Tęsiame publikacija „Intelektualų pasaulėžiūros totalitarizmas: Kristina Sabaliauskaitė kaip tipiškas susovietinto lietuvių inteligento atvejis“ (žr. ČIA ir ČIA) pradėtą lietuviškiesiems viešiesiems intelektualams būdingų totalitarinių, antivalstybinių ir antitautinių pažiūrų nagrinėjimą. Skaitytojų dėmesiui siūlome straipsnį, išsamiai analizuojantį įtakingo viešojo intelektualo Vytauto Ališausko pasaulėžiūrą.
Įvadas
Portalas Delfi.lt paskelbė Vilniaus universiteto docento dr. Vytauto Ališausko interviu „Vyksta
kažkas didingo ir galbūt šiek tiek baisaus“, kuriame žurnalistas Džiugas Misevičius pašnekovą klausinėjo apie Europos Sąjungoje vykstančius politinius procesus. Vytautas Ališauskas yra filosofas, teologas, istorikas, buvęs pulkininko V. Pociūno žūties aplinkybėms tirti komisijos pirmininkas, buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šventojo sosto, buvęs LRT tarybos narys, atstovavęs Vyskupų konferencijai, ilgametis katalikiškos leidyklos „Aidai“ direktorius, ilgametis katalikiško žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ redaktoriaus pavaduotojas, faktinis intelektualų, susitelkusių aplink šį žurnalą, sambūrio lyderis, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys. Kiekvienas, nors šį tą girdėjęs apie V. Ališausko asmenybę ir veiklą, turėjo tikėtis šiame interviu surasti krikščionišką ir katalikišką požiūrį į Europos Sąjungą ir joje vykstančius procesus.
Su tokiais lūkesčiais interviu perskaitęs skaitytojas turėtų likti sutrikęs. Jei nelaikysime, kad kataliku save pristatančio asmens pažiūros automatiškai tampa krikščioniškomis ir katalikiškomis, krikščionišką ir katalikišką požiūrį į politiką V. Ališausko interviu atrasti sunku. Filosofas, teologas ir istorikas Dievą pamini tik frazėje „Gink, Dieve“, nė karto neprisimena krikščionybės, Bažnyčios, katalikiško mokymo ir tradicijos, žmogaus kaip dieviškojo kūrinio statuso, nuodėmės, amžinos ir nekintamos žmogaus prigimties, iš šios prigimties išplaukiančios prigimtinės teisės, dieviškojo įstatymo, moralės, subsidiarumo, krikščioniškos doktrinos apie valstybės galią pasaulietinėje sferoje ir Bažnyčios galią dvasinėje sferoje bei valstybės ir Bažnyčios galių orientaciją į tą patį tikslą – sielų išganymą, trumpai nusakomą formule „kas Dievo – Dievui, kas cezario – cezariui“. Filosofas, teologas ir istorikas kažkodėl „pamiršo“ visas krikščioniškas ir katalikiškas sąvokas bei doktrinas ir apie politiką kalbėjo grynai sekuliariais terminais. Verta išanalizuoti, kokį požiūrį išdėstė V. Ališauskas ir koks šio požiūrio santykis su krikščioniškuoju ir katalikiškuoju mokymu apie valstybę ir politiką.
V. Ališauskas apie demografiją ir migraciją
Viena pagrindinių V. Ališausko interviu temų yra demografija ir migracija. Filosofo, teologo ir istoriko įžvalgas šiais klausimais verta pacituoti:
Šiandien mes matome didžiulį tautų pajudėjimą. Galutinai žlugus kolonijinės sistemos likučiams, XXI a. prasidėjo didžiulis tautų maišymasis. Mes labai daug kalbame, kad mūsų europinė civilizacija smarkiai keičiasi dėl tautų judėjimo iš Pietų į Šiaurę, bet man atrodo, kad tokį pat, o gal net ir didesnį poveikį daro ir judėjimas iš Rytų į Vakarus. Ir tas judėjimas dar toli gražu nesibaigė.
Dabar jau atsidarė Ukraina, anksčiau ar vėliau rimtai atsidarys ir Rusijos siena; tai bus didžiulis iššūkis Europai. Būkime atviri – gimstamumas Europoje yra tikrai labai mažas, demografinis klausimas, ko gero, yra pats „apokaliptiškiausias“. Ir todėl įvairių apokalipsių pranašai turėtų kalbėti ne vien apie islamo terorizmą, bet apie nykstančias Europos šeimas, nykstantį jaunimą, nykstančius vaikus.
