Jonas Jasaitis. Delsti nebegalima

Masinis akademinės bendruomenės įsitraukimas į politinę veiklą nėra lengvas. Didžiausia kliūtis – mūsų užimtumas. Mokslininko darbo krūvis netelpa į jokias „darbo valandas“ ar „etatus“ sprendžiant fundamentalią problemą, kuri aplinkiniams gali atrodyti net ne itin reikšminga, neretai tenka atiduoti visą save. Net artimiesiems nebeskiri tiek dėmesio, kiek būtina.

Be to, mūsų užimtumą labai padidina įvairiausi biurokratiniai reikalavimai: kompetencijų lygis, publikacijų skaičius ir t. t. Paviršutiniškai mokslą suvokiančiam valdininkui labai lengva surašyti, kiek ir kokio lygio publikacijų turi būti kasmet paskelbta, kokiuose projektuose privaloma dalyvauti, kaip įvykdyti vis augančius tarptautiškumo reikalavimus. Valdininkui nepaaiškinsi, kad apie kai kuriuos tyrimus nereikia šūkauti visam pasauliui, nes tai susiję su valstybės galia ir jos saugumu. Nepasakysi, kad vienai išvadai pagrįsti užtenka poros metų ar net pusmečio, o kitai ir dešimtmečio per maža. Ar supras, kad kuo daugiau taisyklių ir reglamentų, tuo mažiau tikrai vertingos kūrybos.

Prie mokslinės kūrybos kliūčių pridėkime ir subjektyvios aplinkos charakteristikas, vadovų gebėjimą dirbti su žmonėmis, kurių veikla negali būti standartizuota ir sukišta į taisykles ir tvarkaraščius, bendradarbių nusiteikimą, net paprasčiausią pavydą. Puiku, jei šalia yra kūrybiški, įkvėpimo kupini kolegos, kurie sugeba labai nuoširdžiai pasidžiaugti tavo sėkme ir ištiesti pagalbos ranką, kai apima nuovargis ir nusivylimas arba kai artimųjų problemos nepasitraukia, atėjus į laboratoriją ar katedrą, jei sušlubuoja sveikata. Gerai, jei gali apie tai atsiverti, o jeigu ne…

Pagaliau, bene stipriausias veiksnys yra mūsų specializacija, kai esame panirę į sprendžiamą technologinę ar kitokią problemą, kuri lyg ir atriboja nuo subtilaus visuomenės raidos suvokimo. Jei plačiosios publikos dėmesį ir gali patraukti koks nors televizijos reportažas apie eilinį skandalą ar net stichinę nelaimę, tai mokslininkas negaiš laiko svarstymams apie tai, kam negali daryti įtakos. Jis nepuls rautis plaukų arba šokinėti iš džiaugsmo, išgirdęs, kokiu rezultatu viena krepšinio komanda laimėjo prieš kitą ir nesižavės „ekstremalais“, balansuojančiais ant ribos su beprotybe, nors tai anaiptol nereiškia, kad jis nesidomi sportu ar politikos viražais.

Daugelis mūsų ilgus dešimtmečius gyveno aplinkoje, kuri reikalavo atsiriboti nuo strateginių problemų sprendimo (nes viską išspręs vienintelė „partija“), kai buvo reikalaujama laikytis okupacinio režimo primestų svetimų „įstatymų“, kai aplinkos vertinimą buvo reikalaujama pasilikti sau, nes net pasvarstymai prie alaus butelio galėjo pasiekti tuos, nuo kurių priklausė tavo ir tavo artimųjų ateitis. Unikali Sąjūdžio veikla išjudino visuomenę (mokslininkus – pirmiausiai), bet jos aktyvumas truko tik keletą metų. O paskui užplūdo šlykštus chaosas, kuriame susipynė atvirai kenkėjiškas, labai gerai organizuotas nusikaltėlių siautėjimas, siekis praturtėti per vieną naktį ir iš sovietmečio užsilikusi apatija.

Darbo netekę žmonės gelbėjosi, kaip kas išmanė: vieni trypčiojo ilgiausiose eilėse prie ką tik atidarytų užsienio valstybių ambasadų, kad taptų darbo jėga Vokietijos, Anglijos ar Norvegijos įmonėse, kiti bandė tapti visokiausių „gariūnų“ prekiautojais, treti ieškojo nišos būsimam savo šeimos verslui. Tiesa, pastarųjų buvo nedaug, nes beveik niekas nežinojo, kokios perspektyvos laukia. Kai kam iš jų pavyko ir šiandien jie jau yra įsitvirtinę prekyboje ir logistikoje, statyboje ir net pramonėje.

Tai buvo laikas, kai „komunistai“ virto kapitalistais, aršūs ateistai – neva uoliausiais katalikais, komjaunuoliai – skautais ir pan. Per kelias savaites buvo ištuštinti kolchozų ir sovkozų sandėliai ir dirbtuvės, daugelio įmonių cechai. Išdaužytais langais į gatvę pažvelgė veiklą nutraukę fabrikai, gaminę batus, baldus ir siuvę kostiumus. Ištuštėjo ne tik atokių kaimo gyvenviečių blokiniai daugiabučiai. Užsidarė daugybė mokyklų ir kultūros centrų. Mano gimtajame rajone perspektyvaus priemiesčio mokykla tapo senelių namais, o kitoje vaizdingoje gyvenvietėje tokios pat paskirties privati įstaiga įsikūrė buvusiame kultūros centre. Kur bepažvelgtum, styrojo griuvėsiai. Į Lietuvą užsukusiam pašaliečiui būtų pasirodę, kad čia ką tik praūžė karas, nes tik po karo lieka griuvėsiai ir taip drastiškai sumažėjęs gyventojų skaičius.

