NATO viršūnių susitikimo Vilniuje rezultatus negailestingai vertina žinomas Ukrainos tinklaraštininkas, buvęs Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio biuro vadovo patarėjas O. Arestovičius.
– Tai, kad šiandien Vakaruose yra silpni lyderiai, nesugebantys priimti rimtų sprendimų, nepanaikina paprasto fakto, kad esame šiek tiek daugiau nei visiškai priklausomi nuo šių lyderių.
Pagrindinė mūsų klaida, vakar į veidą smogusi nenuoseklumo karščiu, buvo ta, kad mes statėme ant emocinio šantažo politikos, spektaklių politikos, vyriškos suirutės politikos.
O turėjome (pasirinkite bet kurį momentą – nuo 2022 m. vasario 25 d., nuo 2019 m., nuo 2014 m., nuo 2008 m., nuo 1991 m., nuo 1648 m.) užsiimti savo partnerystės savybių gerinimo ir realaus suverenumo įgijimo politika.
Istoriniais laikais turėjome du tokius laikotarpius – Mazepos ir Skoropadskio. Visa kita buvo apie „… didvyriškumą”, prievarta įspraustą į „… brangūs partneriai”.
Lengviau būti didvyriais, nei užsiimti realiu sistemos kūrimu. Tačiau bet kuris kareivis žino, kad didvyriškumas yra nesėkmių pasekmė. Atsižvelgdami į mūsų masinį didvyriškumą per visą istoriją, galite įvertinti mūsų nesėkmių skaičių.
Žinoma, partneriai, kurie palaiko mūsų ekonomiką, yra gynybos pajėgos ir turi savo (! ) tikslų užsienio politikoje, šiek tiek stebina mūsų pozicija, t. y. mes juos emociškai šantažuojame ir reikalaujame pakeisti jų tikslus mūsų tikslais – ir sekundę laiko vagiame jų mokesčių mokėtojų pinigus, kuriuos jie ima iš savo ir siunčia mums.
1. Amerikiečiai neketina nugalėti Rusijos Federacijos (kad ji apskritai nepatektų Kinijai). Galiausiai jie neleis mums pralaimėti.
2. Reikalaujame visiškos pergalės ir Rusijos žlugimo – už Amerikos pinigus.
3. Mes plauname amerikiečių pinigus – amerikiečiai reikalauja liautis.
Štai schema to, kas dabar vyksta Vilniuje, ir schema to, kas vyksta su šiuo karu ir apskritai – su visa mūsų užsienio politika.
O užsienio politika yra vidaus politikos tąsa.
Nedarom – „kovos su korupcija” – tai pirmasis NATO reikalavimas Ukrainai. Jei mes sistemingai keltume savo realų suverenitetą – pirmiausia ekonominį, tada gautume nedidelius, bet realius įrankius daryti įtaką partnerių pozicijai, dalį savarankiškumo sprendimuose ir tiksluose.
Bet, deja… Amžinas Ukrainos prakeiksmas veikia.
—-
Ekonomika, o ne emocijos – štai tikrasis mūsų kelias. Sistemos kūrimas vietoj didvyriškumo – kaip paskutinis tikėjimo prieglobstis.
Mums reikia tikros valdžios, o ne tikrų emocijų valdžios. Mums reikia tikro suvereniteto. Nes padėtis vis blogėja.
Čekijos prezidentas, kaip senas kareivis, pasakė mums tiesą, kurios nepriima išsakyti pilietiški politikai – turite vieną bandymą, prieš žiemą.
Jei nesiimsime neatidėliotinų sisteminių pokyčių, paliaubos su Rusija, turinčios sąlyčio liniją, kuri mums visiems visai nepatiks, nėra blogiausia, kas mūsų gali laukti.
Kas sugebės įveikti mūsų amžiną prakeiksmą – emocinį partnerių reketavimą, užuot sistemingai dirbus?
Tinklapis kaip ir įdomus pateikiama nemažai rimtų autorių, tačiau nuo kada Arestovičius šis aferistas kuriam Zelenskis suteikė pulkininko laipsnį neaišku už kokius nuopelnus? Čia būtų tas pats jeigu Nausėda suteiktų pulkininko laipsnį pvz. Tapinui ar Makaraitytei…Ir nereikia čia apie tai reikia pateikti įvairias nuomones…kodėl nepateikian pvz. Čekučio, Paleckio algirdo ar kitų panašais kalibro veikėjų? Arestovičius ruošiasi rinkimams į Ukrainos Radą ateinantį rudenį ir jo auditorija rusakalbiai, kurių lojalumas Ukrainos atžvilgiu minkštai kalbant abejotinas…
o kaip Lietuva? Įstojo į Europos Sąjungą. Jau 18 metų, o valdžia nesulygino algų minimumą su vakarų ES. Dar tik trečdalis. Mūsų ekonomika vienalytė su vakarų ES. Tereikia valdžiai greitai kelti MMA ir pasivyti vakarų minimumą. Ne už karto, bet bent 16% plius infliaciją kas metai. Ar tai ne pinigų plovimas kai kad mini Oleksėjus? Į kieno kišenes teka tie pinigai?