Nacionalinio susivienijimo bendražygis ir Vilniaus miesto tarybos narys Almantas Stankūnas kelia aikštėn dar vieną aferą ir vagystę vidury baltos dienos. Šį kartą jis nukreipia žvilgsnį ne į tiesiog iš dangaus lyjančius pelnus, kuriuos šluojasi „liberalizuotą“ elektros tiekimo sektorių užsigrobę niekam nereikalingi elektros pardavimo tarpininkai, skambiai pasivadinę nepriklausomais elektros tiekėjais.
Panaši „liberalizacija“ įvykdyta ir daugiabučių namų administravimo srityje. Vilniuje šį sektorių privatizavo ir valdo grupuotė, kadaise vadinta „Rubikono berniukais“, kurių jungą velka didelė dalis daugiabučių namų gyventojų.
Tikslinės A. Stankūno užklausos savivaldybei siekiant išsiaiškinti, kiek pagrįstos ir kaip kontroliuojamos šių administratorių išrašomos sąskaitos gyventojams, atskleidė niūrią tiesą. Savivaldybės klerkai ne tik neprižiūri ir nekontroliuoja administratorių veiklos skaidrumo bei nevertina jos kaštų pagrįstumo. Jie tiesiogine to žodžio prasme slepia informaciją, kuria remdamiesi tai galėtų atlikti kvalifikuotesni gyventojai ar nepriklausomi ekspertai. Šitoks paslaugų privatizavimas faktiškai virsta valdžios dangstomu gyventojų apvaginėjimu ir apiplėšinėjimu.
Tačiau vilniečių atsakas – kaip visada. Įprastas avinėlių tylėjimas. Susirinkti prie savivaldybės bent keliems šimtams, o dar geriau tūkstančiams, ir pareikalauti baigti tą atvirą apvaginėjimą – neįveikiamas uždavinys. Toks pat sunkus kaip nuskristi iki Mėnulio.
Norom nenorom tenka susimąstyti ir paklausti. Žinau, kaip sunkiai dirba Almantas dėl vilniečių rinkdamas medžiagą, teikdamas užklausas, susirašinėdamas su vangiais ir negeranoriškais savivaldybės biurokratais. Taip, į savivaldybės Tarybą atėjo politikas, ne tik žodžiais, bet ir darbais pasiruošęs dirbti vilniečiams. Ir iš tiesų dirbantis. Bet ar vilniečiams šito reikia?
Ar įmanoma padėti žmonėms, kurie nenori pajudinti nei piršto net tam, kad padėtų patys sau? Kiek jų susirinktų į protesto mitingą, jeigu Almantas paprašytų jį paremti?
Ne tam, kad laimėtų papildomų populiarumo taškų, o tam, kad gyventojų plėšikus dangstantys savivaldybės pareigūnai savo akimis pamatytų: šis principingas ir atkaklus politikas nėra su vėjo malūnais beviltiškai kovojantis vienišas Don Kichotas. Suvoktų, kad juos nepatogiais klausimais „varginantis“ Almantas yra žmogus, už kurio stovi jo pastangas vertinantys ir jį paremti sunkioje ir nelygioje kovoje pasiruošę vilniečiai? Ar išvysti tokį reginį Vilniuje vis dar yra per drąsi svajonė?
Visas Almanto tekstas ČIA.