Danutė Šepetytė

Su dailininku, Vilniaus dailės akademijos profesoriumi Giedriumi KAZIMIERĖNU susitikome parodoje, prie jo paveikslo „Vilniaus Gaonas“. Holokausto aukų atminimo dieną susitikome, galima sakyti, visiškai netyčia, nes tariantis data buvo išlėkusi iš galvos. O dabar atrodo tarsi viskas iš TEN buvo surežisuota. Ir paveikslo tema, netyčia įsipaišiusi į Vlniaus Gaono metų pradžią, ir susitikimo vieta – Vilniaus Rotušė, esanti šalia karo metais veikusio Vilniaus geto teritorijos, ir netyčia iškritusi savaitės diena – sausio 27-oji.

– Sakykite, kaip prieš vėją einančio, nekonjunktūrinio dailininko studijoje galėjo gimti toks kūrinys? Juk ne paslaptis, kad panašios tematikos imamasi ir dėl reitingų, ir dėl pinigų.

– Visų pirma, žydų tema yra didelis ir turtingas Lietuvos istorijos gabalas, vertas tiek tyrinėtojų, tiek dailininkų dėmesio. „Lietuvos istorijos“ cikle, kurį tapiau 17 metų ir kurį tik dabar baigiau, susiformavo „juodųjų gobelenų“ potemė, kur žydiškas siužetas atsirado visiškai natūraliai. Faktiškai visi mano istoriniai motyvai turi tam tikros dramos atgarsių, – man tolima pozicija apie savo valstybės istoriją kalbėti iš paviršutiniško patriotizmo pozicijų; man taip būtų neįdomu. Nemėgstu pseudopatriotiškumo, todėl į istoriją žvelgiu be pakylėto tono, įdėmiai ir priekabiai, bandydamas susivokti, nes prieštaravimų, kaip ir įdomių, tragiškų įvykių bei didžių asmenybių, yra baisiai daug. Septynis šimtmečius nuo Vytauto pirmosios privilegijos žydams, nuo Gedimino laikų Lietuvoje gyveno žydai, kartu su Lietuvos kultūra evoliucionavo ir jų kultūra, išauginusi mesiją, religinių raštų tyrinėtoją, mokslininką ir teologą Vilniaus Gaoną Elijahu. Pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatoriaus įnašas į šventraščių aiškinimą liudija, kad norint paveldą suvokti intelektualiai, reikia remtis savo protu, o ne autoritetais (nuo tada Talmudas leidžiamas tik su jo komentarais). Dėl jo intelekto ir erudicijos, nekalbant apie asmenybės įvairiapusiškumą ir pasaulietiškų mokslų (geometrijos, astronomijos, medicinos, hebrajų gramatikos ir kt.) išmanymą, Vilnius tapo žydų dvasinio gyvenimo centru ir buvo vadinamas Lietuvos Jeruzale. Apskritai mes nelabai ir suvokiam, kas šalia mūsų gyveno ir kuo mes turėtume didžiuotis, – lietuviai dar turėtų atrasti žydų kultūrą. Šiuo atžvilgiu dar tebėra daug tamsumo, neretai žydai tebesuvokiami kaip silkių pardavėjai, na, kirpėjai, prekeiviai, ir taškas. Aš irgi ne iš mažų dienų susiprotėjau, tarp kokių žydų gyvenau. Pavyzdžiui, pirma rimta knyga apie meną, pakliuvusi man mokykloje į rankas, buvo pasaulinio garso menotyrininko Bernardo Berensono parašyta Renesanso istorija, bet kur kas vėliau aš sužinojau, kad šis žmogus buvo gimęs Lietuvoje. Paskui atradau dailininkus litvakus Marką Šagalą ir Chaimą Sutiną, Žaką Lipšicą, filosofą Emanuelį Leviną ir buvau nustebęs, kiek garsių žmonių, tikrų gigantų, formavo nuostabią kultūrą, kuri faktiškai daugumai lietuvių – visiškai nežinoma teritorija. Nebūtinai medinę klumpę, kaip Lietuvos suvenyrą, galėtume įduoti užsienio svečiams, – juo galėtų būti ir Vilniuje gimusio smuiko virtuozo Jašos Heifeco plokštelė, bet pabandykite tokią surasti.