Jau visi seniai žinome, jog esame senukų civilizacija. Tai tikrai yra pagrindas apokalipsei. Aš nenorėčiau leistis į Toynbee’io ar Danilevskio tipo civilizacines spekuliacijas, bet faktas yra toks. Nereikia apsimetinėti ir laužyti rankų – darbo jėga yra reikalinga, infrastruktūra turi ne tik kažką išlaikyti, bet ir aptarnauti. Todėl minios pabėgėlių, priimamų Vokietijoje, yra labai pavojingas, bet drauge ir labai pragmatiškas veiksmas. Esu tikras, jog po dešimties metų mes graušime pirštus, kad nepasiėmėme geresnės klasės pabėgėlių ir jų „neprisijaukinome“.
[…]
Atsimenu, 1992 m. turėjau progą pasikalbėti su vienu labai rimtu Vokietijos sociologu, ekspertu bei vyriausybių konsultantu. Tuomet mes buvome labai mažai žinantys ir naivūs. Kai aš jo paklausiau, kokia yra didžiausia Vokietijos problema, jis man atsakė labai paprastai – demografija. Nustebęs pradėjau tikslintis. Jis pasakė, jog vokiečių viltis yra Vidurio Rytų Europos jaunos šeimos. Atsakiau, jog juk tai yra prieš visas Vokietijos tradicijas. Tačiau jis pasakė: „Taip. Tradicijas teks pakeisti“. Kol kas šitos Vokietijos viltys neišsipildė ir jiems tenka „pildytis“ žmonėmis iš musulmoniškų šalių.
Idėjos, kurias apie migraciją ir demografiją dėsto V. Ališauskas, nėra naujos ir originalios. Tačiau jos daug svarbių dalykų atskleidžia apie minčių autorių ir jo aplinkos intelektualus. Atkreipsime dėmesį į keletą aspektų.
Pirma. V. Ališauskas migraciją pristato kaip stichišką, nuo žmogaus valios ir sprendimų nepriklausantį reiškinį. Be abejo, tai smarkiai prasilenkia su tiesa. Kiekviena valstybė turi savo sienas bei kariuomenę ir policiją, kurios gali tas sienas apsaugoti. Neteisėtas sienos kirtimas buvo ir tebėra laikomas nusikaltimu. Be to, visais laikais sienų kontrolė ir teisė spręsti, kas gali,o kas negali apsigyventi valstybės teritorijoje, buvo laikomi esminiais valstybės suvereniteto požymiais. Bet koks „tautų judėjimas iš Pietų į Šiaurę“ ar „iš Rytų į Vakarus“ galimas tik todėl, kad politikų sprendimu policija ir kariuomenė šiuo metu nevykdo valstybinių sienų apsaugos taip, kaip jos buvo saugomos ankstesniais dešimtmečiais. Klausimas, kodėl, užuot kaip visada saugoję sienas ir gynę suverenumą, politikai dabar nusprendė sienas atverti, o įstatymus ir suverenumą – paminti, filosofui, teologui ir istorikui kažkodėl nekyla.
Antra. Kaip stichišką, nuo žmogaus valios ir sprendimų nepriklausantį reiškinį, kaip visą Vakarų civilizaciją ištikusį neatšaukiamą likimo nuosprendį V. Ališauskas vaizduoja ir demografinę padėtį. Demografinė padėtis dėl jai būdingo inertiškumo gali atrodyti panaši į stichiškai susiklostantį reiškinį, tačiau iš tiesų taip nėra. Tarp kitų faktorių demografinę padėtį lemia kultūrinės nuostatos ir politiniai sprendimai, kurie visada gali būti kitokie. Savo pastebėjimus apie demografinę padėtį filosofas formuluoja maksimaliai apibendrintai. Tačiau apibendrinimas vargu ar teisingas – kai kas demografiniu ir civilizaciniu nuosmukiu pasireiškiančio „likimo“ kažkodėl sugeba išvengti. Pavyzdžiui, Izraelis yra ryškus pavyzdys, kad kitokių kultūrinių nuostatų ugdymas ir kitokių politinių sprendimų priėmimas gali laiduoti visai kitokią demografinę padėtį. Ši neabejotinai vakarietiška šalis turi išplėtotą ekonomiką ir funkcionuojantį demokratinį režimą, tačiau sveiką demografinę būklę sugeba užsitikrinti ne imigrantų, bet savų piliečių dėka. Priežastinės sąsajos ir atskirų šalių realijos filosofo, teologo ir istoriko kažkodėl nedomina.
