I dalis ČIA
Pagal teisinę šalies sąrangą ir savo statusą Konstitucinis Teismas (KT) Lietuvoje yra aukštesnis net už Aukščiausiąjį Teismą. Teismų hierarchijoje už Konstitucinį teismą aukštesnis yra nebent Paskutinysis Teismas (PT) .
Tačiau kad ir kaip nenorėčiau kalbėti piktai, vis tik prisipažinsiu, kad jau nesugebu atsikratyti giliai įsirėžusio įspūdžio, kad pagal savo esmę ir veiklos rezultatus pastarųjų metų Lietuvoje veikiančio Aukščiausiojo Konstitucinio Teismo abreviatiūrą AKT turėtume perskaityti taip: Antikonstitucinis Konjunktūros Teatras.
Pastaraisiais metais LR Konstitucinis teismas vis dažniau rengia politiniu spektaklius, padedančius nuslėpti antikonstitucinio perversmo faktą, o kartais tampa greitąja ideologine pagalba perversmo sumanytojams.
Prisimenu įsipareigojimą nekalbėti piktai, todėl nepiktai, bet aiškiai paminėsiu Lietuvoje visiems žinimą faktą, kad dabartinio raugo KT toli gražu negina nei įstatymų visuotinumo, nei Konstitucijos viršenybės principų, o – atvirkščiai. Labai iliustratyvi šiuo požiūriu yra čia aptariama istorija, kai Vilniaus rajono savivaldybė labai gerai žinodama, kad, iškabinusi lenkiškus vietovardžių užrašus, pažeidžia konstitucinį valstybinės kalbos principą ir atskirai priimtą Valstybinės kalbos įstatymą, draudžiantį vietovardžių ir gatvių užrašus tautinių mažumų kalbomis, deklaruoja savo ketinimą kreiptis išaiškinimo į KT, neslėpdama, jog puoselėja viltį, kad įstatymu įtvirtintą dalykų padėtį KT apvers atvirkščiai, uždegs žalią šviesą antiįstatymiškai veikla. Kaip atrodo, ne tuščioje vietoje atsiranda toks pasitikėjimas KT išaiškinimais, kad, kas ne kas, o KT gali pakeisti įstatymais reglamentuojamą dalykų padėtį naudinga potencialiems įstatymų pažeidėjams kryptimi.
Sakant ne piktai, bet paprastai, dabar tikriausiai yra taip, kad mūsų aukščiausiasis KT jau toli gražu nesijaučia pririštas prie Konstitucijos kaip prie olos be manevro laisvės, daug dažniau pastaruoju metu KT renkasi laisvą plevenimą sofistikos erdvėse, leidžiantį iškiliajai institucijai tapti konjunktūros farvateriu. Jeigu norite, KT Lietuvoje tampa sofistinės technikos viršenybės virš įstatymo mokykla, kur išmokstama ne tik kalbėti, bet – kas dar svarbiau – nuslėpti tikrąsias mintis.
Jeigu senovės Graikijos polio pilietis jausdavosi, kad yra neteisus ir teisme pralaimės kaip kaltoji pusė, jis nereta kreipdavosi pagalbos į sofistus, prašydamas pamokyti tokio žongliravimo žodžiais meno, kuris įgalintų jį savo piktą interesą iškišti kaip visiems svarbią tiesą.
Kita vertus, jeigu toks skirtingų epochų sugretinimas būtų bent iš dalies pagrįstas, vis tik net ir stipriai mutavusio KT Lietuvos padangėje sofistika skiriasi nuo sofistikos, neretai suprantamos kaip pigūs triukai pirmavaizdžio, tuo, jog KT bandymai iškišti naujosios ideologijos interesus kaip tiesą vyksta su nepalyginamai didesne sureikšminimo aura, kai į sofistikos pratybų iškilmingą salę renkasi tituluoti vyrai ir moterys su patricijų togomis.
Šiuo požiūriu labai simptomiškas yra jau minėtas Ginčų komisijos paaiškinimas, kodėl A.Valotka neva yra neteisus.
Lietuvos pavyzdžio KT šiandien nėra vienintelis sofistinės technikos praktikavimo bastionas. Tikriausiai perversmo atmosfera didžiąja dalimi lemia tai, kad sofistinis užkratas mūsų padangėje išplinta kaip amaras vasaros soduose, vis stipraus persipina ir su kitomis teisinės sąmonės apraiškomis, kita vertus, tai ypač tampa akivaizdu, kai ideologiniams ginčams bandoma suteikti teisinį pavidalą.
Šiuo požiūriu labai simptomiškas yra jau minėtas Ginčų komisijos paaiškinimas, kodėl A.Valotka neva yra neteisus.
