Tekstą, kurį toliau pateiksiu, pirmą kartą publikavau prieš 14 ar net dar daugiau metų Jūros šventės išvakarėse.
Leiskite jį perspausdinti pasitinkant šiųmetinę Jūros šventę, nepakeitus nė vieno žodelyčio, nors pasaulyje per tą laiką nepaprastai daug kas pakito.
Nėra ko slapstytis, prisipažinsiu, kad jaučiu savotišką malonumą grįžti prie senų tekstų, siekiant pamatuoti, kokias prognozes laikas paliudijo, o kur autorius stipriai šovė pro šalį.
Pats skaitinėdamas šį pageltusį nuo laiko tekstą, dar kartą turiu progą įsitikinti, kad niekados nėra jokio reikalo nusiminti dėl bėgančių dienų netobulumo, nes po 10 metų viskas bus dar blogiau arba, kitaip tariant, niekados nėra taip blogai, jog negalėtų būti dar blogiau. Žemės šventė tikrai neįvyko, mano svaičiojimai apie Žemės humanitarinį universitetą labiau prasilenkė su tikrovę nei buvo galima tikėtis, Noreikiškėse įsikūrusi Žemės ūkio akademija (vėliau – universitetas) galiausiai ėmė ir savilikvidavosi. Savo ruožtu skaitytojas turės progą įsitikinti, kad iš nuovargio užgimę autoriaus sapnai netikėtai pradeda pildytis.
Tačiau net ne tai paragino perspausdinti šį tekstą, o nusivylimas, kurį patyriau skaitydamas Ingridos Šimonytės suburtos komandos paruoštą strateginės vizijos planą „Lietuva 2050“, kur jūros vaizdinys ir „išplaukimo į plačiuosius vandenis“ nuoroda negrabiai yra išplėtota kaip globalizacijos metafora, tokiu būdu jūros vaizdinį priešpriešinant tvirtam stovėjimui ant žemės ir tautos įsišaknijimo savo vietovėje idėjai. Kita vertus, tai čia daroma taip lėkštai ir varganai, jog norisi pasiūlyti šio nelaimingo teksto autorius už nešvankumą nuteisti mirties bausme Neklystančiame Didžiajame Konstituciniame teisme, po mirties atimant bausmę pasilaidoti Lietuvos žemelėje.
Žemesnės bausmės jie nėra verti!
***
Palyginimo dėlei prisiminkime, jog Jūros šventė Lietuvoje metai iš metų vis 20is labiau pučiasi, kartas nuo karto sutraukia vis didesnes žmonių mases. Šios šventės metu Klaipėdos miestas neabejotinai tampa visos Lietuvos traukos centru, kur susibėga keliai ir takeliai iš visų pusių. Taigi ši šventė nėra įprasta miesto šventė, skirta, tarkime, miesto kaip uosto paminėjimui arba žvejybos verslų šlovinimui. Kita vertus, kaip atrodo bent man, pernelyg drąsu būtų manyti, jog minėtoji Jūros šventė vis akivaizdžiau įgyja nacionalinį sąskambį, tampa visos Lietuvos švente dėl to, jog neva Jūros idėja nurodo į kažkokius prigimtinius genties polinkius ir lietuviško mentaliteto raiškos ypatybes.
Kaip atrodo, iš tiesų yra taip, jog minėtoji šventė iškilmingai pristato ne tiek Jūros kaip tokios prasmės vaizdą, kiek pačios šventės idėjos savipakankamumą, taigi yra savotiška metašventė, visos Lietuvos mastu šlovinanti tuščio laiko pažadą, nurodanti į laisvalaikio, atitolimo nuo darbų ritmikos būtinybę. Šiuo atveju Jūros stichijos vaizdinys, regis, iš tiesų daugumai iš mūsų tampa tuo psichiką atšviežinančiu bausmės vaizdiniu, kuriam vieną kartą metuose įsijautę atnašaujame.
