Mindaugas Karalius: Kur yra lietuvių tautos namai?

Rubrikoje „Mini interviu” kalbamės su asociacijos „Talka kalbai ir tautai” pirmininku, verslininh Mindaugu Karaliumi.

– Asociacijos „Talka kalbai ir tautai” puslapyje tarp tikslų ir siekių įrašyti ir tokie žodžiai: „Kartu mes galime puoselėti tautinį tapatumą, rūpintis kultūros paveldu, nebijoti mylėti Tėvynės” . Šiandien jau reikia raginimų nebijoti mylėti Tėvynės?

– Mąstant apie mūsų valstybės, tuo pačiu ir mūsų tautos, ateitį, kyla klausimas, ar iš tikrųjų lietuvių tauta yra išsivadavusi iš baudžiavos. Nes 21 amžiaus baudžiava nėra turtinė ar teisinė padėtis, tai greičiau yra dvasios būsena. Kai atrodo, kad viskas, kas yra kitur ar svetima, yra geriau, kad egzistuoja kažkoks ponas, kuris visados pasakys, kaip reikia gyventi.

Kad kažkas apgins tave nuo visų pavojų. Ir kartais yra labai sunku matyti, kiek yra nepadarytų darbų įtvirtinant Lietuvos valstybę ir kad tiesiog bijoma prisiimti atsakomybę. Ištikimybė savo valstybei tai ne tik vėliavos ir šventės, tai nuoseklūs ir sunkūs darbai, pasiaukojimas, sąžiningas pareigų atlikimas. Ir svarbiausia – valia priešintis!

Manau, kad kasdieniniame gyvenime labai aiškiai matyti baudžiauninko mąstysenos ženklai. Ypač politinio elito, turiu omeny Seimo narius, kitus valstybės tarnautojus, kurie duoda priesaiką Lietuvos valstybei. Juk prisiekdamas Seimo narys sudaro savotišką sutartį su Lietuvos piliečiais, kad gerbs, saugos Konstituciją, Lietuvos žemių vientisumą, bet… Tuo pat metu jis priiminėja įstatymus, kurie yra antikonstituciniai. Tiesiog laužo priesaiką. Ir tokių Seimo narių yra dauguma. Ypač tai parodė asmenvardžių rašybos dokumentuose įstatymas – net 82 Seimo nariai balsavo už jį.

– Dar tada, kai tik buvo rengiamas šis vadinamasis trijų raidžių įstatymas, visuomenininkai, susibūrę į asociaciją „Talka kalbai ir tautai”, skelbė pilietinį veiksmą – knygos apie valstybinės lietuvių kalbos išdavikus leidimą. Nelietuviškos raidės jau įteisintos, dabar valdantieji žengia dar toliau stumiant lietuvių kalbą į paraštes. Kaip sekasi šiai knygai?

– Kol kas ji dar yra tik idėja. Reikia nuspręsti, ar tai bus propagandinis trumpas leidinys, ar visa valstybinės lietuvių kalbos statuso naikinimo istorija. Mums reikia dar įvertinti, ar tai tikrai yra efektyvus būdas pasiekti tikslus, nes vienaip ar kitaip tie balsavimo rezultatai yra paskelbti.

Galbūt svarbiau yra tai, kad 29 Seimo nariai dėl šio įstatymo kreipėsi į Konstitucinį teismą (KT), kad išaiškintų, ar jis atitinka LR Konstituciją.

Dar vienas dalykas yra tai, kad į Vilniaus apylinkės teismą kreipėsi lenkų tautybės Lietuvos pilietis su ieškiniu, kad jo pavardė būtų rašoma lenkiškai su visais diakritiniais ženklais, o Vilniaus apylinkės teismas buvo priėmęs teigiamą šiam piliečiui sprendimą. Ir tik Generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą, kreipėsi dar kartą ir grąžino bylą Apylinkės teismui, o šis nusprendė kreiptis į KT, kad išaiškintų, ar dokumente galima rašyti su visais diakritiniais ženklais.

Mes dabar esame įvelti į teisinius ginčus, kas kitose valstybėse būtų neįsivaizduojama. Akivaizdu, kad tai yra „ne trijų raidžių” įstatymas, o įstatymas, kuris Lietuvos oficialiuose dokumentuose leidžia asmenvardžius rašyti kitų valstybių kalbomis. Nežinau nė vienos valstybės, kuri tai leistų – save gerbiančios valstybės dokumentas išduodamas ir asmens vardas užrašomas valstybine kalba.