Kaip prisimename, Ginčų komisija skelbia, kad kalbos inspekcijos nurodymas laikytis įstatymo tinkamai nepagrindė, kodėl vietovardžių užrašus lenkų kalba reikėtų pripažinti oficialiais ir viešaisiais užrašais. Neva ta aplinkybė, kad ginčo užrašai yra kelkraštyje, savaime nedaro šių užrašų būtent viešaisiais ir oficialiais.
Kaip matome, neįtikinamai demonstruojanti neutralumą Ginčų komisija nesako, kad reikia skatinti Valstybinės kalbos pažeidimų praktiką, vietovardžius ir gatvių pavadinimus užrašant tautinių mažumų kalbomis, tačiau bando primesti abejonę – ar aptariamu atveju vietovardžių užrašymas lenkų kalba yra viešas ir oficialus, taigi, ar pasipriešinimas įstatymui yra taip aiškiai formalizuotas, kad jį būtų galima atpažinti kaip galutinį pavidalą įgijusį įstatymo pažeidimą.
Tačiau drauge ta pati Ginčų komisija netvirtina, kad tie nelaimingi užrašai lenkų kalba nėra oficialūs ir vieši, nes pripažinus jų neoficialumą ir ne viešą pobūdį, mes įgyjame ne tik teisę, bet ir pareigą tokius užrašus kuo greičiau pašalinti nuo kelkraščio kaip blaškančius dėmesį ir trukdančius eismą. Pabandykime įsivaizduoti, kas atsitiktų, jeigu, tarkime, aš, šalia kelkraščio iškelčiau oficialiai nesankcionuotą užrašą „Šimonytė yra paleistuvė“, toks pakelės užrašas neabejotinai būtų kuo greičiau pašalintas kaip galintis sukelti grandininę avarijų reakcija, net neatsižvelgiant į tą aplinkybę, kad aptarto pavyzdžio rodyklė prie kelio galimai stipriai prasilenkia su tiesa.
Ginčų komisija netvirtina, kad tie nelaimingi užrašai lenkų kalba nėra oficialūs ir vieši, nes pripažinus jų neoficialumą ir ne viešą pobūdį, mes įgyjame ne tik teisę, bet ir pareigą tokius užrašus kuo greičiau pašalinti
Įsivaizduoju, kad atsiras krūva azartiškų jaunų žmonių, kurie tokį sofistinį Ginčų komisijos išsidirbinėjimą įvertins kaip įdomų žongliravimo žodžiais ir loginėmis prieštaromis sugebėjimo techninį virtuoziškumą. Tačiau jeigu paklaustumėte manęs, atsakyčiau, kad tai yra žemojo lygio, antrosios rūšies šaunumo demonstracijos, nepraleisdamas progos pastebėti dar ir tai, jog labiausiai apgailėtini yra tie žmonės, kuriuos apleidžia tiesa.
Lenkija yra svarbi mums strateginė partnerė, todėl draugystę, bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą su Lenkija mums derėtų branginti ir puoselėti. Tačiau norėtųsi panašaus supratimo iš lenkų pusės, kad savo ruožtu Lenkijos ambasadoriui Lietuvoje taip pat nedera drumsti proto mūsų šalies gyventojams, skatinant juos pažeidinėti įstatymus.
Esu pastebėjęs dar ir tokį dalyką, kad tie šalia mūsų gyvenantys egzotiški nelaimėliai, kurie niekina Vasario 16-osios Lietuvos pavyzdį, kaip alternatyvą Smetoninės Lietuvos legendai iškelia ikikarinio Vilniaus, kitai tariant, lenkmečio pavyzdį, kuriuo neva turėtume sekti, drąsiai žiūrėdami į ateitį .
Labai gerai įsivaizduoju, kad Lenkija su tokiomis nykiomis insinuacijomis neturi nieko bendro, greičiausia tokias mintis Lietuvoje populiarina jau minėti perversmininkai iš neturėjimo ką pasiūlyti arba siekdami supainioti perspektyvas.
Ir toliau kalbant nepiktai, pastebėsiu, kad ne visados už tikrą pinigą priimu internete išplitusius gandus, kad neva Lenkijoje Ingrida Šimonytė yra pareiškusi, jog savo šeimoje su tėvais visą laiką kalbėdavosi tik lenkiškai.
Tai nebūtų labai retas atvejis, jeigu dabartinės premjerės motina buvo lenkė, per visą savo gyvenimą taip ir neišmokusi čiabuvių kalbos. Tačiau Šimonio pavardė yra lietuviška, taigi, nejaugi tėvas lietuvis Lietuvoje savo šeimoje taip pat kalbėdavo lenkiškai su savo vaikais? Jeigu taip ir buvo iš tiesų, galima drąsiai spėti, kad šis Šimonis neturi nieko bendro su Aukštųjų Šimonių likimu.
Dar blogiau būtų, jeigu nesveiki kalbiniai santykiai šeimoje persiduotų visai valstybei…
