2024-11-29, Penktadienis

V.A. Vaičaitis. 2023 m. liepos 7 d. Konstitucinio Teismo nutarimo „Dėl asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo konstitucingumo“ komentaras

Kaip žinia, 2022 metais Seimas priėmė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, kurio 4 straipsnio 2 dalyje teigiama: „Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose gali būti nurašomi arba perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), jeigu: 1) jis arba jo vienas iš tėvų, senelių, prosenelių ar kitų pagal tiesiąją giminystės liniją protėvių turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje; 2) jis vardą ir (ar) pavardę įgijo užsienio valstybėje, kurioje gyvena ar gyveno, ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje; 3) jis pasirenka sutuoktinio, kurio pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis, pavardę […]”.

Priėmus šį įstatymą Seimo opozicijai priklausanti Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą, suabejoję minėtos Įstatymo nuostatos konstitucingumu, tačiau Konstitucinis Teismas 2023 m. liepos 7 d. nutarimu nusprendė, jog minėtos (ir kai kurios kitos) Įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

Visgi, šiame nutarime įdomu yra tai, jog pagrindinis Seimo narių grupės argumentas buvo tas, kad įstatymų leidėjas, priimdamas šį įstatymą, “nukrypo nuo oficialios konstitucinės doktrinos” ir todėl „nepaisė Konstitucijos 14 straipsnio suponuojamų reikalavimų“. Tokios pozicijos Seimo narių grupė laikėsi todėl, kad 2014 m. vasario 27 d. sprendime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog „įstatymų leidėjas, spręsdamas, kaip Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, negali neatsižvelgti į gautas oficialias išvadas, įskaitant VLKK [Valstybinės lietuvių kalbos komisijos] oficialią išvadą, išdėstytą poziciją“.

Kadangi didele dalimi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada dėl minėto įstatymo projekto buvo neigiama, todėl šio įstatymo priėmimui prieštaraujantys parlamentarai manė, jog Seimas šiuo atveju, priimdamas įstatymą, neatsižvelgė į minėtos komisijos poziciją, todėl „nukrypo nuo oficialios konstitucinės doktrinos“ ir taip pažeidė pačią Konstituciją.

Keletas minčių dėl šio Konstitucinio Teismo nutarimo

Visgi, visų pirma, reikia pasakyti, jog minėti Seimo narių grupės argumentai yra nevisai korektiški. Taip yra todėl, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją neturi kompetencijos atsietai nuo pačios Konstitucijos vertinti (o Seimo narių grupė kvestionuoti) įstatymo nuostatų atitikties “oficialiai konstitucinei doktrinai”. Pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti tai, ar įstatymai “neprieštarauja Konstitucijai”. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo aktuose suformuluota doktrina negali būti tapatinama su pačia Konstitucija, nes Konstitucinis Teismas šią doktriną formuoja ir gana dažnai keičia, būtent remiantis pačia Konstitucija (kaip atsitiko ir šiame nutarime). Kitaip sakant, „oficiali konstitucinė doktrina“ kyla iš Konstitucijos, o ne atvirkščiai.

Antra, turbūt suklaidintas šių netinkamų Seimo narių grupės argumentų, Konstitucinis Teismas šioje byloje ėmėsi vertinti, „ar įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą […], tinkamai atsižvelgė į šioje [Valstybinės lietuvių kalbos komisijos] išvadoje pateiktą poziciją“. Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas „tinkamai įvertino joje išdėstytą poziciją ir pasiūlymus“ ir būtent dėl šios priežasties „nebuvo pažeistas Konstitucijos 14 straipsnis, įtvirtinantis konstitucinį valstybinės kalbos statusą“. Tačiau, kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją vertina teisės aktų, o ne valstybės institucijų veiksmų (jų „vertinimų“), atitiktį Konstitucijai, išskyrus kai kurių Konstitucinio Teismo išvadų atveju. Kitaip sakant, Konstitucinis Teismas, atlikdamas teisės aktų konstitucingumo priežiūrą, savo sprendimuose neturi įgaliojimų pasisakyti dėl to, kaip valstybės valdžios institucijos „vertina“ Konstitucinio Teismo aktus. Tai galėtų būti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto kompetencija.

Trečia, reikia pasakyti, jog 2014 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo sprendime suformuluotas teiginys, kad Seimas, „nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase teisinį reguliavimą”, į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos aiškius siūlymus „negali neatsižvelgti”, yra gana dviprasmiškas ir nekorektiškas. Šis teiginys, iš tiesų, gali būti suprantamas taip, kad Seimui šiuo atveju, priimant ginčijamą įstatymą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išsakyta pozicija yra privaloma. Tačiau pagal Konstituciją, Seimas, tiek, kaip Tautos atstovybė, tiek ir kaip įstatymų leidėjas, nėra ir negali būti saistomas jokių išankstinių valstybės institucijų išsakytų pozicijų. Pagal Konstitucijos 59 straipsnį, pareigas eidami Seimo nariai (taigi, ir svarstydami bei balsuodami už įstatymus) vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų. Todėl šiame nutarime Konstitucinis Teismas nusprendė nesilaikyti savo ankstesnės pozicijos, kad Seimas „negali neatsižvelgti“ į minėtos komisijos išdėstytą poziciją valstybinės kalbos politikos formavimo srityje, arba, tiksliau – nusprendė aiškinti šį išsireiškimą („negali neatsižvelgti“) gana plačiai, t.y. kaip leidžiantį nukrypti nuo jo.

