Edvardas Čiuldė. Kokios tautybės yra triummoterato Lietuvoje personos?

Viktorija Čmilytė-Nielsen neseniai su dideliu aplombu pareiškė, kad dar ne laikas statyti paminklą Justinui Marcinkevičiui.

Jo, nesu nuoširdžiausias Marcinkevičiaus gerbėjas Lietuvoje, daugelis mano tautiečių už poeto garbę stoja mūru su nepalyginamai didesniu ryžtu nei šių eilučių autorius, tačiau net ir man užverda kraujas, kai juodųjų sionistų atstovai ima mums patarinėti dėl to – tinka ar netinka statyti paminklą tautos dainiumi pavadintam poetui?

Nežinau, ar yra toks reiškinys kaip baltieji sionistai, gi juodųjų sionistų vardą, kuris turėtų suponuoti loginę baltųjų galimybę, paminėjau tik dėl asociacijų su J.Marcinkevičiaus kūryboje pateiktu baltojo ir juodojo metraštininko supriešinimu.

Tiesa sakant, o kaip kitaip, jeigu ne juodaisiais sionistais reikėtų pavadinti tuos reziduojančius Lietuvoje užsienio ambasadorius, kurie iniciavo istorinės atminties institucijos, Lietuvoje vadinamos Genocido tyrimų centru, kraštutinai nešvankų užpuolimą.

Tai toli gražu buvo ne tie ambasadoriai, kurie pirmiausiai gina savo atstovaujamos šalies interesus, pagal veiklos turinį mums visai nesunku juos yra identifikuoti kaip labiausiai reakcingų sionistinių sluoksnių atstovus.

Žinia, V.Čmil-Nielson yra žmogus, kuris prastūmė tokią jų aferą, todėl pagal savo skonį galite rinktis, kaip ją derėtų pavadinti – reakcingojo sionizmo interesų laidininke ar juodųjų sionistų parankine.

Iniciuotas sionistų su vietinių pseudokolaborantų palaikymu Genocido tyrimų centro užpuolimas dar neužtraukė mums tokios baisios nelaimės kaip 1940m. pasiprašymas į Sovietų sąjungos sudėtį, tačiau, kaip atrodo, yra ne menkiau dvokianti gėdos dėmė, kurios kol kas niekas nesiruošia atpirkti. Taigi, leiskite n-tąjį kartą pasakyti tą paprastą tiesą, kad sunkiai pakeliami triummoterato dviprasmiško valdymo metai mums emociškai jau prailgo kaip šimtmečiai…

Jo, iš tiesų. Lietuvoje aukščiausiųjų valdininkų tautinės tapatybės žymė yra slepiama už septynių užraktų. Ar sakote, kad tai yra ne toks ir svarbus dalykas, svarbiau – kad žmogus būtų geras, tačiau mums kyla klausimas – kodėl iš tokių neva nesvarbių dalykų yra daroma pagrindinė valstybės paslaptis?

Kyla įspūdis, kad paklausti – kokia yra Čmil, ar, tarkime, Šimonytės tautybė, būtų taip pat nedelikatu, kaip pasiteirauti – kokia yra jų dėvimų kelnaičių spalva? Kita vertus, kai taip slepiami dalykai prasisunkia į viešumą, jie tampa pilietinės visuomenė trofėju, ar ne?

Dažnai užsimenama, kad pagal savo tėvą Čmil yra rusė. Kaip atrodo bent man, nuostabi šachmatininkės karjera rodo, kad anoji yra greičiau žydė. Norite tikėkite, norite – ne, – dabar man užkliūva ne dabartinės Seimo pirmininkės tautybė (niekas nesiruošia daryti kraujo tyrimų), o tai, kad slepiamos tautybės sindromas nuvairuoją ją į pašalius, daro anąją neadekvačiai besielgiančia lietuvių tautos kaip Lietuvos valstybės kūrėjos ir suvereno atžvilgiu veikėja.