– Deja, lietuviai ir žydai į bendrą praeitį žvelgia tik per tragedijos prizmę.

– Taip, viskas būtų buvę gerai, jeigu ta gražioji lietuvių ir žydų sugyvenimo istorija nebūtų pasibaigusi katastrofa. Todėl mano paveikslo viršuje tarp žydiškos Menoros ir lietuviškos – Gedimino stulpų – matote sudėtus akmenukus (juos žydai palieka ant kapų kaip atminimo ženklą). Paveikslo apačioje tuos akmenukus atkartoja Dovydo žvaigždutės, genocido užuomina. Štai todėl šitas paveikslas ir pakliūva į „juodųjų gobelenų“ ciklą: jame atsispindi nuostabi istorija su begaliniai dramatiška pabaiga. Tai paskutinis šio ciklo paveikslas (2016), tapytas dvejus metus.

– Pasvajokime: jeigu lietuviams ir žydams pavyktų į tarpusavio santykius pažvelgti per kultūros plotmę, per gražų paveldą, didžias asmenybes, palikusias neištrinamą pėdsaką Lietuvos gyvenime, galbūt ir trinties mūsų bendrabūvyje būtų mažiau?

– Mes esame įstrigę genocido, kaltinimų spąstuose. Ir klausimui, kaip mums (su)gyventi toliau, kol kas nėra atsakymo. Ar iki begalybės mes diskutuosim, kaltas nekaltas, kas kaltas, kas nekaltas, ar pradėsime normaliai bendrauti ir gyventi. Kas įvyko, tas įvyko, ir įvertinus, kas įvyko, reikia rasti jėgų gyventi toliau. Šiuo atveju aš apeliuoju į du pagalbininkus: judaistikos ir krikščionybės faktorius, nes faktiškai kam reikalingas Talmudas ar Šventasis Raštas, jeigu ne tam, kad padėtų mums dabar žiūrėt į priekį. Šventajame Rašte viskas parašyta, kaip turi elgtis žmogus ir laimėje, ir nelaimėje. Tai ir supratimo, ir atgailos, ir atleidimo poreikis bei paskata. Jeigu mes – krikščionys, o ne apsimetėliai, atsigręžkime tad į savo moralinio įstatymo esmę. Ir jeigu mes – tikri žydai, o ne prisitaikėliai, tad atsigręžkime į Talmudą, ten viskas parašyta, kaip reikia gyvent. Todėl Vilniaus Gaono paveiksle sujungti judaistikos ir krikščionybės motyvai. Norėjau, kad paveiksle liktų paslapties, mistikos, kad tos detalės, kurias gretinu, skatintų susimąstymą, kad šiame paveiksle būtų, ką paskaityti tarp eilučių.

– Labai dažnai sakoma, kad lietuviams reikėtų pasimokyti iš žydų ir, visų pirma, solidarumo; kaip manote, ar žydams būtų ko pasimokyti iš lietuvių?

