Žiūrėdamas detektyvinius serialus ne kartą esu girdėjęs įgarsintas ekspertų išvadas, kad neva kartais baisiausi maniakai žudikai palieka nusikaltimo tyrimus teisinga kryptimi orientuojančias užuominas, nes pasąmoningai trokšta, jog būtų pagauti ir izoliuoti nuo visuomenės. Kaip suprantu, taip jų geresnioji dalis, tarkime, žmogaus likutis kovoja prieš įsivyravusį žvėrį ir iškrypėlį jų kūniškoje ir psichologinėje duotybėje.
Pagal šią logiką siūlyčiau pabandyti paaiškinti nepaaiškinamą dalyką – kodėl konservatoriai teikia Seimo paleidimo planą, be visa ko kito, labai neparankiu jiems laiku ir žada atstatydinti jų pačių suformuotą vyriausybę? Jau nuo seno buvo žinomi neteisėtų išmokų piktnaudžiavimai savivaldybių tarybose, žinia, dabar, vėluojant keliais dešimtmečiais, pajudinus šią krūvą, neskaniai pakvipo, tačiau kažin ar toks mėšlinas, bet iš esmės mažareikšmis skandalas galėtų tapti valstybės perkrovimo tikruoju pretekstu?
Toks Gabrieliaus Landsbergio (Ingridos Šimonytės) konservatorių pasirinkimas nustebino arba, greičiau, apstulbino visuomenę, todėl pasipylė krūva viena kitą dengiančių versijų, bandančių racionalizuoti šį netelpantį į proto ribas faktą, imtinai iki to, kad mums bando įpiršti nuomonę, jog iš pažiūros kvailokas manevras yra gudrumu pritrenkiantis konservatorių planas ir pasirinkimas.
Tačiau, jums leidus, šalia to, kas jau yra pasakyta šiuo klausimu, teikčiau dar ir tokią hipotezę, kad geriausia, kas galėjo atsitikti Lietuvai valdžios savilikvidacijos aktas yra nulemtas tokių konservatoriaus sąmonės virpesių, kai iš pasąmonės gelmių iškilusi geresnioji jo dalis pareikalauja pabandyti laimę pabėgant nuo savęs paties, kur akys veda, siekiant pasprukti iš jų sukonstruotos politinės tikrovės, kuri pradeda atsiduoti pašvinkusiu antikonstituciniu kvapeliu ir tampa nepakeliama net konservatoriui, dar tiksliau tariant, geresnei jo daliai. Tarkime, tokiu būdu pasąmonės gelmėse ilgai buvusi užrakinta, bet dabar prasikalusi į paviršių geresnioji konservatoriaus dalis su trenksmu pareikalauja užbaigti nusikaltėlišką veiklą, nukreiptą prieš Tėvynę ir valstybę.
Niekados netikėjau, kad galėčiau sulaukti laikų, kai mūsų pačių išrinkta valdžia bandys įpiršti mintį, kad didžiausias Lietuvos priešas yra lietuvių tauta. Tai pranoksta net lakiausią vaizduotę, kitaip nepasakysi?
Pastarųjų rinkimų į prezidento postą metu labai įdėmiai stebėjau pretendentų diskusijas, jau tuomet atkreipęs dėmesį, kad kandidatei I.Šimonytei trūksta tautinio sentimento. Tai taip akivaizdžiai krito į akis, kad, nieko nežinant iš anksto, nebūtum galėjęs suprasti – kokios šalies prezidente ji ruošiasi tapti? Atvykėliui iš kosmoso galėjo pasirodyti, jog ši moteris dalyvauja Tel Avivo mero ar Varšuvos poskyrio valstybinės lenkų kalbos priežiūros ir apsaugos komisijos pirmininkės rinkimuose.
Tačiau tautinio sentimento trūkumas, amputacija arba tokio pobūdžio asketinis apsiribojimas nėra pasaulio pabaiga, ar ne?
Kitas dalykas, kad I. Šimonytė neapsiribojo tik pasyviu trūkumo kultivavimu, bet pradėjo aktyvią antilietuvišką veiklą. Būtent jos sutelktos paravyriausybinės Valstybės pažangos tarybos kontingentas pradėjo skelbti genialias (?) mintis, kad tautinės lietuvio tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, arba iš įsibėgėjimo įrodinėti, jog jokio tokio darinio kaip lietuvių tauta apskritai nebeliko. Jau esu atkreipęs dėmesį, kad kitas jų klausimas pagal loginę seką skambės tikriausiai maždaug taip – kam dabar turėtų atitekti Lietuva su visu gyvu ir negyvu inventoriumi, jeigu lietuvių tautos kaip tokios jau neliko?
Tačiau, kai sakoma panašiais atvejais, gandas apie lietuvių tautos mirtį, pageidaujamus dalyką traktuojant kaip tikrovę, nuskambėjo pernelyg anksti, kita vertus, nuo Tarybos narių pranešimų nešvankumo užima kvapą, kai užsimojama pasidalyti Lietuvos turtą jo šeimininkui toli gražu nesiruošiant mirti.
