Edvardas Čiuldė. Ar valstybės perkrovimas galėtų lemti Zimano šutvės galą? (Post scriptum)

– O „prie ko“ čia Zimanas,- kažkas paklausė iš salės vidurio.
?

Pirčiupių budelis Zimanas sovietiniais laikais užsirekomendavo dar ir kaip ypatingai brutalus cenzorius, daug prisidėjęs prie lietuvių tautos niekinimo ir žlugdymo, mobilizavęs savo bendraminčius lietuvių tautos kultūriniu aspiracijų užblokavimo uždaviniui įgyvendinti. Kaip atrodo, jo tikslas buvo įkišti didesnį ar mažesnį, tarkime, mano jaunystės laikais kultūrinį pasipriešinimą rodančią lietuvių tautą į karstą ir užkasti ją gyvą kapo duobėje.

Tačiau ne vienas jis buvo tada toks, net jeigu minimas personažas ir buvo išskirtinai odiozinė figūra, be visa ko kito, skundusi Maskvai savo bendraminčius komunistus už neva jų nesugebėjimą atsikratyti nacionalistinių prietarų (Eduardas Mieželaitis, o ir kiti dėl tokių skundų patyrė daug nemalonumų), ar ne?

Vis dėlto daugelis brežneviniais laikais matytų propagandistų kartojo komunistinių užkeikimų mantrą, patys akivaizdžiai netikėdami tuo, ką sako, kai savo ruožtu, – tas taip pat akivaizdžiai matėsi, – visuose savo postuose Genrikas Zimanas plušėjo, šventai įtikėjęs savo skelbiama tiesa, kad buržuazinio nacionalizmo Lietuvoje likučiai yra didžiausias pažangos stabdis ir pasaulinės reakcijos šaltinis.

Taigi, ką kitą gali pamanyti žmogus šiandien, išgirdęs aukštus postus užimančių, valdančiajai koalicijai ideologiškai patarnaujančių bendrapiliečių beveik žodis į žodį Zimano ankstesnes ištaras pakartojančius tvirtinimus, kad lietuvio tautinės tapatybės ugdymas ir tautinės kultūros puoselėjimas yra trukdanti pažangai kliūtis ir reakcingumo užkratas, jeigu ne tai, kad zimaniška pažangos samprata rado tobulą pritaikymą mūsų dienų pažangizmo teorijoje ir praktikoje.

Nežinau, ką pajunta kiti, tačiau mano jautri uoslė pagauna tai, kaip Ingridos Šimonytės suburtos Valstybės pažangos tarybos ryškiausių herojų ištarose pro laiko užtvaras prasimuša kvapą gniaužianti, protą kvaitinanti ir amą atimanti zimaniška smarvė.

Plaukai stojasi piestu, kitaip nepasakysi.

Dar daugiau, – galima pasakyti net taip, kad šiandien Lietuvoje, susiklosčius naujai istorinei situacijai, pradedame gyventi pagal Stalino konstitucijos pavyzdį.

Skubu patikinti, kad nepagalvotume kažko, ko nereikia, per greitai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija bent man, Lietuvos piliečiui, yra didžiausio pasididžiavimo vertas dalykas, ji, kaip atrodo man, buvo surašyta taip, tarsi toli į priekį buvo gerai numanomi valstybės raidoje galintys iškilti iššūkiai ir pavojai.

Kiek žinau, net oponentai nekelia klausimo dėl dabar veikiančios LR Konstitucijos patikimumo, niekas nesiruošia čia kažko keisti.

Kita vertus, kaip gerai yra žinoma, Stalino konstitucija taip pat deklaravo visas žmogaus laisves ir teises, kitas dalykas, kad režimas nė iš tolo nesilaikė konstitucija vadinamo teksto puošnių deklaracijų. Tačiau labai panašiai ir LR Konstitucijos Preambulėje skelbiamas pamatinis mūsų šalies konstitucinės sąrangos teiginys, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta ne tik yra paprasčiausiai ignoruojamas, bet ir aktyviai kvestionuojamas dabartinės valdančiosios daugumos, kuri dažniausiai veikia diametraliai priešinga kryptimi, neigdama lietuvių tautos kaip suvereno sampratą, taip pat tautos subjektinę vertę ar net lietuvių tautos egzistavimo faktą.

Dabar vis dažniau sakoma (tą tvirtina ir Andrius Tapinas), kad pasipylusios kaip iš gausybės rago konservatorių klaidos, skelbiant apie ketinimus paleisti Seimą ir atstatydinti savo pačių suformuotą vyriausybę, atsirado dėl didelio jų pervargimo.

