba kokius nors lėtus savaeigius artilerijos pabūklus. Visi turi prišokti, iššauti ir pabėgti. Ir pas mus, ir pas juos. Bet mes tokių turime, o pas juos tokių mažai.

Jie labai lėti, ypač korėjietiški. Tikrai mažai paslankūs. Taigi, tiesą sakant, jiems to labai trūksta. Šia prasme, tai daug ką pasako.

Na, iš kur jie tai ima? Jie turi pranašumą, kažką pagamina jų pramonė, bet labai mažai, nepalyginamai mažiau, beje, nei mes. Jie pagamina 10 naujų savaeigių artilerijos pabūklų per mėnesį, mes, karo pradžioje teturėję vieną savaeigio artilerijos pabūklo prototipą „Bogdan“, dabar pagaminame daugiau nei 20 per mėnesį.

Ir, beje, dabar gaminame daugiau savaeigių artilerijos pabūklų nei visa Europa kartu. Be to, kadangi Amerika dabar visai negamina savaeigių artilerijos pabūklų, bus visiškai objektyvu teigti, kad Ukraina dabar gamina daugiau savaeigių artilerijos pabūklų nei visas NATO kartu. Tai yra objektyvi realybė. Pernai išleidome 154 mašinas. Visa Europa padarė mažiau, tad štai.

Tiesą sakant, turiu galvoje, kad yra, kur jie šiuo atveju bent kažkaip perdengia. Tačiau iš tų senų sovietinių sandėlių, kurie ten buvo kaupiami Trečiajam pasauliniam karui, o jie yra stebimi iš palydovų ir matosi, kaip jie tuštėja. Tiesiog aišku, kad juose beveik nieko nebeliko. Tai iki šių metų rudens ir neužteks.

O štai, jūs išties ir priartėjote prie mano klausimo. Norėjau pasakyti, persilaužimo metai. Mes supratome žymenis ir koks yra pagrindas. O kokia persilaužimo perspektyva, kokia ji ir kaip ji galėtų atrodyti? Apie ką mes kalbame?

Tai kažkaip gražiai neatrodys, deja, mano nuomone, vargu ar atrodys taip gražiai ir veržliai, kaip 2022 metų rudenį. Nepabirs iš karto, ne. Jų kariuomenė labai didelė, pripumpuota, galima sakyti, jau patyrusi, deja, o jie, reikia pripažinti, mokosi iš klaidų.

Bet ji jau „išsikvėpinėja“. Jau dabar kas mėnesį jie sulaukia kur kas mažiau naujų žmonių, naujos amunicijos, naujos geležies, nei mes per tą laiką sunaikiname. Dėl to mes iš tikrųjų jau daug ką matome, kad, atkreipkite dėmesį, jie vis dar turi įsakymą pulti ir dar turi įsakymą pulti beveik visomis kryptimis. Ir ką matome? O matome, kaip to puolimo tempas kiekvieną mėnesį yra vis mažesnis nei ankstesnio. Ir tuo pačiu metu mėnesio nuostoliai yra didesni nei ankstesnio.

Taigi, pirma, iš esmės jų puolimas praktiškai jau užstrigo. Jis kai kur dar tęsiasi, užstringa. Ir tada, beje, kai kurie iš tikrųjų rizikingi sektoriai vis tiek gali sukelti realių problemų.

Pavyzdžiui, labai realus Lymano – Kupjansko sektorius. Tiesą sakant, esu labai nusiminęs dėl to, kas ten vyksta. Na, dabar jie gali labai rimtai bandyti pulti Sumų sritį, nes ten buvo suburta visa didelė smogiamoji grupuotė, kuri iš tikrųjų mus išstūmė iš Kursko srities. O dabar jie turi galimybę arba išbarstyti ją po visą frontą, užkamšyti skyles, arba priešingai – neišskirstyti, o pabandyti su visa ta mase stumtis toliau. Na, lyg įkandin atsitraukiančių mūsų dalių.

Ir tą variantą, beje, vertinčiau kaip labai realų, bet manau, kad mūsų vadovybė išskaičiavo lygiai tą patį, ir būtent todėl prasidėjo mūsų operacija Belgorodo srityje.