Trečia. V. Ališauskas pabrėžia didžiulę imigrantų iš kultūriškai svetimų šalių naudą. Imigracija esanti vienintelis įmanomas visų pagrindinių demografinio nuosmukio sukeltų problemų sprendimas. Šią tiesą vokiečiai jau supratę ir savo demografines problemas sprendžia, o lietuviai to dar nesupranta, imigrantai keliauja ne Lietuvon, demografinės problemos lieka neišspręstos, todėl „po dešimties metų mes graušime pirštus, kad nepasiėmėme geresnės klasės pabėgėlių ir jų „neprisijaukinome“. Imigrantų iš kultūriškai svetimų šalių atnešamą naudą filosofas ir teologas, švelniai tariant, perdeda. Naudą galima būtų iliustruoti pateikiant skaičius, bet jų V. Ališauskas kažkodėl nepasitelkia. Štai pora skaičių: didžiosios Vokietijos įmonės, kuriose dirba 3,5 milijono darbuotojų, iš daugiau negu 1,2 milijono į šią šalį atvykusių „pabėgėlių“ įdarbino… 54 asmenis, o iš viso jų dirba vos 34 tūkstančiai, t.y. tik 3 procentai. Tokių duomenų fone apibendrintos kalbos apie imigracijos naudą ir fundamentalių problemų sprendimą, kuriuo neva taps imigracija, skamba visiškai neįtikinamai.
Ketvirta. V. Ališauskas apie imigracijos neigiamus aspektus, panašiai kaip ir apie naudą, kalba labai apibendrintai. Jis užsimena, kad didžiulio skaičiaus „pabėgėlių“ priėmimas yra „labai pavojingas […] veiksmas“, tačiau to pavojaus pobūdžio niekaip nedetalizuoja. Turbūt neatsitiktinai, nes įvardinus imigracijos keliamas problemas ir pateikus konkrečius duomenis apie imigracijos sukeliamų problemų mastą gali būti kitaip įvertintas apibendrintų teiginių apie imigracijos naudą pagrįstumas. Nekontroliuojamos imigracijos keliami pavojai yra plačiai žinomi: padidėjęs nusikalstamumas (dažnai šaliai neįprasto pobūdžio, kaip išprievartavimų „epidemija“ Švedijoje) ir visuotinis nesaugumas, teroristiniai išpuoliai, imigrantų apgyvendintos uždaros, net policijai neįžengiamos teritorijos, kuriose negalioja valstybės įstatymai, reikalavimai taikytis prie imigrantų religijos ir papročių ir panašūs reiškiniai, kurie imigrantų bendruomenėms gausėjant tampa kasdieniais, tad ilgainiui šalies gyventojai autochtonai ima jaustis svetimi savo šalyje ir ima baimintis, jog netoli tas laikas, kada jie visiems laikams nustos būti savo žemės šeimininkais. Pateiksime vieną iliustaciją: 2014 ir 2015 m. atvykėliai iš trečiųjų šalių Vokietijoje įvykdė daugiau nei 200 tūkst. nusikaltimų, o teisėsaugos sistema nebesusitvarko padidėjusiais nusikaltimų ir teisės pažeidimų mastais.
Penkta. Aptarti keturi aspektai – migracijos mistifikavimas, demografinės padėties mistifikavimas, imigrantų naudos išpūtimas, nekontroliuojamos imigracijos socialinių pasekmių „nepastebėjimas“ – nėra atsitiktiniai V. Ališausko požiūrio bruožai. Filosofo, istoriko ir teologo požiūris į migraciją ir demografiją natūraliai išplaukia iš vienos fundamentalios, atvirai neišsakomos prielaidos. Šią prielaidą atskleidžia tokie V. Ališausko žodžiai: „Nereikia apsimetinėti ir laužyti rankų – darbo jėga yra reikalinga […]. Todėl minios pabėgėlių, priimamų Vokietijoje, yra […] labai pragmatiškas veiksmas. “ (išskirta mano – L. Š.). Šiais žodžiais filosofas, teologas ir istorikas prasitaria apie tai, kaip jis žiūri į Europos valstybių gyventojus – jis juos supranta ne kaip tautas, t. y. ne kaip politinius subjektus, pasižyminčius tam tikru savitumu, siekiu savarankiškai tvarkytis savo žemėje ir išlikti istorijoje, bet kaip viso labo darbo jėgą, t. y. tik kaip ekonominį resursą. Jei valstybės gyventojai yra viso labo darbo jėga – vienas iš ekonominių resursų – tada, suprantama, yra visiškai natūralu siūlyti su jais elgtis taip, kaip elgiamasi su bet kokiu resursu: jei resurso ima stigti, reikia pasirūpinti jo trūkumą papildyti, o paties ekonominio resurso kilmė yra nesvarbi. Todėl gyventojus traktuojant tik kaip darbo jėgą natūralu siūlyti atsivežti kitakilmių migrantų. Dar daugiau, jei ekonominis resursas yra brangus, tai visai racionalu ir pageidautina pakeisti jį pigesniu resursu. Todėl traktuojant gyventojus vien kaip darbo jėgą yra visiškai racionalu siekti, kad vietiniai gyventojai, kurių darbo jėga kainuoja brangiai, būtų pakeisti atvykėliais, kurie savo darbo jėgą sutinka parduoti pigiau. V. Ališausko giriamas „pragmatiškas“ masinis imigrantų įsivežimas iš tiesų yra naudingas, bet ne didžiam civilizacijos išgelbėjimo tikslui, kaip jis bando įteigti. Naudos gavėjai masinės imigracijos atveju visada būna įmonių savininkai, liaudyje vadinami „vergvaldžiais“, kuriems atpinga darbo jėga (imigrantai paprastai sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą, dėl to mažėja algos ir vietiniams), ir imigrantus „mylinčios“ liberalmarksistinės partijos (už jas balsuoja pilietybę įgiję imigrantai), o masinės imigracijos įvairiausius neigiamus ekonominius, socialinius ir kultūrinius padarinius patiria plačioji visuomenė. Trumpai tariant, masinės imigracijos naudą patiria siauras įmonių savininkų ir politikų sluoksnis, o žalą – visa likusi „paprastų žmonių“ visuomenė. Kad ir ką V. Ališauskas apie save galvotų, propaguodamas požiūrį, jog valstybės gyventojai yra viso labo darbo jėga, jis gina „vergvaldžių“ ir liberalmarksistų politikų interesus ir pasisako už būtent tokį naudos ir žalos paskirstymą visuomenėje.
