John Mac Ghlionn. Mitai apie „gėjų geną“

laikmetis.lt

Kaip taikliai įrodė Josephas Campbellas ir Jordanas Petersonas, mitai yra patys galingiausi konstruktai. Šie plačiai paplitę įsitikinimai gali tapti save patvirtinančiais subjektais, skatinančiais žmones priimti tam tikrus pasakojimus, niekada neieškant kitos nuomonės.

Mitai būna labai įvairūs. Kai kurie jų yra geri, o kai kurie, pavyzdžiui, mitas apie gėjų geną, yra neteisingi. Jau nekalbant apie neįtikėtinai pavojingus šio mito aspektus.

Mitas apie vadinamąjį „gėjų geną“ (teorija, kad homoseksualais gimstama)buvo paneigtas prieš daugelį metų. Tačiau dėl įvairių priežasčių, jis vis dar egzistuoja.

Neseniai žurnale „Psychology Today“ paskelbtame straipsnyje Davidas Luddenas klausė, ar egzistuoja „gėjų genas“. Jo atsakymas: Atsakymas: „Na, taip, iš dalies.“ Mano atsakymas: „Ne, visai ne.“ Mano atsakymas, priešingai nei Luddeno, yra paremtas tikrais moksliniais duomenimis.

Sveiki atvykę į mažiausiai smagų žaidimą pasaulyje – genetinį kaltinimą. Tapo madinga dėl visko kaltinti savo genetinę struktūrą – nuo tinginystės ir nutukimo iki prastų sprendimų priėmimo.

Biologinis determinizmas, dar vadinamas genetiniu determinizmu, yra įsitikinimas, kad žmogaus elgesį tiesiogiai lemia jo genai arba tam tikra fiziologinė sandara. Šis įsitikinimas skatina tam tikrą išmoktą bejėgiškumą, atsisakymą tikėti, kad žmogus gali daryti įtaką aplinkai, kurioje jis yra. Lygiai taip pat, kaip mes turime galią daryti įtaką savo artimiausiai aplinkai, mūsų artimiausia aplinka turi galią daryti įtaką mums – dažnai pačiais giliausiais būdais.

Tai mus sugrąžina prie homoseksualumo klausimo. 2019 m. Masačusetso technologijos instituto ir Harvardo universiteto mokslininkai tyrė, ar iš tikrųjų egzistuoja genetinis seksualinės orientacijos pagrindas. Atlikdami plataus masto tyrimą, mokslininkai atliko beveik 500 000 dalyvių iš JAV, Jungtinės Karalystės ir Švedijos genomo asociacijų tyrimą.

Trumpai tariant, „gėjų geno“ hipotezė buvo paneigta. Kaip tuo metu pažymėjo tyrėjas Paulas Sullinsas, tyrimas „galutinai paneigia idėją, kad būti gėjumi yra įgimta būsena, kurią kontroliuoja arba didžiąja dalimi lemia genetinė sandara“.

Sullinso teigimu, vyraujantis kultūrinis pasakojimas apie seksualinę orientaciją („genai privertė mane tai padaryti“) „paprasčiausiai negali būti teisingas“. Viena iš tyrimo autorių Andrea Ganna (Andrea Ganna) pritarė jo pastaboms ir laikraščiui „New York Times“ teigė, kad „iš esmės neįmanoma nuspėti žmogaus seksualinio aktyvumo ar orientacijos vien iš genetikos“.

Minesotos universiteto biologės Deena Wassenburg ir Sehoya Cotner aptarė glaudų aplinkos sąlygų ir tos pačios lyties asmenų seksualinių polinkių išsivystymo ryšį.

Pavyzdžiui, jie pastebi, kad homoseksualių tėvų vaikai gerokai dažniau nei vaikai, augantys su heteroseksualiais tėvais, užaugę išreiškia tos pačios lyties seksualinius polinkius. „Ar taip yra todėl, kad augimas homoseksualioje šeimoje iš tikrųjų daro įtaką asmens seksualumui, ar todėl, kad homoseksualumą priimanti šeima sukuria saugią erdvę homoseksualiam ar biseksualiam asmeniui išreikšti savo seksualumą?“ – klausia jie. Mes nežinome. Tačiau žinome, kad artimiausia vaiko aplinka vaidina lemiamą vaidmenį jo seksualinei trajektorijai.