Ketvirta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime tradiciškai pateikė atskirą nutarimo dalį pavadinimu “II. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualūs europiniai žmogaus teisių apsaugos standartai”. Tačiau šioje dalyje taip ir nepaaiškinta, kaip šie “europiniai standartai” (Europos žmogaus teisių teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo doktrina) gali padėti aiškinti Lietuvos Konstituciją ir jos 14 straipsnio nuostatą, pagal kurią “valstybinė kalba – lietuvių kalba”. Be to, ši byla visai nebuvo analizuota iš “žmogaus teisių apsaugos standartų” perspektyvos, kaip tai suponuojama, perskaičius nutarimo minėtos dalies pavadinimą.

Vietoj išvadų

Nesileidžiant į gilesnę asmenvardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis konstitucingumo problematiką, manytina, jog pagrindinis argumentas, kodėl ginčijamos įstatymo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (visų pirma, jos 14 straipsniui, kad „valstybinė kalba – lietuvių kalba“ ir kitoms jos nuostatoms) yra tas, kad užsienio šalių dokumentų šaltiniuose užsienio kalbos rašmenimis įrašyti (nors ir Lietuvos dokumentuose bei įrašuose perrašyti) asmenvardžiai, nėra „lietuvių kalbos“ dalis, kaip tai suprantama Konstitucijos 14 straipsnyje.

Taip pat šiame kontekste pagirtina yra tai, kad šį kartą vienas Konstitucinio Teismo teisėjas, kuris, būdamas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininku, prisidėjo prie ginčijamo įstatymo rengimo ir priėmimo, šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmime nedalyvavo. Tai yra kaina, kurią reikia sumokėti, kai Konstitucinio Teismo teisėju politikai paskiria Seimo narį, kuris dalyvavo priimant praktiškai visus dabartinės Seimo opozicijos Konstituciniame Teisme ginčijamus įstatymus.

Be to, šio Konstitucinio Teismo nutarimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad po jame ginčijamo įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo 2022 metais, dalis asmenų (beje, tam tarpe ir Teisingumo ministrė), oficialiai rašydami savo vardą ir pavardę, pradėjo rašyti raidę „w“. Tačiau reikia pastebėti, jog raidė „w“ yra anglosaksiškas ir germaniškas, o ne „lotyniškos abėcėles rašmuo“, kaip tai numatyta Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 ir 4 straipsniuose.

Kaip teigia, enciklopedija Britanica, raidė “w” Britanijoje pradėta vartoti po Normanų užkariavimo XI amžiuje ir iš pradžių buvo rašoma, kaip dviguba “u”, o vėliau, kaip dviguba “v”[i]. Tuo tarpu šios raidės rašymas vietoj lotyniškosios “v” yra germaniškos Viduramžių raštijos išradimas, kurį, beje, vėliau perėmė ir lenkų kalba.

Taigi, kadangi “lotyniškoje abėcėlėje” (apie kurią rašoma Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatyme) nėra raidės “w”, todėl kyla klausimas, ar šios raidės rašymas Lietuvos piliečių asmenvardžiuose – oficialiuose Lietuvos dokumentuose ir net teisės aktuose – yra teisėtas?

Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas

[i] https://kids.britannica.com/students/article/W-w/277631

2 KOMENTARAI





  1. Tokiu būdu įteisinama ir tarpukario dalies Lietuvos okupaciją. „[…] 1) jis arba jo vienas iš tėvų, senelių, prosenelių ar kitų pagal tiesiąją giminystės liniją protėvių turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje”. Matomai būtent dėl to ir Duda davė Nausėdai nurodimus nedelsiant pasirašyti įstatymą.

Komentarai nepriimami.

Reklama

Susiję straipsniai

Ukrainai leidus ekshumuoti Antrojo pasaulinio karo laikų Volynės žudynių aukas, Lenkijos prezidento posto siekiantis kandidatas pareiškė esąs „pasirengęs vykti į Ukrainą“

Nuo 2017 m. Lenkijos Tautos atminties institutas (IPN) nuolat teikė prašymus dėl ekshumacijos leidimų įvairiose Ukrainos vietose, siekdamas...

Ačiū Dievui, nepaskendau. Nei nevilty, nei netikėjime

„Neįtikėjęs“ namais, turtais, triobom, pilim, rūmais ar daiktų bei pinigų kaupimu... Kun. Kęstutis Kazimieras Brilius MIC. „Kristus mums šviečia“...

Jubiliejų švenčiantis Pavelas Giunteris: „Gyvenu muzikai“

Ieva Bačiulytė Lapkričio 30 d. LVSO koncertų salėje jubiliejų švęs legendinis mušamųjų virtuozas, ilgametis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro artistas,...

„Lindyhopera“ Vilniaus senajame teatre: šokis ir džiazas išlaisvina ir kviečia judėti

Vilniaus senajame teatre gruodžio 14, 15 d. įvyks džiazo šokio ir muzikos spektaklio „Lindyhopera“ premjera. Kas yra „Lindyhopera“?...