Vytautas Radžvilas. Amžinoji TS-LKD kadencija? I dalis

Ar TS-LKD bus valdančioji partija ir po kitų Seimo rinkimų? Andrius Kubilius paskelbė optimistišką pranašystę, kad jo partijos laukia dar viena kadencija valdžioje.

Daugelį toji pranašystė tik prajuokino. Vis dėlto užsimezgė ir šiokia tokia „ekspertų“ diskusija. Vieniems pasirodė, kad tai realybės jausmą praradusio svajoklio sapnas. Kiti teigė, kad faktinio „konservatorių“ vedlio žodžiai gali ir išsipildyti.

Išankstinių Seimo rinkimų perspektyva

Abiejų, nors ir visiškai priešingų, vertinimų šaltinis buvo ir tebėra akivaizdus paradoksas. TS-LKD dominuojamos koalicijos valdymo rezultatai yra apgailėtini ir kelia platų visuomenės nepasitenkinimą. Šis vis labiau perauga į masinį pasipiktinimą ar net atvirą įtūžį. Atrodytų, tokioje moralinėje ir politinėje atmosferoje opozicijos populiarumas turėjo augti kaip ant mielių. Opozicinėms jėgoms, pirmiausia tokiomis besivadinančioms Seimo partijoms, išsvajotoji valdžia lyg ir galėjo priartėti greičiau ir pati nukristi į rankas kaip pernokęs obuolys. Dar niekada Lietuvoje neatrodė tokia reali išankstinių Seimo rinkimų perspektyva. Tačiau opozicijos reitingai ilgai neaugo. Taip pat nebuvo ir nėra jokių seiminės opozicijos konsolidavimosi požymių. Veikiau įžvelgiamos stiprėjančios tarpusavio konkurencijos ir didėjančio pakrikimo opozicijos stovykloje apraiškos. Todėl visai įmanoma ir net darosi vis labiau tikėtina, kad neabejotinai silpniausia iš visų iki šiol buvusių Lietuvos vyriausybių išsilaikys iki kitų Seimo rinkimų. Tad A. Kubiliaus optimizmas nebuvo toks laužtas iš piršto, kaip buvo galima manyti vertinant tik Vyriausybės darbo rezultatus ir didelės visuomenės dalies nuotaikas.

Vis dėlto gali atrodyti, kad neseniai įvykęs LSDP šuolis į populiarumo lentelės viršų negrįžtamai pavers A. Kubiliaus viltis beviltiškai tolstančiu miražu. Iš tiesų, TS-LKD kitų rinkimų nelaimės ir tikrai neturės pagrindo pretenduoti į pagrindinės valdančiosios partijos vaidmenį. Visiškas sutriuškinimas arba nekenčiamo „Landsbergių klano“ viešpatavimo epochos pabaiga, kaip šį nekantriai laukiamą įvykį vadina rėksmingiausi dabartinių valdančiųjų priešininkai? Vertinant pagal formalias partines iškabas – galbūt pabaiga. Nors toli gražu nebūtinai.

Mat vykstančios diskusijos ir abu TS-LKD perspektyvų vertinimai – optimistinis ir pesimistinis – buvo ir yra grindžiami tik sociologinių apklausų skaičiais, o išvados daromos mechaniškai sudedant apklausose žadamus rinkėjų balsų procentus. Primityvios aritmetinės sudėties veiksmais paremta „politologija“ yra sekli ir dažnai klaidina, nes išleidžiami iš akių arba sąmoningai ignoruojami gelminiai veiksniai, lemiantys ilgalaikes politinio gyvenimo tendencijas.

Sisteminė krizė: kaip ją atpažinti?

Seiminių partijų reitingų sąstingį ir jų svyravimus tik statistinės paklaidos ribose patogiausia ir įprasta aiškinti tuo, kad dėl partinių ambicijų susiskaldžiusi opozicija nėra populiari, nes atrodo beviltiškai silpna ir todėl parama jai neauga. Tikrosios šio sąstingio priežastys yra visai kitos. Reitingų įšalas yra valstybę ištikusios ir jos pamatus vis sparčiau ardančios sisteminės krizės atspindys. Tokios krizės skiriasi nuo dalinių ir trumpalaikių ekonominės ir socialinės padėties svyravimų daugeliu atžvilgiu. O labiausiai tuo, kad jų neįmanoma įveikti smulkiomis kosmetinėmis reformomis arba saugiai prakentėti iki geresnių laikų mėtant socialinės išmaldos trupinius labiausiai skurstantiems gyventojų sluoksniams.