Visiškai kitaip masinė imigracija suvokiama ir vertinama laikant valstybės gyventojus politine tauta. Tokioje perspektyvoje masinė kultūriškai svetimų žmonių imigracija negali būti laikoma niekuo kitu, o tik nusikaltimu prieš tautos ateitį. V. Ališauskas, svarstydamas, kaip gelbėti Europos civilizaciją, neranda reikalo pasidomėti, kaip jo siūlomų schemų įgyvendinimas paveiktų lietuvių tautos ateitį. Šis abejingumas tautos likimui nėra atsitiktinis. Tai yra ne kas kita, kaip sovietmečiu okupanto diegtos ir šio intelektualo sklandžiai perimtos bei paverstos giliausia vidine savastimi antitautinės ir antivalstybinės pasaulėžiūros išraiška.
Masinės imigracijos redukcija į grynai ekonominį apsirūpinimo darbo jėgos klausimą leidžia V. Ališauskui visiškai ignoruoti politinius masinės imigracijos aspektus. Seniai pastebėta, kad nors tokioms ES šalims kaip Vokietija trūksta darbo jėgos, ji kažkodėl kviečiama ne iš Rytų Europos, bet Azijos ir ypač Afrikos regiono. Taip pat viešai pripažįstama, kad migrantai iš šių regionų yra menkai kvalifikuoti darbuotojai ir prastai vertinami darbo rinkoje, tad dauguma jų neįsidarbina ir virsta socialiniais išlaikytiniais. Tuo tarpu iki įstojimo į ES ir kurį laiką po įstojimo kultūriškai artimiems ir kvalifikuotiems Rytų europiečiams nebuvo leidžiama įsidarbinti toje pačioje Vokietijoje, kaip kad dabar neįsileidžiami visais atžvilgiais, pirmiausia kultūriniu ir kvalifikacijos, galintys lengviau integruotis Ukrainos piliečiai. Tai aiškus požymis, kad ES sąmoningai siekiama paversti globalia multikultūrine visuomene ir, labai tikėtina, nuosekliai vykdomas vieno iš paneuropinio sąjūdžio kūrėjų grafo R. Coudenhove-Kalergi planas iš esmės pakeisti demografinį visos Europos veidą kryptingai ir nuosekliai sukuriant joje tai, ką šio plano autorius vadino euronegridų rase, turinčia tapti žemyne vyraujančiu „naujojo europiečio tipu“. Šio plano paskirtis – dirbtinio rasių ir kultūrų maišymo būdu sugriauti esamas Europos tautas ir nacionalines valstybes paverčiant žemyno gyventojus kultūriškai beveide, politiškai neorganizuota ir bejėge, paneuropinio „elito“ lengvai valdoma ir manipuliuojama mase (vargu ar atsitiktinai Coudenhove-Kalergi prizu buvo apdovanota ir emigrantų antplūdį ES prišaukusi A. Merkel, kurią galima laikyti nuoseklia grafo idėjų sekėja ir uolia jų vykdytoja). Šis planas faktiškai yra SSRS vykdytos politikos „europeizuotas“ variantas. V. Ališauskui turėtų būti puikiai žinomi tos politikos rezultatai: būtent tokie kultūrinį ir tautinį tapatumą praradę „internacionalistai“ buvo pagrindinė atrama tų veikėjų, kurie kovojo prieš nacionalinio išsivadavimo sąjūdžius, siekusius respublikų nepriklausomybės. Galima spėti, kad vis tik užsimindamas, jog masinė imigracija potencialiai kelia „didelius pavojus“, V. Ališauskas turi omenyje būtent šį – politinį – problemos aspektą, tačiau dėl neįvardijamų priežasčių renkasi apie jį patylėti.
