Rubrikoje „Mini interviu” kalbamės su etnologu prof. Libertu Klimka.
– Esate paskaičiavęs, jog pasaulyje yra 33 Motinos dienos datos, kai pagerbiamos mamos. Kodėl Motinos dienos švente Lietuvoje tapo pirmasis gegužės sekmadienis? Ar tai sietina su gegužės mėnesiu, kuris Katalikų Bažnyčioje skirtas Švč. Mergelei Marijai – taip meilė žemiškoms motinoms gražiai susilieja su pagarba dangiškajai Motinai?
– Manau, kad tai išties susiję su Marijos kultu. Juk visas gegužės mėnuo vadinamas Mojavos, kai vykdavo kasdienės gegužinės pamaldos, skirtos Švč. Mergelės Marijos pagarbinimui. Jos būdavo pravedamos ne tik bažnyčiose – kaimo žmonės susirinkdavo ir vienas kito namuose pagiedoti Švč. Mergelei Marijai skirtas giesmes. Be to, mūsų tauta turi labai gilias moteriškų dievybių garbinimo tradicijas, kai ikikrikščionišku laikotarpiu garbinta Žemyna ir kitos deivės.
– Ar kinta tradicija paminėti Motinos dieną, kuri Lietuvoje pradėta švęsti daugiau kaip prieš 90 metų? Ar keičiasi požiūris į ją?
– Mamos vardas lietuviams nuo senovės buvo šventas ir taip, o pagarba mamai visą laiką buvo labai aukšta. Motinos diena Lietuvoje atsirado nusižiūrėjus į kitas šalis tada, kai mūsų tradicinis kaimas ėmė byrėti. Tai buvo prieškario metai, kada vaikai iš kaimo išsikėlė į miestus mokytis, paskui ir dirbti. Ir šeima, ta patriarchalinė, tradicinė šeima, kai kartu gyveno vaikai, tėvai ir seneliai, faktiškai subyrėjo. Tada ir prireikė Motinos dienos, kad miestiečiams būtų galima priminti aplankyti kaime likusią savo mamą.
Dabar, kaip sakoma, mes europėjame. Tas europėjimas sparčiai tęsiasi, o su juo vyksta ir susvetimėjimas. Ne tik bendruomenėje, kai nutraukti tamprūs kaimo ryšiai, bet ir šeimose. Todėl ėmėme daryti tokias parodomąsias šventes. Labai ryškiai tai matyti per Vėlinės, kur viskas yra daroma perdėtai. Padarytos net dvi laisvos dienos, svarbiausiu argumentu tampa tai, ką kaimynai pasakys pažiūrėję į kapus ir pan. Tiesiog varžomės vienas su kitu.
Panašiai ir su Motinos diena – visi taip pabrėžtinai sako: oi, mes pas mamytę važiuosime. O juk reikėtų dažniau ten nuvažiuoti, nelaukiant tam skirtos dienos. Ir šilčiau elgtis reikėtų kasdien – kad santykis su mama ir artimaisiais visada būtų šiltas.
Pastaruoju metu išryškėjo tendencijos, kurios apskritai ardo šeimą. Kalbu, pavyzdžiui, apie stumiamą lyčiai neutralios partnerystės įstatymą, nes tai yra ne kas kita, kaip tradicinės šeimos ardymas. Kaip ir visokie LGBT paradai, kuriais siekiama į savo pusę patraukti jaunimą. Tai irgi nukreipta prieš tradicinę šeimą.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad valstybės pagrindas, jos stiprybės pagrindas yra tvirta šeima, kuri prasideda nuo mamos ir tėčio. O visokios partnerystės lyg erozija ardo šeimą, reiškia, silpnina ir valstybę.
Neseniai vykusiame XIII-ajame Lietuvos kraštotyros draugijos suvažiavime kaip tik kalbėjome apie patriotizmą, apie tai, jog dirbant su jaunimu reikia ieškoti naujų formų. Nes pas mus menksta patriotizmo jausmas. Kodėl? Todėl kad nėra tautiškumo. Kodėl Ukraina nepasiduoda? Nes jie jaučia vienas kito petį, jie yra tauta, kovojanti tauta, o ne šiaip kažkokie piliečiai.
– Manote, jog tolstame vienas nuo kito ir to tautiečio peties nebejaučiame?
– Ir žodis lietuvybė yra ištrintas iš mūsų mokyklos ir visuomenės vartosenos. Lietuvybė prilyginama nacionalizmui. Tada ir tautiškumas painiojamas su nacionalizmu, kai kada net su nacizmu. Tai skaudus absurdas. Bet pasižiūrėkime, kas darosi pasaulyje – ukrainiečiai mums rodo pavyzdį, kaip reikia mylėti Tėvynę, kaip jie savo tautiškumą eksponuoja – jie nepamiršo savo tautinių rūbų ir tradicijų. Viskas pas juos yra gyva, todėl jie žino, už ką kovoja.
O mes norime tapti kažkokiu Europos užkampiu. Man pikčiausia, kad kai kurias Europoje įsigalėjusias normas bandome taikyti savo valstybei nežiūrėdami, kad esame maža tauta. Kas tinka prancūzams ir vokiečiams, mums visai netinka. Nes mūsų tada greit liks jau net ne du milijonai, o pusantro ir mažiau. Dabar stumiamas dvigubos pilietybės įstatymas. Kas tai yra? Tai yra ištautinimas. Ir išpilietinimas.
mes norime tapti kažkokiu Europos užkampiu. Man pikčiausia, kad kai kurias Europoje įsigalėjusias normas bandome taikyti savo valstybei nežiūrėdami, kad esame maža tauta.
O tuos, kurie sugalvojo globalios Lietuva projektą, istorija net nežinau į kokį teismą paduos. Kalbu, žinoma, apie moralinį teismą. Ir moralinę kaltę prieš tautą. Į vieną gretą su globalia Lietuva įrašyčiau ir Tūkstantmečio mokyklos projektą, kuris faktiškai griauna kaimą galutinai. Iš istorijos žinome, kas kalbą, papročius tautiškumą išlaikė. Kaimas. O dabar kaimas pasmerkiamas atimant iš jo ir mokyklas.
Žemė, Tėvynė – šventi dalykai. Ne veltui mes sakome – Motina žemė. Tuos švelnius jausmus, kuriuos savo mamai jaučiame, ir Žemei žmonės kitados skirdavo. Valstiečiai savo žemę pabučiuodavo pradėdami arti.
O kas vyksta dabar? Jeigu valstybė, su valdančiaisiais priešaky, nemyli savo Lietuvos, tai nemyli ir gimtinės, ir savo žemės. Gali ją parduoti, atiduoti, išnuomoti. Ir nebėra to jausmo. Ir miškus iškertame masiškai kad tik tą eurą vieną kitą sugriebti. Tai reiškia, mes negalvojame, kur gyvens mūsų vaikai ir anūkai. Jeigu viską čia išparduosime, paskui teks išjungti šviesą ir išeiti. Tokia štai politika. Deja, ir mūsų šviesuomenė prie to prisideda, tiesiog nesikišdama ir tylėdama.