Sisteminės krizės būna sunkios ir ypač skausmingos nuo jų kenčiantiems žmonėms. Lietuvą ištikusi krizė tokia gili ir taip negailestingai užgriuvo „nenusipelniusius gyventi geriau“ žmones, kad pradeda busti net politiškai naiviausių ir patikliausių piliečių savisaugos jausmas. Jis žadina elementarią politinę nuovoką. Pamažu randasi aiškus ar bent intuityvus suvokimas: tokių visuomenės ir valstybės gyvenimo skaudulių neįmanoma pašalinti prie pensijos, socialinės išmokos ar kitokios pašalpos primetamais keliolika ar keliasdešimčia eurų. Iki šiol tokį „dosnumą“ žadėdavusios „opozicinės“ partijos gana lengvai prasiskindavo kelią į valdžią.

Svaiginančio elektros ir šllumos kainų šuolio, kosminės infliacijos ir neviltį keliančio brangymečio fone kadaise veiksmingi ir viliojantys populistiniai pažadai ne tik prarado anksčiau turėtą įtaigumą ir gundomąją galią. Suvokiantiems krizės mastą ir gilumą piliečiams jie veikiau turi skambėti kaip patyčios ir kelti pagrįstą pasipiktinimą. Politologiškai šią opozicijos reitingų „įšalimo“ tendenciją galima apibūdinti šitaip: visuomenė vis aiškiau įsisąmonina, kad iš pažiūros „humaniškesnė“ ir „socialiai jautresnė“ kairiosiomis besivadinančių partijų vykdyta politika iš principo neleidžia sumažinti milžiniškos ekonominės ir turtinės prarajos tarp gyventojų sluoksnių ir juo labiau panaikinti gelminių priežasčių, lemiančių masinį skurdą bei socialinę atskirtį. Atsidūrusios valdžioje šios partijos kiekvieną kartą iš esmės tęsdavo tą pačią neoliberalią „dešiniųjų“ vyriausybių politiką. Dabartinė krizė tiesiog atskleidžia, kad neoliberalių „kairiųjų“ pastangos švelninti tos politikos kraštutinumus šiek tiek dosniau žarstant socialinę išmaldą neturtingiausiems jau neatrodo įtikinamos. Gilėja suvokimas, kad tokia politika yra visiška aklavietė ir iš esmės nesikeistų, jeigu po dabartinių „dešiniųjų“ valdymo „kairieji“ vėl stotų prie Vyriausybės vairo.

Sauliaus Skvernelio Vyriausybės „nuopelnų“ Lietuvai sąrašas

Prie tokio suvokimo eita ilgai. Beveik visus tris dešimtmečius. O ir dabar vis dar tebėra tik pasistūmėta jo link. Ypač didelį postūmį politiniam sąmonėjimui suteikė LVŽS valdymo nulemtas didžiulis nusivylimas. Jo priežastys, mastas ir padariniai kol kas tebėra aiškiai nesuvokti ir juo labiau neapmąstyti. Bet dėl to pats nusivylimas niekur nedingsta. O kodėl jis yra milžiniškas ir negali dingti, nesunku suprasti net paviršutiniškai apžvelgiant pribloškiantį S. Skvernelio vadovaujamos LVŽS Vyriausybės „nuopelnų“ Lietuvai sąrašą. Jį santykinai galima suskirstyti į galėtus padaryti, bet neatliktus gerus darbus ir padarytus nusikaltimus tiesiogine šio žodžio prasme. Šią tiesą visiškai patvirtina ketverius metus trukęs LVŽS valdymas. Būdami valdžioje „valstiečiai“ net nemėgino daryti žingsnių, kuriuos kaip savaime suprantamus iš karto ir nedvejodama turėtų padaryti bet kuri tvirtai ir nuosekliai siekiu išsaugoti tautą ir nacionalinio valstybingumo idėja besivadovaujanti politinė jėga.