Išsiaiškinome, kad V. Ališausko pateiktai migracijos ir demografinės padėtės traktuotei yra būdingi penki bruožai:
– migracija laikoma stichišku, nuo politinių sprendimų nepriklausančiu reiškiniu;
– demografinė padėtis laikoma stichišku, nuo politinių sprendimų nepriklausančiu reiškiniu;
– masinė imigracija pristatoma vieninteliu įmanomu demografinio nuosmūkio sukeltų problemų sprendimo būdu;
– nutylimos neigiamos socialinės masinės imigracijos pasekmes;
– valstybės gyventojai traktuojami kaip viso labo darbo jėga.
Kalbėjimas apie migraciją ir demografinę padėtį, pasižymintis šiais penkiais bruožais, yra gerai pažįstamas kiekvienam Lietuvoje gyvenančiam masinės informacijos vartotojui. Lygiai taip struktūruotus pasisakymus pastaraisiais dešimtmečiais retkarčiais suformuluodavo vienas kitas autorius, susijęs su tokiomis organizacijomis, kaip Laisvosios rinkos institutas ir Lietuvos pramonininkų konfederacija, o antrąjį 2015 m. pusmetį tokie pasisakymai ėmė lietis galingu srautu per įvairiausias masinės informacijos priemones. Šis staigus suaktyvėjimas nebuvo atsitiktinis – kaip tik tuo metu į Vakarų valstybes, visų pirma į Vokietiją, plūdo minios „pabėgėlių“, ES lyderiai kurpė schemas, pagal kurias kiekviena ES šalis-narė turėtų priimti tam tikrą „pabėgėlių“ kvotą, o Lietuvos vyriausybė ketino besąlygiškai įvykdyti „centro“ įpareigojimą priimti „pabėgėlius“. Tokioje situacijoje reikėjo „neapsišvietusius“ lietuvius „paruošti“ pabėgėlių priėmimui, t.y. praplauti smegenis. Todėl kaip burtų lazdele mostelėjus į eterį pasipylė oracijos ir publikacijos apie demografinio nuosmukio keliamas apokaliptines problemas, vienintelio įmanomo sprendimo – migrantų iš Artimųjų Rytų priėmimo – būtinybę, migrantų darbštumą, jų aukštą išsilavinimą, multikultūralizmo žavesį, būsimą valstybės suklestėjimą, ir t.t. ir pan. „Pabėgėlių“ temai skirtų propagandinių oracijų ir publikacijų srautas labai greitai išseko vos tik paaiškėjo, kad ES viršūnėse kurtos „pabėgėlių“ perkėlimo schemos patyrė fiasko.
Ideologai-propagandininkai būna dviejų rūšių: tikintys skelbiamomis „tiesomis“ mažaraščiai ir sąmoningai ideologinį melą skleidžiantys manipuliatoriai. V. Ališauskas yra neabejotinai išsilavinęs ir talentingas žmogus, todėl sunku patikėti, kad interviu išdėstytos nuostatos galėtų būti žinių arba įžvalgumo stokos rezultatas. Filosofas, teologas ir istorikas puikiai žino komunistines vakarietiško neomarksistinio multikultūralizmo ištakas ir supranta jo esmę. Maža to, jis negali nežinoti, kad multikultūralizmo ideologija, kuria grindžiamas ir legitimuojamas masinis imigrantų įsileidimas, yra tik vesternizuota ir europeizuota kitos komunizmo atmainos – sovietinio komunizmo – skelbtos proletarinio internacionalizmo doktrinos versija. Jis taip pat puikiai prisimena, kad ši doktrina buvo teorinis ir ideologinis vykdytos tautų dirbtinio maišymo ir asimiliavimo politikos pagrindas, o vienas esminių jos vykdymo įrankių buvo masinis gyventojų perkėlinėjimas iš vienų SSRS regionų į kitus siekiant dirbtinai paspartinti betautės „tarybinės liaudies“ kūrimą. Ir jis negali neprisiminti, kad sovietinių laikų Lietuvos didžiųjų gamyklų atstovai bastėsi po „plačiąją tėvynę“. kviesdami „darbo jėgą“, tad supranta, jog šių dienų „pramonininkai“, neretai kilę iš tų pačių „kapitalistais“ virtusių direktorių, eina savo pirmtakų pėdomis. V. Ališauskas taip pat puikiai žino, kuo ši „darbo jėgos pritraukimo“ politika baigėsi daugeliui buvusių sovietinių respublikų – jų vietinės tautos, kaip, pvz., latviai ar kazachai, tapo mažumomis savo pačių žemėje, o irstant ir žlungant sovietinei imperijai ilgus dešimtmečius vykdyta internacionalinė-multikultūralistinė „broliškų tautų“ suartinimo politika išvirto kruvinais konfliktais.
