Lietuvos padangę vienas po kito drebina rezonansiniai įvykiai, pramušantys kriminalų ir nelaimių skilčių dugną, nes jų aukos – besižudantys, dingstantys, neaiškiomis medžiagomis apsinuodiję, perdozavę vaikai. O mes šių įvykių akivaizdoje elgiamės kaip antrokas, neišmokęs daugybos lentelės: nudelbę galvas apsimetame „negyvi“, svarbu neišsiduot, nekvėpuot, gal nepalies manęs asmeniškai, gal apeis, aplenks mane, mano šeimą. Nuliūdinsiu, brangieji, šįkart – neapeis.
Dar 2019 metais, prieš kovido pandemiją, ESPAD tyrimas, kurio objektas – Europos šalių nepilnamečių vartojamos medžiagos, parodė, kad alkoholio vartojimas tarp nepilnamečių drastiškai sumažėjo.
Ministerijos gyrėsi kaip tik įmanydamos – nepilnamečių girtavimą nugalėjome! Ar tikrai tai pergalė? Patarlė sako, kad vieta tuščia ilgai nebūna. To ir reikėjo tikėtis, jog dingus alkoholiui, atėjo laikas kažkam kitam. Tas kitas mums dar nepažįstamas, nepačiupinėtas ir žinoma vidinę ramybę turinčiam žmogui nelabai net ir norimas čiupinėti – tai įvairios psichoaktyvios medžiagos, liaudiškai – narkotikai.
Akivaizdu, kad nesame pasiruošę jų invazijai, gyvename susikurtose iliuzijose, kurios nepagrįstos jokiais mokslo įrodymais, bet plinta lyg virusai. Vieni atlikę eksperimentą su savimi, nušvito, teigdami, kad silpnieji narkotikai, tokie kaip marihuana, gydo. Kiti įsivaizduoja, kad patys atliks psichodelinę „psichoterapiją“ Nidos prabangos apsuptyje su „nuostabiai gerais“ žmonėmis ir pasieks lygiai tokius rezultatus, kaip eksperimentinės JAV klinikos su profesionaliu personalu, mėgindamos suvaldyti psichikos sutrikimus. Trečius ištinka stručio sindromas – užsimerksiu, nesidomėsiu, nematysiu ir tapsiu nematomas, ir šios bėdos aplenks mane ir mano šeimą. Pastariesiems dar patarčiau apsivilkti juodais drabužiais, kad narkotikai jų nepamatytų, kaip dvasių pasaulyje nematomi juodai vilkintieji.
Tikintiems gydomosiomis silpnųjų narkotikų galiomis, siūlau įjungti logiką, kuri sakytų: jeigu čia toks rimtas vaistas, tai kodėl mes jo vaistinėse dar neturime? Nėra mokslinių įrodymų apie marihuanos gydomąjį poveikį ir tai sakau ne aš, o JAV esantis Nacionalinis psichoaktyvių medžiagų vartojimo institutas (angl. k. National Institute on Drug Abuse), o šis institutas yra praktiškai Mozės akmuo psichoaktyvių medžiagų temose. Psichodelikais tikinčiųjų bendruomenei, linkiu išsiaiškinti, ką ir kaip veikia eksperimentinės klinikos šioje srityje, o bandant prabangaus „buiteko“ sąlygomis, labai linkiu prieš tai nuoširdžiai pasimelsti, nes tik maldos padės, jei turite tinkamą genų kombinaciją, reikalingą iššaukti, pavyzdžiui, šizofreniją.
Brangūs suaugusieji, tikiu, kad susivokiate, jog esate atsakingi už savo sprendimus. Tačiau naivus liberalus požiūris į psichoaktyvių medžiagų vartojimą privedė visuomenę prie kritinės padėties, kai į vartojimą įsitraukė ir mūsų vaikai. Ir tai jau ne asmeninis, o viešasis interesas.
Žvelgiant į praėjusio pusmečio Lietuvos statistiką, galime matyti dar neregėtą nepilnamečių narkotikų vartojimo augimą, kuris per tokį trumpą laikotarpį padidėjo beveik penkis kartus. Pokytis skiriasi priklausomai nuo miestų, tačiau net ir mažiausiuose miesteliuose stebime didėjantį nepilnamečių narkotikų vartojimą.
Institucijų atstovai, tokie kaip ligoninių reanimacijos personalas, vaiko teisių specialistai, policininkai, psichiatrinių personalas ar socialiniai darbuotojai, bando atlaikyti nesustabdomą invaziją, kuri verčia jaustis, lyg tai jie būtų kalti ir privalantys atidirbti Sizifo darbą.