Panašiai biologai aptaria tyrimus, kurie rodo ryšį tarp augimo miesto aplinkoje ir polinkių į tą pačią lytį išsivystymo. Tai logiška; didmiesčių teritorijos yra įvairesnės rasiniu, politiniu ir seksualiniu požiūriu. Tokios įvairovės poveikis ir platesnis pritarimas tam tikram gyvenimo būdui gali veikti kaip tam tikras psichologinis dirgiklis.

Kitas tyrimas, pasak profesorių, rodo, kad kai kurie asmenys, kurie užmezga homoseksualius santykius, yra kilę iš sugriautų šeimų (motinos mirtis vaikystėje, išsiskyrę tėvai, nesantys tėvai ir t. t.).

Tai nereiškia, kad genai nevaidina jokio vaidmens. Labai gali būti, kad dėl savo genetinės sandaros žmogus turi polinkį į tam tikras mintis ir elgesį. Tačiau būtent aplinka, kurioje žmogus atsiduria, pasirodo, yra pagrindinis labai konkrečių pokyčių katalizatorius.

Tai paaiškina, kodėl pastaruoju metu tiek daug jaunų amerikiečių ėmė pritarti homoseksualumui. Nuo 2015 m. iki 2019 m., kaip anksčiau pastebėjo mokslo rašytoja Cara Murez, 15-17 metų amžiaus jaunuolių, kurie save įvardija kaip „neheteroseksualiais“, dalis padidėjo nuo 8,3 % iki 11,7 %. Žinoma, JAV nėra vienintelė šalis, priimanti homoseksualumą.

Jungtinėje Karalystėje taip pat smarkiai padaugėjo jaunuolių, save laikančių homoseksualais. Vokietijoje taip pat gyvena stulbinamai daug homoseksualių žmonių. Žinoma, Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė ir Vokietija tapo atviresnės išreikšti savo seksualines preferencijas. Tačiau, kaip rodo tyrimai, tam yra kur kas daugiau priežasčių.

Albanijos Tiranos universiteto mokslininkė Blerta Perci neseniai paskelbė informatyvų straipsnį, kuriame aiškiai įrodė, kad paauglių seksualiniam elgesiui tiesioginę įtaką daro bendraamžių mintys ir veiksmai. Ir vėlgi, tai prasminga. Maždaug iki 12 metų amžiaus tėvai paprastai būna įtakingiausi žmonės vaiko gyvenime. Tačiau, kai vaikas įžengia į paauglystę, tėvų įtaką pakeičia bendraamžių įtaka. Šią įtaką derinkite su dabartine Vakarų švietimo sistemos būkle, kai vis daugiau mokytojų duoda abejotinų gyvenimo patarimų, ir turėsite sumaišties ir iškreiptų pasakojimų receptą.

Šis straipsnis nėra išpuolis prieš homoseksualumą. Tai puolimas prieš žmones, kurie atkakliai propaguoja žalingus mitus. Skatinti jaunus berniukus priimti homoseksualumą kaip visiškai užkoduotą jų genuose yra geriausiu atveju neišmintinga.

Blogiausiu atveju – visiškai neapgalvotas. Biologas Nicanor Pier Giorgio Austriaco įrodė, kad homoseksualūs vyrai dažniau nei heteroseksualūs kenčia nuo depresijos, nerimo sutrikimų, elgesio sutrikimų ir piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis. Be to, jiems dažniau kyla minčių apie savižudybę. Jei yra koks nors vaistas nuo šių sutrikimų, žiauru ir nesąžininga uždaryti jį jauniems vyrams, sakant, kad visa tai glūdi jų genuose. Jauni vyrai nusipelno daug geresnių dalykų nei blogas mokslas ir blogi patarimai. Mitai nepakeičia tikrovės.

Šaltinis: European Conservative