Bet žinodamas apie šią istorinę patirtį ir matydamas, kaip dėl trumparegiškos „multikultūrinės“ politikos Vakarų šalys mūsų akyse virsta religinių ir kultūrinių kovų lauku, jis kažkodėl šią patirtį ignoruoja ir ragina spręsti „demografinę problemą“ žinomai savižudišku būdu. Tai iš tiesų trikdo: lyg ir derėtų laukti, kad apmąstantis kraštą ištikusią demografinę katastrofą katalikų intelektualas remsis krikščioniška bendrojo gėrio samprata ir atvirai įvardys bent jau akivaizdžiausias ir, svarbiausia, turint geros valios įveikiamas masinės emigracijos priežastis. Ir jau visai sunku tikėtis, kad, užuot raginęs ieškoti būdų išsaugoti išsivaikščiojančią ir nykstančią tautą, jis entuziastingai pritars karščiausiai daugelio godžių darbdavių svajonei pakeisti jų iš Tėvynės išvaromus tautiečius iš svetur masiškai gabenama „darbo jėga“, o kalbant tiesiai – per keliolika metų užtvindyti šalį pigiais atvežtiniais vergais. Apskritai išties sunku suvokti, kokių paskatų įkvėptas visapusiškai išsilavinęs ir sovietinę praeitį gerai menantis kataliku save laikantis intelektualas faktiškai tapo karštu Maskvos vietininko Lietuvoje M. Suslovo, atvirai svajojusiu apie „Lietuvą be lietuvių“, vizijos rėmėju ir skelbėju.
Interviu V. Ališauskas pasisako ir apie atskiros šalies – Lenkijos – demografinę padėtį. Filosofo, istoriko ir teologo įžvalgos apie šią šalį tikrai vertos pacituoti:
Lenkija šiuo metu išgyvena didžiulę demografinę krizę. Mes matome dabartinės vyriausybės karštligiškas pastangas tą krizę švelninti ir stabdyti. Ir daugelis Lietuvoje šito nenori suprasti. Mes matome tai per ideologinę prizmę tik kaip kovą dėl abortų, dėl moters pasirinkimo ar kažkokių panašių dalykų. Tačiau to šaknys yra visai ne ten.
Tai yra paprasčiausias bandymas užbėgti už akių demografinei katastrofai. Bet apie tai žiniasklaidoje nekalbama. Žinoma, visko pasitaiko, bet veikiau tai yra žiniasklaidos šališkumas ir ideologizuotas būdas nekalbėti apie tikrąsias problemas. Situacija yra labai paprasta.
Apie kaimyninės šalies reikalus filosofas, istorikas ir teologas išsako šiuos teiginius:
(a) Lenkija šiuo metu išgyvena didžiulę demografinę krizę, tiesiog demografinę katastrofą;
(b) Lenkijos dabartinė vyriausybė karštligiškai bando švelninti ir stabdyti demografinę krizę;
(c) aborto prieinamumo griežtinimo iniciatyva buvo Lenkijos vyriausybės bandymas paprastu būdu užbėgti už akių demografinei katastrofai;
(d) žiniasklaida, užuot kalbėjusi apie tikrąsias problemas – demografinę krizę, kalba šališkai bei ideologizuotai ir įžvelgia kovą dėl abortų, moters pasirinkimo teisės ir pan. ten, kur viso to nėra.
Aptarsime šiuos teiginius iš eilės.
(a) Lenkijos demografinė padėtis nėra gera. Gimstamumas, palyginti su XX a. 9 dešimtmečio pirma puse, šiuo metu yra sumažėjęs maždaug dvigubai (nuo 720 tūkst. iki 370 tūkst. kasmet), o šaliai 2004 m. įstojus į ES gerokai išaugo emigracija. 2015 m. Lenkija turėjo apie 38,5 milijono piliečių, iš kurių Lenkijoje gyveno apie 36 milijonai, o užsienio šalyse – apie 2,4 milijono. Palyginimui, 1989 m. Lenkijoje buvo 37,8 milijonai gyventojų. Lenkijos patriotai nerimastauja, kad jei tendencijos išliks nepakitusios, po kelerių metų šalyje gali likti „tik“ 35 milijonai gyventojų. Pateikti skaičiai rodo, kad Lenkija išgyvena demografinį nuosmūkį. Ar tai yra „demografinė krizė“ arba „demografinė katastrofa“? Patys lenkai tokius išsireiškimus kartais vartoja. Tačiau V. Ališauskas apie Lenkiją kalba ne lenkiškai, o lietuviškai auditorijai, kurioje tokių išsireiškimų semantiką lemia Lietuvos demografinės realijos. Filosofas, teologas ir istorikas, kalbėdamas apie Lenkijos demografinę apokalipsę, kuria vaizdinį, kad toje šalyje demografinė padėtis labai panaši į Lietuvos. Tačiau skaičiai atskleidžia ką kita: Lenkijos, kurioje pokomunistiniu laikotarpiu gyventojų sumažėjo nuo 37,8 milijono iki 36 milijonų, nykimas nesulyginamas su Lietuvos, kurioje tuo pat laikotarpiu gyventojų sumažėjo nuo 3,6 milijonų iki 2,85 milijonų. Žiūrint iš Lietuvos perspektyvos, dabartinė Lenkijos padėtis vargu ar gali būti vertinama kaip „krizinė“, „katastrofiška“ ar „apokaliptinė“.