Po Kovo 11-osios praėjus maždaug dešimtmečiui, griovimo procesai daug kur buvo sustabdyti. Tuometės vyriausybės ir kai kurios savivaldybės pagaliau inventorizavo tai, kas liko, ir ėmėsi savarankiškos pozityvios veiklos. Bet ir tada, kai vieni kūrė modernius universitetus ir kolegijas, restauruodami ir pritaikydami jiems ištuštėjusių įmonių korpusus, kiti netrukus pradėjo juos „optimizuoti“. Tuometė Prezidentė staiga pareiškė, kad Lietuvoje yra beveik penkiasdešimt universitetų, prie aukštųjų mokyklų priskirdama ir buvusius technikumus. Kai Lietuvos mokslininkų sąjunga kreipėsi į Valstybės kontrolės tarnybą, siūlydama suskaičiuoti, kiek vadinamieji „optimizatoriai“ sutaupė valstybės biudžeto lėšų, o kiek iššvaistė, jau ne nekalbant apie žalą specialistų rengimui, atsakymo iki šiol negavo. Matyt, suprato, kad bus labai sunku visa tai suskaičiuoti, o juo labiau paaiškinti, kokie aitvarai paskatino privačių kotedžų dygimą ne vieno optimizacijoje dalyvavusio universiteto aplinkoje.

Žinoma, tiek emigracija, pagal savo mastą jau neretai gretinama su evakuacija, tiek atsivėrę tarpvalstybiniai ryšiai pakeitė Lietuvos judresnės visuomenės dalies akiratį ir vertybių sistemą. Vis daugiau lietuvių žino, kokios yra plataus vartojimo prekių kainos ir kokie atlyginimai Rytų, Vidurio ir Vakarų Europos valstybėse. Nemaža dalis naujų specialistų jau geba objektyviai palyginti įvairių valstybių studijų sistemas ir jų turinį. Tik jiems žymiai sunkiau sekasi įvertinti naujo „kairiojo“ judėjimo primetamą tautos, šeimos ir nacionalinės kultūros niekinimą, agresyviai brukamas vienadienės elgsenos tendencijas, gyvenseną be taisyklių ir įsipareigojimų. Todėl tik nedidelė jų dalis susigaudo, kas čia vertinga, o kas – žema ir purvina.

Keisti, jokiais logiškais argumentais nepagrindžiami procesai, darantys akivaizdžią žalą valstybei, Lietuvoje tęsiasi iki šiol. Kas lėmė, kad susikūrė visa masė statybos įmonių, užsiimančių „vieno projekto“ vykdymu, po to skelbiant apie bankrotą ir keičiant pavadinimą?

Išryškėjus statybos brokui, nėra kam jį ištaisyti, nes įmonės, kuri vykdė projektą, jau nebėra. Kas paskatino masinį korupcijos išplitimą ar tiesiog savivaldos lėšų grobstymą savivaldybėse, kai jų tarybų nariai per mėnesį išleido po kelis tūkstančius eurų „kanceliarinėms išlaidoms“ ir automobilių kurui net karantino metu?

O kokie lėšų srautai išryškės, jei kas rimtai patikrins veiklos finansavimą įmonėse, kurios vykdo šakinių ministerijų projektus. Mažytis pavyzdys: kodėl tiesiant naujus kelius, asfalto dangos plotis – siauresnis, o storis – plonesnis, nei nustatyta projekte?

Dabar, kai dalis aferų jau išryškėjo, valdantieji puolė šantažuoti visuomenę, gąsdindami visos Vyriausybės atsistatydinimu ir neeiliniais Seimo rinkimais. Įvėlus visuomenę į politines permainas, kas rimtai užsiims finansinių aferų analize, kas įvertins tikrai vertingas viešojo valdymo pertvarkos iniciatyvas ir akivaizdžiai kenkėjišką kai kurių politikais apsimetusių asmenų bei jų sambūrių veiklą?

Žinant, su kokiomis sisteminėmis problemomis susiduria mūsų teisėsauga, objektyvių išvadų tikėtis nerealu. Pavyzdžiui, kas įvertins Laisvės partijos užmačias į paraštes nustumti valstybinę kalbą ir bendrąją kalbos kultūrą, sugriauti šeimos institutą, brukant niekam nereikalingą Civilinės partnerystės įstatymą, reklamuojant daugybinės pilietybės platformą, kai akivaizdžiai kėsinamasi į valstybinės piliečių teises ir pareigas, pagaliau nusiritant iki narkotikų „liberalizavimo“? Kam iš tikrųjų atstovauja šis sambūris?

Tokiais valstybės raidai lemiamais momentais akademinė bendruomenė negali likti apatiška – „nesikišanti į politiką“. Būtina atskleisti svarbiausias valstybės raidos problemas ir parengti jų sprendimus. Dabar gyvybiškai būtina susitelkti ir imtis iniciatyvos, nežiūrint viso mūsų užimtumo. Reikia strategijos, kurios tekstas tilptų į vieną, daugiausia – pusantro puslapio. Reikia keleto visuomenės pasitikėjimą užsitarnavusių vedlių, neieškant, kuris iš jų – svarbiausias. Nacionalinis susivienijimas yra labiausiai priartėjęs prie tokios strategijos ir turi sutelkęs stipriausią intelektinį potencialą. Reikia tik jo pasiryžimo sutelkti visas valstybės likimui neabejingas jėgas.

Tačiau mūsų viešojoje erdvėje dabar pasirodė daugybė raginimų patylėti, palaukti „kol viskas nurims“. Kaip manote, ko staiga išsigando siūlantys nieko nesiimti ir patylėti?

Atsakymas – akivaizdus: jie išsigando kad tauta, o pirmiausia – jos inteligentija pakils į naują Sąjūdį.