Truputėlį komiškai skamba teiginys apie nuovargio reikšmę politinio vyksmo plėtotėje, jeigu nepatikslinama – kaip susiformavo, prie žmogaus ėmė ir prisikabino, apskritai kokio tipo nuovargis čia galėjo nulemti politikų sprendimus? Ar turime galvoje fizinį sprendimų priėmėjų išsekimą, kai pavasario pabaigoje išties daug kam pradeda trūkti vitaminų?

Greičiausiai, ne. Iš teikiamos prielaidos, kad neva nuovargio nulemti veiksmai yra neadekvatūs, neatitinkantys sveiko proto lūkesčių, galėtume daryti išvadą, jog pasiklydimą tarp trijų pušų iššaukė nesveikas psichinis nuovargis, kažkokia varginanti psichopatologija.

Taigi dabar yra išskirtinai gera proga dar kartą užsiminti apie konservatorių ir apskritai valdančiosios koalicijos užstrigimą politinė šizofrenijos spąstuose, lengvai įsivaizduojant, kad tokia būsena yra varginanti ir nualinanti politinį organizmą dar didesniu laipsniu nei vitaminų trūkumas žaloja kūną.

Jau ne kartą esu kalbėjęs (apie tai užsimena ir kiti apžvalgininkai), kad sunkiai protu suvokiamas ir paaiškinamas dalykas yra tai, kad valdančioji koalicija su konservatoriais priešakyje bando suderinti nesuderinamus dalykus, kai, iš vienos pusės, su dideliu entuziazmu palaiko ir skatina nacionalinį ukrainiečių išsivadavimą nuo rusų priespaudos, kovojančios Ukrainos sėkmę kare teisingai susiedama su ukrainiečių nacijos nelygstamo orumo užgimimu, iš kitos pusės, visomis išgalėmis siekia nuslopinti lietuvių tautos tautines aspiracijas, kovodama prieš lietuvių nacionalinės savimonės užuomazgas su dar piktesniu užsidegimu nei ankstesnių laikų okupantas nenaudėlis.

O jeigu dar tikimės, kad toks veikos dvilypumas kyla ne iš įsisąmoninto noro apgauti bendrapiliečius ir duodančio sau ataskaitą piktybiškumo, nelieka nieko kito, kaip pripažinti, jog nepaaiškinamas jų blaškymasis yra nulemtas sąmonės suskilimo padarinių.
Bandau įsivaizduoti, kad toks sąmonės suskilimas galėtų nuvarginti net arklį.

Tačiau, kaip atrodo, niekas negalės padėti konservatoriams atstatyti protą, atkurti sąmonės vientisumą, jeigu jie nepadės patys sau.

Kas be ko, Lietuvoje valdžią renkantys rinkėjai turėtų būti suinteresuoti, kad išrinkti Seimo ir savivaldybių tarybų nariai nepervargtų nei fiziškai, nei psichiškai, užsikraudami sau pernelyg didelę naštą, o ypač uoliai plušėdami naktimis.

Kaip ką tik išaiškėjo, visiems labai gerai žinomi Laisvės partijos žymūnai, būdami Vilniaus savivaldybės taryboje, leido darbo reikmėms skirtus, kanceliarinėmis išlaidomis paprastai vadinamus mokesčių mokėtojų pinigus naktiniams vojažams po gėjų barus ir kitas naktinio pasilinksminimo vietas su taksi karietomis.

T.V. Raskevičius tai paaiškino labai paprastai, kad neva naktimis jis gėjų baruose susitikinėdavo su savo rinkėjais, taigi triūsė čia po vidurnakčio kaip renkamas savivaldybės atstovas. Geriau jis to būtų neaiškinęs, ar ne?

Sunku įsivaizduoti, kad tuo pačiu metu į automobilio baką būtų galima susipilti benziną, dyzeliną ir užpildyti jį dujomis, tačiau T.V Raskevičiaus, išsikviečiančio nakties valandomis taksi vizitams po gėjų barus, fantasmagoriškas paaiškinimas apie naktinį darbą, suteikia šiam piktnaudžiavimo mokesčių mokėtojų pinigais nuobodžiam serialui pikantiškumo arba, dar tiksliau tariant, uždeda šiai kvailai istorijai milžinišką nešvankumo karūną, perveda ją į naują intensyvumo registrą, kuris tikrai lems šio skandalo paūmėjimą.

Kitas dar pasakys, kad čia tikriausiai jau priartėjome prie nešvankumo pasaulio rekordo…