(b) Lenkijos vyriausybė iš tiesų siekia pagerinti šalies demografinę padėtį, tačiau jos žingsnius vargu ar galima būtų vadinti „karštligiškais“. Greičiau tai yra gerai apgalvoti žingsniai, numatyti dabartinės valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ rinkiminėje programoje, kuriuos vyriausybė nuosekliai ir pagal numatytą grafiką vykdo. Svarbiausiomis vyriausybės programomis šioje srityje galima laikyti dvi: programą „Rodzina 500+“ ir programą „Mieszkanie+“. Abi programos jau įtvirtintos įstatymais ir pradėtos įgyvendinti. Pagal programą „Rodzina 500+“ šeimoms už antrą ir kitus vaikus per mėnesį skiriamos 500 zlotų dydžio išmokos. Programa „Mieszkanie+“ sudaro sąlygas šeimoms pigiau nuomotis arba prieinamesnėmis sąlygomis įsigyti butus. Abi šios programos ir jų įgyvendinimo patirtis turėtų būti labai įdomi lietuviškajai auditorijai, tačiau lietuviškos masinės informacijos priemonės apie šias programas žinių pateikia itin šykščiai. Vargu ar gali būti atsitiktinis dalykas, kad lietuviškos masinės informacijos priemonės, daug dėmesio skirdamos „Teisės ir teisingumo“ partijos bei jos lyderio J. Kačinskio „nedemokratiškumui“ smerkti, nuosekliai tyli apie šios partijos palaikymą visuomenėje ir jos vykdomas populiarias programas. V. Ališausko kalbėjimas apie Lenkijos vyriausybės žingsnius demografinei padėčiai ištaisyti „užmirštant“ programas „Rodzina 500+“ ir „Mieszkanie+“ primena lietuviškos žiniasklaidos nutylėjimus. Gal lietuviskos žiniasklaidos pranešimai ir yra vienintelis filosofo, teologo ir istoriko žinių apie Lenkijos vyriausybės veiksmus šaltinis?
(c) Teiginys, kad aborto prieinamumo griežtinimo iniciatyva buvo Lenkijos vyriausybės bandymas paprastu būdu užbėgti už akių demografinei katastrofai, neatitinka tikrovės dėl dviejų aplinkybių. Pirma, ši iniciatyva neturi nieko bendra su siekiu pagerinti Lenkijos demografinę padėtį. Lenkija ir taip griežčiausiai Europoje riboja aborto prieinamumą ir per metus šioje šalyje padaroma tik apie tūkstantis legalių abortų. Žinovų vertinimu, Lenkijoje taip pat kasmet atliekama apie 10 tūkst. nelegalių abortų. Palyginimui, Lietuvoje, kur abortas lengvai prieinamas, per metus 30 tūkst. gimusių tenka apie 6 tūkst. abortų. Absoliuti dauguma legalių abortų Lenkijoje daroma dėl eugeninių priežasčių: virš 80% aborto metu nužudomų kūdikių sudaro sergantieji Dauno sindromu. Aborto prieinamumą reguliuojančio įstatymo sugriežtinimu buvo siekiama ne taisyti demografinę padėtį, o nutraukti eugeninių abortų darymą.
Antra, nei Lenkijos vyriausybė, nei valdančioji „Teisės ir Teisingumo“ partija nebuvo aborto prieinamumo sugriežtinimo iniciatoriai. Iniciatyva kilo visuomenėje, buvo sudarytas pilietinės įstatyminės iniciatyvos komitetas „Stop Aborcji“, kuris parengė įstatymo pakeitimo projektą ir turėjo surinkti 100 tūkst. piliečių parašų tam, kad Lenkijos Seimas būtų įpareigotas projektą svarstyti. Parašų buvo surinkta 450 tūkst., tačiau Seimas įstatymo projektą atmetė 352 balsais „prieš“ ir 58 balsais „už“ (186 valdančiosios partijos „Teisė ir Teisingumas“ atstovai balsavo „prieš“ ir 32 balsavo „už“). Kadangi įstatymo keitimo iniciatyvą labausiai palaikė „Teisės ir Teisingumo“ partijos elektoratas, už tokius balsavimo rezultatus ši partija buvo kaltinama principų išdavyste.