Savo ruožtu štai čia galime pastebėti, jog, kaip atrodo, Žemės vaizdinys lietuviško mentaliteto duotybėje nėra pavaldus jokios butaforijos poreikiams. Tačiau ar tai reiškia, jog Žemės įvaizdis mums asocijuojasi tik su sunkaus darbo, klampaus vargo ir murzinos kasdienybės raiška? Jeigu kartas nuo karto prasimuša ir pradeda vyrauti tokios asociacijos, tai jau ženklas, jog mes sumenkinome Žemės vaizdinį iki kraštutinės ribos ir patys grįžtamuoju ryšiu neišvengiamai tampame vis didesniais nelaimėliais. Reikia ypatingų mazochistinių sugebėjimų taip save užblokuoti, riboti ir susiniekinti, kad nepastebėtum, jog Žemės vaizdinys yra įkvėpimo šaltinis, viską padauginančių kūrybinių galių simbolis, gyvenimo įprasminimo sekos atskaitos taškas. Tik Žemės duotybės pagrindu istorija tampa likimu, o tiesa įgyja tikrąjį svorį, tampa apčiuopiama, pavaizdi. Žemė yra būties tiesos stichija.
Nešventiškos mintys apniko dar užpraeitą vasarą, kaip tik po Jūros šventės išgirdus, jog labai ženkliai sumažėjo stojančiųjų skaičius į Lietuvos žemės ūkio universitetą. Šios vasaros suvestinės buvo dar blogesnės. Tai, mano galva, yra pati skaudžiausia nesubalansuotos švietimo reformos pasekmė. Kalbu apie tokį balanso idealą, kurio įgyvendinimui reikalingas visumos matymas, o ne vien tik mechaninis sugebėjimas sustumdyti skaičiukų eilutes.
Kita vertus, kaip atrodo, jau dabar galime pradėti galvoti apie tai, jog Žemė nėra tik ūkinės eksploatacijos ir technologinių manipuliacijų objektas. Galbūt tada, kai šiandieninis reformatorių iš ministerijos apdujimas kažkiek prasisklaidys ir pradės ryškėti tikrosios mechaninio pragmatizmo pasekmės, rasis laiko pagalvoti apie tai, jog esamos LŽŪU bazės pagrindu anksčiau ar vėliau būtų protinga įkurti Žemės universitetą, keliantį, kaip rodytų jau pats pavadinimas, ne tik ūkinius, bet ir pagilinto humanitarinio žinojimo bei lavinimo tikslus. Kaip atrodo, toks apsisprendimas leistų puoselėti universitetinio lavinimo dvasią labiausiai tinkamu būdu.
LŽŪU yra įsikūręs įstabioje gamtinėje aplinkoje Noreikiškėse. Atvykęs čia, pasijunti užkopęs į patį aukščiausią Žemės tašką, kur kitaip, t. y daug kvapniau užpučia net vėjas, kur visos aplinkos reljefo detalės spindi nepalyginamai ryškiau ir iškalbingiau nei kitur. Toks universiteto ir žemės suartėjimas (universitetas beveik kviečių lauke) man pačiam primena kažką panašaus į siautulingą M.Heideggerio vizijų išsipildymą. Galimas daiktas, tai ir yra tas atvejis, kai tikrovė susiliečia su sapnais.
Ši tema įpareigoja prisiminti dar vieną aplinkybę. Kaip visi daugmaž žinome, konservatizmo ideologija atsirado ir subujojo vadinamosios Žemės aristokratijos (landlord) vertybinių nuostatų pagrindu. Tačiau Lietuvoje Žemės kaip vertybinių nuostatų ištakų ir tautos gyvybingumo pagrindui konservatoriai, kaip atrodo bent man, vis dar pakankamo dėmesio neskiria. Kita vertus, vertybiniame vakuume vis labiau auga žemės kaip manipuliacijų objekto samprata, o milžiniški žemės plotus koncentruojami išimtinai spekuliaciniais tikslais.
Anądien sapnavau tokį sapną. Per dykumą keliauja nepaprastai grakštaus stoto, nenatūraliai, Salvadoro Dali piešinių maniera prailginto torso pusnuogis etiopas ar panašios prigimties žmogus su irklu ant peties. Įgarsinantis paveikslą balsas praneša: ,,Čia Lietuva, čia lietūs lyja“. Žinoma, visiška nesąmonė, vaizdinys atsiradęs galbūt dėl nuovargio. Vis tik atsibudęs parašiau šį straipsnį.