Tiesą sakant, kiek suprantu, tai daroma greičiausiai tam, kad juos pratemptų, kad gerai, galite bandyti užimti Kursko sritį, bet tada bus „skutama“ jūsų Belgorodo sritis, rinkitės, kas jums svarbiau, užimti šiek tiek mūsų teritorijos, ar išsaugoti savą, kaip jie vadina, kanoninę.

Tai yra, dabar mes juos įtraukėme į tą išsitampymą. Galbūt todėl dar neprasidėjo puolimas į Sumų sritį. Betgi faktas, jog vis tiek neprasidės.

Taigi, jie dar daug ką gali, nenuvertinkime jų. Bet palyginus jų puolimo tempą 2024-aisiais, net pačioje 2025-ųjų pradžioje ir dabar, tai skirtumas net keliais kartais.

O nuostoliai atvirkščiai, kiekvieną mėnesį vis didesni. Todėl [mūsų žemės] linijinio metro kaina jiems vis didėja. Linijinio metro kaina mūsų žemėje, jei imsime nuo vidurio, pavyzdžiui, 2024-ųjų iki dabar, išaugo maždaug 10 kartų.

Mes tęsiame tokį cinišką kalbėjimą, bet Putinui, jei ši Ukrainos žemės vertė ir toliau bus matuojama jo „brangiųjų“ rusų gyvybėmis, tai iš vis neturi jokios reikšmės.

Ne, aš ne apie tai. Aš ne apie visuomenės reakciją. Aš grynai apie kariuomenės kovinį efektyvumą. Su tokiais nuostoliais tas kovos efektyvumas jau prarastas. Aš apie tai.

Jie nueina daug mažiau nei prieš metus ne todėl, kad gauna kitokius įsakymus, o todėl, kad fiziškai jau nebeturi jėgų. Ir taip, jei dar keletą mėnesių juos toliau degins tuose beprasmiškuose „mėsos šturmuose“, ir po to viskas. Na, kaip tai atrodys?

Na, prisiminkite, kaip atrodė pas mus, kai pabandėme, deja, labai nesėkmingą savo kontrpuolimą. Deja, taip pat sudeginome daug atsargų ir išteklių tame kontrpuolime. O tada stojome į aklą gynybą, ir tada net šioje gynyboje pradėjome trauktis, trauktis ir trauktis. Ir kol ta švytuoklė pagaliau vėl nenukrypo teisinga kryptimi.

Taigi, būtent taip atrodys. Mažai tikėtina, kad jie pabirs taip ryškiai, kaip 2022-aisias. Bet pirmiausia jų puolimas galutinai užstrigs. Ir tai jau labai artima perspektyva, nors kokį mėnesį, du, juos dar gali vytį pirmyn. Tada jie pradės apsikasinėti pagal visą tą liniją, bandys pereiti į gynybą.

Ir čia labai svarbu, kad mes neduotume jiems per visą liniją kasti kažką panašaus į Surovikino liniją, kuri būtent mus sustabdė 2023-aisiais.

Na, o toliau pasikeisime vaidmenimis. Na, tikiuosi, kad apsikeisime vaidmenimis, bet būsime panašūs ne į tokius šliaužiančius, kaip jie puolė. Ačiū Dievui, mes taip jau nesielgiam.

Prisiminkim mūsų puolimą Kursko srityje ir netgi dabar pažiūrėkim į mūsų puolimą Belgorodo srityje. Gana atsargiai teritoriškai, bet, beje, ten dalyvaujančios jėgos iš tikrųjų vis dar labai kuklios. Bet nesvarbu, kaip jie tai daro, o svarbu, kaip daroma pas mus.

Pas juos virtinė „mėsos šturmų“ pagal principą, kad bent kas 10-tas prišliaužtų…

O pas mus pradžioje užeina specialiosios pajėgos. Tiesą sakant, nežinau, kaip jos ten patenka, bet specialiosios užeina, sukelia krabždesį užnugaryje, padaro praėjimus tarp visų tų drakono dantų, o tada visi praėjimais tvarkingai užeina ir pradeda skleistis. Na, tai vadinama, išties tai vadinama puolimu.

Parengė LL, redagavo V.K.

kariuomeneskurejai.lt