(d) V. Ališauskas priekaištauja žiniasklaidai, jog ši, užuot atskleidusi tikrąsias problemas, kalba šališkai ir ideologizuotai. Teiginio (c) aptarimas parodo, ko vertas šis priekaištas. Siekis nutraukti eugeninius abortus ir išgelbėti sergančius kūdikius, kurie tokių abortų metu nužudomi, yra motyvuotas pasaulėžiūros, pagal kurią tokių vaikų gyvybės taip pat yra vertingos kaip sveikų ir negali būti aukojamos vardan tėvų patogesnio gyvenimo. Jokios „tikrosios“ problemos po tokia pasaulėžiūra nėra paslėptos. Tai reiškia, kad iniciatya keisti įstatymą buvo grynai pasaulėžiūrinė, arba kaip filosofas, teologas ir istorikas labiau mėgsta sakyti, „ideologinė“. Atitinkamai, žiniasklaidai negalima priekaištauti už tai, kad ji kalbėjo apie pasaulėžiūrą pranešdama apie iniciatyvą, kylančią iš pasaulėžiūros.
Skaitant V. Ališausko pasisakymą apie Lenkiją krenta į akis visiška kalbėtojo nekompetencija padėties Lenkijoje klausimais. Tačiau dar įdomesnis yra kitas aspektas. Filosofas, teologas ir istorikas išreiškia nuoširdų įsitikinimą, kad į „ideologizuotą kalbėjimo būdą“ neverta žiūrėti rimtai, o su tokiu kalbėjimo būdu susidūrus reikia ieškoti ir atskleisti užslėptas tikrąsias problemas. Kitaip tariant, už ideologijos, arba klaidingos sąmonės, visada slypi materialūs interesai. O tai yra ne kas kita, kaip marksistinės koncepcijos, sovietmečiu vadintos „istoriniu materializmu“, pozicija, pagal kurią materialinė bazė determinuoja ideologinį antstatą. Intriguoja tai, kad kataliku save pozicionuojančio autoriaus nė kiek netrikdo, jog pagal istorinį materializmą krikščionybė irgi tėra viso labo viena iš ideologijų (klaidingų sąmonių), skirtų legitimuoti ir paslėpti tam tikrų visuomenės sluoksnių (valdančiosios klasės) materialius interesus.
Lenkų iniciatyvą apriboti aborto prieinamumą V. Ališauskas traktuoja labai panašiai, kaip ir demografijos bei migracijos problemas – ekonomistinis požiūris visiškai užgožia pasaulėžiūrinį, vertybinį ir politinį klausimo aspektus. Aiškindamas, kad iniciatyva apriboti aborto prieinamumą yra tik mėginimas palengvinti neva „katastrofišką“ šalies demografinę padėtį, save kataliku laikantis mąstytojas keistai „nepastebi“ ar leidžia sau „pamiršti“, kad pagarba gyvybei ir jos gynimas yra svarbus tikrojo katalikiškojo tikėjimo liudijimas ir yra savaime svarbus klausimas šiuo tikėjimu besivadovaujančiai visuomenės daliai bei daugumai jį išpažįstančių valdančiosios partijos narių. Tačiau komentare šis motyvas sąmoningai nuslepiamas ir abortų problemą mėginama pristatyti kaip grynai pragmatinį ir instrumentinį – gyventojų skaičiaus didinimo klausimą. Tokia V. Ališausko pozicija tikrai nelaikytina ne tik katalikiška, bet apskritai jos neįmanoma vadinti net elementariai dalykiška ir sąžininga.
Priešingai negu galima būtų tikėtis iš save kataliku laikančio analitiko, jis moralines ir politines problemas linkęs redukuoti į grynai ekonominį – darbo jėgos išteklių – klausimą ir paversti jas techniniu jų parūpinimo iššūkiu. Toks visų problemų susiaurinimas redukuojant jas į ekonominius ir techninius klausimus yra ne tik marksistinio-komunistinio, bet – ir net dar labiau – liberaliojo politinio mąstymo bruožas. Todėl už fasadinio V. Ališausko katalikiškumo prasišviečia visai kitokios pasaulėžiūros kontūrai. Politologiniu požiūriu ši pasaulėžiūra vertintina ir apibūdintina kaip liberalkomunistinė – sinkretinis komunistinės ir liberalistinės ideologijų elementų kratinys.
Bus daugiau.