Taigi jau vien Čmil kaip galimos kandidatės kituose prezidento rinkimuose pavardės tragikomiškas paminėjimas yra pilietinę visuomenę žeminantis aktas.

viešojoje erdvėje bandau iškvosti – o kokia iš tiesų yra Ingridos Šimonytės tautybė

Kita vertus, jau ilgiau nei metai viešojoje erdvėje bandau iškvosti – o kokia iš tiesų yra Ingridos Šimonytės tautybė, ką ji prisišnekėjo tenai Lenkijoje apie savo lenkiškas šaknis?

Tačiau svarbiausias dalykas, kurį jau seniai bandau išrėkti, yra truputėlį kas kita, o būtent tai, kad nebūtų jokio reikalo taip forsuoti valdžios olimpe įsitvirtinusių nelietuviškos kilmės žmonių tautybės klausimo, jeigu jie, išaugę nelietuviškose šeimose, nebūtų pradėję karo prieš lietuvybę.

Atrodytų, kad sveikas protas turėtų padiktuoti paprastą ir aiškų sprendimą, kad nereikėtų su negeranoriška nuostata kištis į lietuvybės, lietuvių kalbos ir kitus lietuviškos tapatybės bei savimonė palaikymo klausimus pirmiausiai tiems įtakingus postus užimantiems veikėjams, kurie neturėjo garbės būti lietuviškos prigimties bendrapiliečiais, tačiau Lietuvoje atsitiko priešingas, sveikam protui prieštaraujanti dalykas, jog vajų prie lietuvybę pirmiausiai pradėjo ir medžioklę su varovais tęsia nelietuviškos kilmės politikai, palaikomi nusususios sąmonės pataikūnų gaujos. Tai rodo tokių veikėjų ypatingą cinizmą ir įsitikinimą, kad lietuviai yra beviltiški labusai, kurie viską iškęs, kad ant mūsų galvų galima dergti be pasekmių savo karjerai ir likimui. Taigi, kaip atrodo, pats laikas jau būtų ir mums susiprasti, kad prieš tokius veikėjus turime kautis kaip už Tėvynę.

***
Kartais įdomūs pokalbiai užsimezga su skaitytojais skaitytojų komentarų rubrikose. Neseniai po vieno, Lietuvoje įvykusio pučo aplinkybėms aptarti skirto straipsnelio, man buvo papriekaištauta, kad neįtikėtinu, negalimu iš principo aplinkybių sutapimu, leidusiu įsitvirtinti antilietuviškai mąstysenai valdžioje, laikau tai, kas neva kitose šalyse yra įprasta leftizmo praktika. Nesakykite, lietuviškas koloritas dabar prasimuša pro leftizmo reljefą savitu, su niekuo nesumaišomu pavidalu. Kaip bandžiau tąkart įtikinti skaitytoją, velnias slypi detalėse, o tiesa – niuansuose.

Leiskite toliau užvirusioje diskusijoje skaitytojui pateiktą komentarų rubrikoje autoriaus atsakymą pacituoti ištisai, nieko nepakeitus: „Kaip atrodo bent man, vienas iš tokių niuansų yra tai, kad leftizmas apskritai yra pabrėžtinai abejingas tautiniam užsiangažavimui, o Lietuvoje po pažangizmo vėliava telkiasi neabejingi šiam klausimui, o – priešingai – skelbiantys lietuvybei karą veikėjai.

Siekiant suteikti kūną ir kraują tokiam antilietuviškam nusiteikimui, čia neretai gilinamos prievarta andai sulenkinto Vilniaus reminiscencijos, pučiamas mito burbulas apie pasaulinę lietuvių kaltę ir skolą žydams (gi lietuviai sukėlė II-ąjį pasaulinį karą ir už sako nepakeliamą skolą privalo perleisti Lietuvą žydams kaip atsarginę teritoriją išrinktajai tautai visuotinio atšilimo akistatoje – čia šaržuoju), ir, kas ypatingai šlykštu ir niekinga, bandoma supriešinti Lietuvos ir kovojančios Ukrainos simbolius“.

***
Ar klausiate: o kur tu, autoriau, padėjai Armonaitę? Atsakau: Armonaitė atskrido iš kosmoso, o po šios kadencijos pabaigos, neįgijusi jokios lietuviško gyvenimo patirties bei išminties, išskris atgalios į kosmosą, pradingdama begalybės ūkuose.