– Nenoriu už žydus kalbėti. Juokais galėčiau tarti, kad jie, žiūrėdami į lietuvius, gali kas kartą įsitikinti, kokie jie teisūs, prioritetą teikdami išsilavinimui ir išsimokslinimą keldami į nediskutuotiną lygį, nes lietuviams išsimokslinimas nėra svarbu. Manau, kiekviena tauta turi savo minusų ir pliusų, kas žino, gal ir žydai mato ką įdomaus lietuvių tautoje. Šiaip ar taip mes sugebėjome išeiti iš nelaisvės, tai jau šis tas. Žydų tautą iš Egipto nelaisvės išvedė tikėjimas (Mozė), per tūkstantmečius žydų tautą saugojo intelektas, – štai du drambliai, ant kurių laikosi visų tautų sėkmė, ne tik žydų. Visos formulės XXI amžiui yra užkoduotos žydų kultūroje. Ką tik skaičiau internete, kad lietuvių vaikai pagal teksto suvokimo lygį atsidūrę sąrašo gale, šalia Moldavijos ir Rumunijos, o estų vaikai šiuo atžvilgiu pasaulyje užima antrą poziciją po Honkongo. O kodėl? Ogi todėl, kad tų vaikų šeimose ir tėvai yra perskaitę po dvi tris knygas. Ir mes su tokiomis nuostatomis einame į XXI amžių? Su tokiu apgailėtinu švietimo ir kultūros finansavimu? Ką mums programuoja tokia pozicija? Katastrofą. O koks mūsų Vyriausybės, valstybės ir visų lietuvių tikslas, kuriam turėtume susitelkti? Įvardinkite tiksliai.

– Materialinės gerovės valstybė.

– Štai koks mūsų tikslas – finansinė gerovė. Užtat mes ir toliau be gailesčio naikiname gamtą ir pasaulį. Tai visos žlungančios Europos liga – per egoizmą, per savinaudą, siekti finansinės gerovės. Tai yra katastrofa. Prasminio moralinio vektoriaus nebuvimas tą siekį daro beviltišku, beprasmišku, žalingu ir tiems žmonėms, kurie to siekia, ir visai žmonijai, visam pasauliui. Tad mūsų uždavinys – šviesti ir šviesti žmones, nes tiktai per švietimą formuojasi savarankiškas žmogus, kuris gali laisvai mąstyti, nepakliūdamas į medijų pinkles, sugebėdamas atsiriboti nuo viso to marazmo, blefo, baisaus intelektualinio spaudimo, kuris XXI amžiuje dar labiau didės. Tiktai laisvas žmogus pajėgus būti savimi. Štai kokia turėtų būti mūsų kryptis, jokio kito šanso būti laisvam XXI amžiuje nėra. Jokio šanso, – tik per kultūrą, tik per intelektą.

– Tik kaip mums išsilaisvinti iš tų, kaip sakot, kaltės spąstų, jei vien tiktai intencija įstatymu nubrėžti teiginį, kad Lietuvos valstybė nedalyvavo genocide, sukelia aršų žydų pasipriešinimą tiek Lietuvoje, tiek Izraelyje?

– Nesu teisininkas, bet mes turime neužmiršti vieno dalyko: tuo metu, kai vyko genocidas, savarankiškos Lietuvos valstybės nebuvo, todėl apie tokią valstybę, kaip genocido vykdytoją, kalbėti nesąžininga ir nepridera. Kad buvo daug dalyvaujančių pavienių asmenų, to niekas Lietuvoje neneigia. Valstybei primesti atskirų žmonių kaltę, mano nuomone, neteisinga, lygiai kaip neteisinga visus rusus vadinti stalinistais, visus vokiečius laikyti fašistais, nors Vokietija fašizmą ir vykdė valstybiniu lygiu. Taip, tiesa, yra konkrečių faktų, yra žiaurių diktatorių, yra fašizmą palaikančių atskirų politikų. Taip, tiesa, fašistuojančių lietuvių buvo, taip, fašistuojančios idėjos ritosi per Europą, visoje Europoje šito brudo buvo ir jis ko gero neišnaikinamas. Ir šiandien kiekvienoje valstybėje yra fašistuojančių žmonių. Lietuvoje – taip pat.

– Ir būtų gana vien drugelio sparno plastelėjimo…

– Taip, tai baisus dalykas. Štai dėl ko reikia šviesti žmones, nesiliauti apie tai kalbėjus, nes tas brudas kaip bakterija, kuri, pakliuvusi į palankią terpę, ima augti ir sparčiai daugintis.