Vardijant absoliučiai būtinus, bet neatliktus darbus, pirmasis LVŽS žingsnis turėjo būti nedelsiant atšaukti „globalios Lietuvos“ viziją ir ja grindžiamą Lietuvos pažangos strategiją, kuri yra ne kas kita, o lietuvių tautos ir valstybės „savanoriško“ susinaikinimo programa. Oficialiu valstybiniu lygmeniu atsisakius globalistinės Lietuvos savižudybės ideologijos būtų radęsi prielaidos ryžtingai stabdyti masinę antilietuviškų ir antivalstybinių idėjų sklaidą ir propagandą visose viešojo gyvenimo srityse. LVŽS būtų įgijusi tvirtą politinį ir teisinį pagrindą užkardyti antivalstybinės propagandos židiniu tapusio vadinamojo Nacionalinio transliuotojo (LRT) ardomąją veiklą. Turėjo būti principingai įvertintos neokomunistinę genderizmo ir multikultūralizmo bei neoliberalistinę valstybės turto išparceliavimo ideologiją skleidžiančios atvirai antilietuviškos LRT laidos ir įstaigos portale skelbiami analogiško pobūdžio bei turinio tekstai. Kuo skubiausiai derėjo atgaivinti seniausiai numarintą tautinės mokyklos idėją ir iš pagrindų pertvarkyti bendrojo lavinimo mokyklų programas.

Buvo galima ir reikėjo siekti, kad Lietuvos mokykla liautųsi „gaminti“ tik ir svajojančius kuo greičiau sprukti iš Tėvynės bastūnus – „žmogiškuosius išteklius“ globaliai darbo rinkai – ir pradėtų ugdyti sąmoningus šalies piliečius ir patriotus, pasiryžusius dirbti savo tautai ir valstybei. Tačiau nieko nebuvo padaryta. Priešingai, beveik visą LVŽS valdymo laikotarpį jaunosios lietuvių kartos ugdymo politines gaires brėžė S. Skvernelio vyriausybės ministrė Jurgita Petrauskienė – radikaliai antitautinių pažiūrų kosmopolitė ir fanatiškai neoliberalias šios srities „reformas“ vykdžiusio A. Kubiliaus Vyriausybės ministro Gintaro Steponavičiaus ištikima sekėja ir parankinė. Mokyklose nebuvo įvestas tautinis ir valstybinis jaunosios kartos patriotinis auklėjimas, privalėjęs pakeisti nupolitintą ir nežinia kam tarnaujantį „pilietinį“ ugdymą. Valdant tarsi „protautiškiems valstiečiams“ taip ir liko neišspręsti tik tvirtesnės politinės valios reikalavę asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose ir lietuviškos abėcėlės apsaugos nuo darkymo joje nesančiomis raidėmis klausimai. Pažadai įrengti Lukiškių valstybinę aikštę taip pat liko tuščiomis kalbomis. Ši Vyriausybė tęsė ištisus dešimtmečius vykdytą neoliberalią mokesčių politiką ir nesiryžo nors kiek drąsiau pertvarkyti mokesčių sistemos didesnio progresyvumo linkme. Ne kas kitas, o LVŽS Vyriausybė, praėjus vos pusmečiui nuo jos darbo pradžios, galutinai įteisino ankstesnės LSDP Vyriausybės „liberalizuotą“ Darbo kodeksą. Tiesa, buvo padarytos nedidelės „socialdemokratų“ priimto kodekso pataisos, šiek tiek sušvelninančios kai kurias vergvaldiškiausias jo nuostatas.

Ne mažiau ilgas ir sukrečiantis padarytų nusikaltimų Lietuvai sąrašas. Valdant būtent LVŽS Vyriausybei buvo įvykdyta liūdnai pagarsėjusi Dovilės Šakalienės inicijuota „Matuko“, arba vaiko teisių apsaugos, „reforma“, tapusi dideliu žingsniu Lietuvai primetant genderizmo ideologiją. Tie patys „valstiečiai“ tikrai nestojo mūru, kai buvo ratifikuotas Jungtinių Tautų Migracijos paktas. Jo karčių vaisių negeras kvapas iš pat pradžių tvyrojo ore – buvo lengva numatyti, kokias grėsmes slepia Pakte įrašytas reikalavimas besąlygiškai atverti valstybės sienas lengvo gyvenimo ieškotojams ir paversti Lietuvą viso pasaulio pereinamuoju kiemu.

