Labai žymūs Eurazijos žydai buvo linkę pasivadinti pagal didžiųjų upių vardus: Leninas, jeigu dar prisimenate, kildino savo pavardę nuo Lenos upės, Donskis – nuo Dono.
Kuklesniesiems žydams neretai atitekdavo pavardės, žyminčios jų profesinę veiklą. Štai, pavyzdžiui, skambi ir žinoma Lietuvoje Pancerovo pavardė tikriausiai kyla nuo užsakymo siuvėjui anglų kalba „pantser“, kas lietuviškai reiškia komandą „kelnes“.
Su upėmis tai būtų galima sieti nebent tik pasitelkus Herakleito ištarą panta rhei, lietuviškai – viskas teka. Tačiau mūsų laikais pants sir, t. y kelnių seru gali būti vadinamas rašytojas ar žurnalistas, sudėvintis savo kelnes sėdėjimo būdu prie klaviatūros, kepdamas čia romanus ar skandalingas apžvalgas.
***
Priminsiu, kad viena Sigito Gedos eilėraščio strofa skelbia: „ Du vyrai gėrė butelį ir kalbėjosi apie būtį“. Savo ruožtu truputėlį kitaip vaizduotę pakreipia dzen budistinis pasakojimas su prasikišančia parabole apie tai, kad neva du, neturėję užkandos vyrai, gėrė butelį, nusprendę tokiu kraštutiniu atveju iš bėdos užsikąsti vienas kitu, kol galiausiai butelis visiškai ištuštėjo ir drauge nebeliko, susivartojo patys geriantieji.
Kita vertus, ši rytietiška poringė taip pat praverčia aptariant vakarų filosofinės minties kolizijas.
Kaip žinome, Renė Dekarto forsuojamas universalaus abejojimo principas įpareigoja metodiniais tikslais suabejoti visomis sąmonėje randamomis idėjomis. Taip pat lengvai įsivaizduojame, kad pašalinus iš savo sąmonės visas čia randamas idėjas, suabejojus net savęs kaip kūniškos egzistencijos realumu, totaliai ištuštėja pasaulis, nes pasaulis ir yra sąmonėje randamos idėjos apie pasaulį. Kyla klausimas – kas lieka, kai nieko nebelieka?
Pabandykime įsivaizduoti, kad mūsų postmodernistiniais laikais pagal žinomą scenarijų butelį gėrė jau trys vyrai, t. y. Pranešėjas, prezidentas Nausėda ir Pancerovas. Tokiu atveju proceso pabaigoje, kai nieko jau neturėtų likti pagal scenarijaus loginę seką, vis tik lieka parimęs prie stalo, išsaugojęs savo integralumą Pancerovas kaip nuodingas ir nebevalgomas grybas.
***
Niekas nebūtų galėjęs suabejoti idėja, kad Pancerovas, be visa ko kito, parašęs detektyvinio žanro apysaką „Bemedžiojant tėvą“, jokiu būdu, juolab konservatorių užsakymu nemedžiojo prezidento Nausėdos, kuris, be visa kito, nebuvo jam joks tėvas.
Nei medžiojo, nei konservatorių užsakymu, ar ne? Tai būtų taip nepanašu į tiesą, kaip visokie pasakojimai Lietuvoje apie vienaragius ir kitas mitologines būtybes. Tiesa yra ta, kad Pancerovas tarnavo tiesai, gėriui ir grožiui be jokių užkulisinių minčių, iš idėjos.
Žydų tautybės žurnalistas toli gražu niekados nesmerkė Kovo 11-osios eisenos dalyvių, nepersekiojo tautiškai susipratusių lietuvių, nepainiodavo jų su pankais, neturėjo keistų ketinimų Lietuvoje pradėti kurti Izraelio nausėdijas. Ko jūs dar norite?
***
– ėjimas žirgu
ir žvengimas iš zonos?
– o ką?
vakar prasidėjo Žirafos medžioklės sezonas