Kaip niekados nepriklausomos Lietuvos istorijoje mums iškrito labai blogos kortos jau vien tuo požiūriu, kad labai panašių nusikalstamos veiklos intencijų kaip I.Šimonytės vadeliojami konservatoriai įsikibusios laikosi taip pat kitos valdančiosios koalicijos partijos, konservatorių partnerės valdžioje.
Jau ne kartą turėjau progą priminti tą akivaizdų dalyką, kad valdančiųjų puoselėjamas visomis kryptimis kasdieninis lietuvių tautos kaip suvereno statuso neigimas yra antikonstitucinis veiksmas. Kai ir kaip kas nors žiūrėtų, kokius sofistinius kontrargumentus išsigalvotų, niekas negalės paneigti fakto, jog dabar veikiančios ir neketinamos kol kas keisti Konstitucijos substancinis pagrindas yra dar Preambulėje įrašyta konstatacija, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta.
Ar sakote, kad jau daug kur pasaulyje skeptiškiau nei ankstesniais laikas, labiau rezervuotai žiūrima į tautą kaip žmonių istorinio sugyvenimo formą, tautiškumo ideologija „išeina iš mados“?
Tačiau tas sąlyginis ir pritemtas „ daug kur“ visiškai negalioja mūsų atveju, nes mums, atsisakius substancinio Konstitucijos pagrindo ir tautos kaip suvereno sampratos, lietuviškai populiacijai ne tik nebelieka jokios ateities, bet drauge ypač radikaliai yra nuprasminama Lietuvos praeitis.
O gal sakote, kad dar svarbesnis dalykas nei tautinis apsisprendimas yra žmogaus žmogiškumo puoselėjimas, visur gyvena tokie pat žmonės? Tačiau visi turėjome progą pastebėti, kad mūsų oponentai jų vaizduotėje išvilktą iš substancinio lytiškumo ir tautiškumo formų, tokiu būdu apgenėtą pažangų žmogų net nelaiko žmogumi, o tik žmoga.
Kitas klausimas, ar lietuvybės puoselėjimo užduoties susigrąžinimas neišgąsdins mūsų bendrapiliečių kitos tautybės žmonių, nepasės nerimo tarp kitataučių? Štai Tomas Venclova tvirtina, kad susitikę skirtingų šalių nacionalistai būtinai susirietų tarpusavyje, Tačiau šiandien mes gyvai matome visiškai priešingą dalyką: bendravime tarp tautų vienas kitą labiausiai palaiko tautiškai susipratę skirtingų šalių piliečiai.
Baigiant mūsų pasikalbėjimą, prisipažinsiu, kad ankstėliau pernelyg uoliai nesilaikiau tautinio „tikėjimo“, nebuvau tautinės ideologijos prisiekęs adeptas, lietuviu save greičiausiai laikydamas tik todėl, jog kalbu lietuviškai. Tačiau matant kaip kasdien stiprėjo, dirbtinai buvo forsuojamas pigiausios prabos mūsų apgaudinėjimas, nukreiptas prieš tautos interesus, taip yra siekiama ,, išdurti” Lietuvos gyventojus, galiausiai net ir apatiškam žmogui užverda kraujas…
Kitas klausimas, kur šiame pasaulyje pasidėsime mes, jeigu, kaip pranašaujama, jau netrukus konservatoriai atsidurs politinio lauko paraštėje?
Pagrindinis pederastinių organizacijų uždavinys yra panaikinti šeimos institutą, likviduoti tautą ir galiausiai sunaikinti pačią valstybę. Pederastuose yra bjaurus gyvuliškas turinys jų kūniškoje ir psichologinėje duotybėje. Jiems didžiausias Lietuvos priešas yra lietuvių tauta ir kitos tautos visame pasaulyje, kur tik pasireiškia revoliucinė LGBT organizacija, siekianti sunaikinti žmonijos prigimtinį biologinį ir psichologinį turinį. Jų tikslas – sunaikinti žmoniją mūsų planetoje. Ši organizacija skelbia genialias (?) mintis, kad tautinės lietuvio tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, arba iš įsibėgėjimo įrodinėja, jog jokio tokio darinio kaip lietuvių tauta apskritai nebeliko. Jau esu atkreipęs dėmesį, kad kitas jų klausimas pagal loginę seką skambės tikriausiai maždaug taip – kam dabar turėtų atitekti Lietuva su visu gyvu ir negyvu inventoriumi, jeigu lietuvių tautos kaip tokios jau neliko? Pradžioje jie žmogų net nelaiko žmogumi, o tik žmoga. Galima šios minties eiga, kad žmogus ateityje bus įvardijamas beždžionžmoga ir galiausiai tik beždžione, egzistuojančia už įstatymo ribų, pederastams reguliuojant jų populiacijos skaičių iki minimumo.