Dabar Lietuvai tenka srėbti šio avantiūriško ir išdavikiško žingsnio padarinius. Įvykdyta valstybinės Miškų urėdijos „reforma“, atvėrusi kelią medienos pardavėjų klanui nusiaubti vertingiausias šalies girias. Įgyvendinta universitetų jungimo „reforma“, kurios vienintelė paskirtis buvo sukurti sąlygas nekilnojamojo turto projektų „vystytojams“ išgrobstyti vertingus pastatus ir patraukliose vietose esančią žemę. S. Skvernelio Vyriausybė „liberalizavo“ elektros tiekimą ir iš dalies privatizavo „Ignitis“ – tai sprendimai, atvėrę kelią vienam iš didžiausių šalies gyventojų ir pačios valstybės apiplėšimų, kuriuos tik „techniškai“ užbaigė tokią „valstiečių“ dovaną gavusi dabartinė šalies valdžia. Lygiai taip pat LVŽS valdymo laikotarpiu spėta suskaidyti Lietuvos geležinkelius ir sukurtos prielaidos privatizuoti pelningiausią jų dalį – krovinių gabenimo sektorių.

Pabrėžtina, kad ši LVŽS vykdytos politikos rezultatų apžvalga, nėra įprastinė konkurencijos skatinama kitos partijos kritika. Taip yra ne tik todėl, kad tokia kritika būtų beprasmiška, nes, kaip sakoma, šaukštai po pietų. Padaryta žala yra daugeliu atžvilgių neatitaisoma – bent jau trumpuoju ar net vidutiniu laikotarpiu. Iš tikrųjų ši apžvalga yra atsakymas į straipsnio antrašte formuluojamą klausimą: ar Lietuvos laukia amžinoji TS-LKD kadencija? Žvelgiant į „valstiečių“ neatliktų darbų ir padarytų nusikaltimų sąrašą visiškai objektyviu ir nešališku žvilgsniu, belieka pripažinti, kad jis niekuo nenusileidžia TS-LKD ir jos „dešiniųjų“ kompanionų „žygdarbių“ naikinant tautą ir ardant valstybingumo pamatus puokštei.

Tiesą sakant, reikėtų ypač išsamiai analizuoti ir kruopščiai sverti norint pasakyti, „dešinieji“ ar „kairieji“ nomenklatūriniai partiniai klanai uoliau stumia Lietuvą demografinės, istorinės ir politinės nebūties link. Iš tikrųjų ši riba prieita ir Lietuvą grasinanti praryti nebūties bedugnė jau akivaizdžiai regima. Vis garsesni raginimai susitaikyti su masinėmis svetimšalių imigracijos bangomis ir neišvengiama šalies kolonizacija skamba lygiagrečiai su vis atviresniais mėginimais stumti lietuvių kalbą į viešojo gyvenimo paribius ir virtuves – šitaip atrodo jau fiziškai regimi ir vis plačiau besižiojantys tos bedugnės nasrai.

Taip ir nepradėtos rimtai atkūrinėti valstybės vegetavimas ir tautos nykimas tęsiasi beveik tris dešimtmečius. Tai vyksta „brazauskininkų“ ir „landsbergininkų“, arba „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“, nepaliaujamos kovos dėl valdžios fone. Per šį laikotarpį keičiantis valdžioms buvę keli trumpi padėties pagerėjimai nepakeitė bendrosios šalies raidos krypties – nesustabdomo smukimo į gilėjančios krizės duobę. Tačiau LVŽS valdymo katastrofa išsiskiria tuo, kad atvedė šią smukimo tendenciją iki logiškos ir neišvengiamos pabaigos. Ją tiesiog nuosekliai pratęsusi politinės bei partinės sistemos krizė verčia būgštauti, kad prieitas ir galimai peržengtas valstybės irimo slenkstis, negrįžtamumo taškas, kai kelio atgal nebėra arba greitai nebebus. Tokioje situacijoje Ramūno Karbauskio ir S. Skvernelio pastangos suversti vienas kitam kaltę už LVŽS valdymo padarinius paprasčiausiai tampa tokios pat beprasmiškos, kokia beprasmiška būtų jau nieko negalinti pakeisti „valstiečių“ partijos kritika.

Skaitykite daugiau: delfi.lt