– Netrukus minėsime Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną. Ką ši diena reiškia jums, turinčiam tokį išskirtinį asmenvardį?

– Kalbant apie Mindaugo karūnavimo dieną, svarbu pažymėti, kad tai nebuvo vienintelis Lietuvos karalius. Galbūt buvo vienintelis Lietuvos karalius, kuris buvo krikščionis ir gavo popiežiaus palaiminimą. Turime karalius, kurie buvo iki Mindaugo ir po jo, bet kažkaip labai sunkiai oficialioji istoriografija tą pripažįsta. Mano rekomendacija būtų paskaityti Algimanto Bučio knygą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje”.

Liepos 6-oji – Valstybės diena – buvo paskelbta 1990 m. spalio 25 dieną. Tai yra, dar tada, kai mes labai norėjome turėti tautinę demokratinę Lietuvos valstybę. Tad ir mano idealas būtų toks – tautinė demokratinė Lietuvos valstybė, nepriklausoma arba įsijungusi į jai tikrai naudingas sąjungas. Pavyzdys būtų Izraelio valstybė, turinti trumpą pagrindinį įstatymą, kuriame kalbama, kas yra Izraelio vėliava, himnas, valstybinė kalba. Ir pasakyti pagrindiniai žodžiai, kad Izraelis yra vieninteliai žydų tautos namai pasaulyje.

Mano įsivaizdavimas apie valstybę yra būtent toks, kad Lietuvos valstybė yra lietuvių tautos namai. Kuriuose turime rūpintis lietuvių tautos reikalais, jos klestėjimu. Įsivaizduoju, kad tokioje valstybėje asmenvardžiai rašomi valstybine lietuvių kalba dokumentuose ir lietuviškuose tekstuose. Kad tokioje valstybėje ugdymas ir švietimas vykdomas valstybine kalba ir nėra segregacijos kuriant rusų, lenkų ar anglų mokyklas.

Tokioje valstybėje verslo elitas didžiuojasi savo kilme ir savo verslams, prekiniams ženklams suteikia lietuviškus pavadinimus. Tokioje valstybėje Vyriausybė nemoka 300 000 eurų kasmet Lenkijos komercinėms televizijoms, kad jos Vilnijos lietuvius verstų lenkais. Kalbu apie retransliuojamas lenkiškas programas.

Tokioje valstybėje užsienio valstybių ambasadoriai nesikiša į vidaus reikalus, nėra anglų kalba parašyto migracijos pakto. Nes tokioje valstybėje pati valstybė nusprendžia, kiek ir kokių migrantų ir kokia tvarka ji nori juos priimti. Ir tokioje valstybėje priimant įstatymus, jie argumentuojami Lietuvos valstybės ir jos piliečių poreikiais bei interesais, o ne būtinybe įsisavinti ES lėšas arba svetimas ideologijas dėl tarptautinio solidarumo.

Aš matyčiau tokią valstybės viziją. Manau, kad už tokią viziją reikia kovoti, ją skleisti. Bet tai nėra lengva, ypač kai pasižiūri į tas „Lietuva 2030″ ar „Lietuva 2050″ programų gaires. Ten nėra net žodžių „lietuvių tauta”. Apskritai, šie žodžiai pasidarė tokie reti oficialios žiniasklaidos tekstuose, kad akivaizdu, jog kažkam Lietuva yra tiesiog teritorija, kurioje gali gyventi bet kas. Ir akivaizdu, kad, diskutuojant dėl valstybinės lietuvių kalbos politikos, ypač su liberaliai nusiteikusiais žmonėmis, belieka diskusiją užbaigti labai paprastai: jeigu kažkam dabar trukdo lietuvių kalba, tai vėliau trukdys ir patys lietuviai.

Pastaba: Šiandien Konstitucinis teismas nusprendė, kad asmenvardžiai oficialiuosiuose dokumentuose pagal išimtis gali būti užrašomi nelietuviškais rašmenimis. Tokiu būdu šis vadinamas teismas iš esmės kvieste kviečia nekreipti dėmesio į valstybinę lietuvių kalbą…