Ministerijos neskubėdamos tęsia diskusiją tarpusavyje, kieno gi čia atsakomybė, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM)? Panašu, jog tokiais tempais mums reikės naujos – Nepilnamečių priklausomybių ministerijos. Politinės diskusijos tęsiasi apeidamos mokslo faktus, o tie faktai rodo, kad pagrindinis rizikos veiksnys yra prieinamumas!
Kokia šiandienos nepilnamečių vartojimo realybė? Kur, kaip jie gauna narkotikų? Ogi štai taip: įsigyji pildomą elektroninę cigaretę ir nueini, pavyzdžiui, į Vinco Kudirkos aikštę, prie Baltojo tilto ar į bet kurį Vilniaus centre esantį parkelį, prekybos centrą, prie mokyklos! Tereikia atpažinti prekeivį – dilerį. Sakote, baisu?! Reikia bausti?! Ogi nei norėsis, nei pavyks nubausti!
Nesinorės, nes tais „piktaisiais“ narkotikų dileriais tampa mūsų vaikai! Taip, būtent! Prekeiviai irgi yra nepilnamečiai, vaikai, todėl nei norisi, nei įstatymai leidžia bausti, ir dėl to padėtis tampa sunkiai valdoma. Digital Matter icon Ministerijos labai gerai mato pavojų, tik „neapsimoka“ nieko normaliai daryti, kol neįvyko drebinantis jų kėdes rezonansinis įvykis. Mokyklos gauna stebinančias Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) gaires, kuriose įrašyta, kad egzistuoja toks reiškinys, kaip „eksperimentavimas psichoaktyviomis medžiagomis“.
Matyt, pamiršo, jog mūsų šalyje, bet koks psichoaktyvių medžiagų vartojimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir niekas nesako apie baudžiamąjį kodeksą, jog žmogus eksperimentuoja vogdamas ar žudydamas, lygiai taip ir su narkotikais, jiems yra taikoma nulinė tolerancija, o ypatingai kai kalbame apie vaikus, tuos, kurių smegenų sistema dar nėra iki galo išsivysčiusi ir bet kokia intoksikacija yra kritinė.
Akivaizdu, kad anksčiau narkotikai vaikams nebuvo taip lengvai prieinami. Dabartinę padėtų sukūrė ne tabako kompanijos, ne alkoholio magnatai ir net ne Pablas Eskobaras, o „nekalta“ idėja leisti prekiauti „nekenksmingais“ veipais, elektroninėmis cigaretėmis, – „na, tegu sau pagarina, nieko tokio“.
Pasirodo, vaikai didžiąją dalį narkotinių medžiagų suvartoja per elektronines cigaretes. Juk morališkai daug lengviau įsipilti morfijaus ir jį rūkyti nei susišvirkšti tą patį morfijų į veną.
Pirkdami iš draugų mokyklose, arba patys tapę chemikais, maišosi įvairius svaiginančius skysčius, tame tarpe ir žiurknuodžius bei dyzeliną, jie tiesiogine prasme naikina savo smegenų sistemą, kuri dar net nėra išsivysčiusi.
Kad jūs geriau suprastumėte, apie kokius vaikus kalbame, tai nėra tik šešiolikos ar septyniolikos metų vaikai, tačiau turime gausybę atvejų dvylikos, vienuolikos ir dešimties metų! Ir šie vaikai nerūko „tik žolytę“, tai yra sintetinių medžiagų mišiniai, pvz. „smailas“, „fentanilis“ ar net „LSD“, kurio ir senieji, užkietėję narkotikų mylėtojai vengia „nes juk tai žiauriai pavojinga, gali ir negrįžti iš kelionės“.
Mokslas iki galo neatsako, kas bus su besisvaiginančių suaugusiųjų smegenų sistema, t.y. ar ji galės atsistatyti, o dėl svaiginimosi tokiame jauname amžiuje, kaip ankstyvoji paauglystė, mes net nedrįstame spėti, kokio dydžio žala yra padaroma, ir kaip šie vaikai galės funkcionuoti ateityje.
Akivaizdu, jog politinės valios suvaldyti kylančią vartojimo pandemiją nėra, tad kreipiuosi į tėvus. Jūs esate arčiausiai savo vaikų. Suprasdami šios bėdos specifiką ir padėties rimtumą, tik jūs, tinkamai panaudodami žinias ir tėvystės įgūdžius, galite padaryti įtaką savo vaikų pasirinkimams. Matykite savo vaikus, stebėkite jų elgesį, kalbėkitės su jais visomis, net ir nemaloniomis temomis, būkite kartu, nepalikite jų vienų šios realijos akivaizdoje.
Skaitykite daugiau:www.delfi.lt
