Edvardas Čiuldė. Kodėl konservatoriams tiko ir pritiko Dalia Grybauskaitė, o Gitanas Nausėda – netinka?

Jeigu sutinkate, šįkart pabandysime išsiversti be lyginamosios aukščiausiųjų šalies pareigūnų biografijų analizės.

Kažkada esu kėlęs klausimą – Kodėl V.Landsbegis taip gina D.Grybauskaitės politiką?

Atsakymas buvo maždaug toks, kad Dalia Grybauskaitė yra vadinama širdžių (čirvų?) karaliene, o senasis šachmatininkas Vytautas Landsbergis žino kaip stumdyti karalienės ar valdovės figūrą.

Kitas dalykas, kad šiandien tikriausiai jau nedaug šachmatininkų liko tarp konservatorių, dažniausiai čia pliekiama pažymėtomis kortomis arba dėliojami domino kauliukai.

Neįtikėtinai įdomu yra tai, mūsų dienomis šiurkščiausias G.Nausėdos kritikas, nevengiantis brutaliausių įžeidinėjimų ir kvailiausių insinuacijų, raginantis pradėti pilietinį karą yra tas pats Andrius Kubilius, kuris andai, premjero poste tylėjo nė necyptelėdamas, kai ant jo visu svoriu su skeptru rankose užgulusi sėdėjo D.Grybauskaitė, tokiu būdu pelnydamas garsiausiojo visų laikų pasubinumo titulą.

Ar tokia metamorfozė turi ką nors bendro su pavėluotu bandymu atstatyti savo orumą arba, tarkime, yra savita Edipo (Oidipo) komplekso atmaina, tikrai nežinau, tačiau ta proga verta prisiminti, kad savo ruožtu D.Grybauskaitė prezidento poste toli gražu ne visados pritardavo konservatizmo vertybėms.

Ne pro šalį bus pastebėti ir tai, kad G. Nausėda nė iš tolo nenusileidžia G. Grybauskaitei pagal antirusiškos retorikos intensyvumą, o tokios retorikos turiningumu pastebimai lenkia konservatorius, taigi pripaišyti jam šioje sferoje kažkokį neryžtingumą taip pat neišeina.

Greičiausiai besiperšanti yra tokia prielaida, kad D.Grybauskaitė pelnė išskirtinį konservatorių pasitikėjimą ir išankstinį nuodėmių atleidimą dėl to, jog į aukščiausiąjį postą anoji užjojo pasikinkiusi Gedimino Kirkilo vadovaujamos socialdemokratų vyriausybės tūžmingos ir uraganinės kritiko arkliuką.

Taip turėtų būti dėl pačios idėjos, jeigu konservatoriai ir socialdemokratai iš tiesų būtų priešpriešais viena prieš kitą išsirikiavusios politinės kariuomenės, tačiau tokia vadovėlinė logika, kaip atrodo, yra nepritaikoma mūsų politinio peizažo tikrovėje, kur viskas jau yra taip persipynę, jog beveik neįmanoma atpainioti.

Kita, labiau tikėtina versija įpareigoja prisiminti, kad užpraeitą kartą konservatoriai neturėjo tikro savo kandidato prezidento rinkimuose, todėl tenkinosi tuo, kas yra, o dabar G. Nausėda trukdo prastumti kažką iš savo tarsi jau užderėjusio atžalyno, neva užtūpęs tik tuščiai užima vietą, todėl yra baisus kaltininkas ir niekdarys.

Nekaltas Ingridos Šimonytės skausmas, ilgai besitvenkęs iš vidaus, dabar sukunkuliavęs veržiasi pro kraštus, sunkiasi pagiežos skrepliais pro siūles, o tai ir yra yra didžiausių politinių turbulencijų mūsų padangėje priežastis.

Palikime šįkart nuošalyje klausimą – ar išties kažkoks atžalynas čia užderėjo (neneigiant darželio atsinaujinimo sporadiškų apraiškų su Aušros Maldeikienės pasirodymu horizonte), ar savo ruožtu mes labai nukentėsime, jeigu konservatoriai, puoselėdami tokias iliuzijas, galiausiai liks prie suskilusios geldos?

Daug didesnį nerimą šiandien kelia katastrofiškai smukęs politinės kultūros lygis, suvešėjusi patiltės stilistika, kai kovoje už prezidento postą jau žaidžiama tikrai ne šachmatų partija, o „durnius“, traukiant kortas iš taukuotos kaladės.

Taip būtų galima pabandyti atsakyti į antraštėje keliamą klausimą, ieškant racionalaus paaiškinimo. Tačiau, kaip neretai būna, čia racionaliu atsakymu neįvaldome visos klausimo gelmės, neužgriebiame iracionalaus likučio.

Kas čia lieka iracionalu, nežiūrint visų mūsų racionalizacijos pastangų?

Kaip nesunku pastebėti, konservatorių partijos veikla jau ilgiau nei dešimtmetis yra grindžiama ne tiek ideologinėmis vertybėmis, kiek nenukrypstama vyresniųjų partijos draugų priežiūra, yra statoma, jeigu būtų galima taip pasakyti, ant drausmės pamatų. Taigi suprantama, kad griežtoji D.Grybauskaitė, vaidilutė su bizūnu rankose, galėjo prisidėti prie tokios partijos gretų sutelkimo iš išorės, kai savo ruožtu G.Nausėda, prisiėmęs katino Leopoldo vaidmenį, drausmėje išugdytiems konservatorių peliūkščiams palieka laisvę veikti savo nuožiūra ir dėl to galiausiai pelno jų vidinę panieką.

Nenoriu pasakyti, kad ir mūsų humanistiniais laikais katinai, kaip ir anksčiau, privalo gaudyti peles, o prezidentūra turėtų apsitverti spąstais, greičiau yra taip, jog politikams visais laikais yra laikas „įeiti“ ir laikas „išeiti“ iš prisiimtų vaidmenų.

***
mūsų namus užpuolė pelės
(kodėl – todėl)
nes niekad negyveno čia
miškų pelėdos
nes katinas
seniai
paliko įsižeidęs
mus
nes ir nuodai
nudūko
pritaikyti
išimtinai
humanitarinėms reikmėms
o
kardas
taip ir pasiliko
perdirbtas
į žagrę
ir
tas
vėl bergždumu
pražystantis
pavasaris
(nepasivysi)
neprimena
mums mūsų
herbo
pelės-pelės-pelės-
pelės