laikmetis.lt
Zitą Šličytę kraštiečiai vadina Sąjūdžio laikų žmogumi, gyva enciklopedija, Konstitucijos krikšto mama. Atvykome pas Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarų klubo narę į Mosėdį su kilniu tikslu – pakalbinti garbaus jubiliejaus proga, nes rugpjūčio 7 d. teisininkė švenčia 80 metų jubiliejų. Buvusi politikė, advokatė pasitiko atrodanti kaip prieš 30 metų, nepasikeitusi. Pats tikriausias Liūtas.
Pasitikdama Z. Šličytė perspėjo, jog nėra reikalo kalbėti apie jubiliejus. Svarbesnė ir skaudesnė šiandien tema – valstybės išlikimas, Konstitucija ir kodėl niekinami pagrindiniai valstybingumo simboliai?
– Praėjo daugiau nei pusantrų metų po jūsų kalbos 2022 metų Kovo 11-osios minėjimo metu Seime, kai dalis iškilmingo minėjimo dalyvių išėjo iš salės. Ant jūsų buvo išpilta daug purvo. Ką iš tiesų norėjote pasakyti tada? Ir kaip pavyko atremti puolimą?
– Buvo daug kalbėta apie tai, kad mano atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Užvertė skundais. Pasakyti kalbą Kovo 11-osios minėjimo metu tada mane delegavo signatarų klubas. Jie paprašė pasakyti kalbą todėl, kad, 1992 metais buvau Lietuvos Konstitucijos ruošimo grupės nare. Be to, esu konstitucinės teisės specialistė. Iki 1992 metų spalio 25 dienos referendumo, kai Lietuvos žmonės pritarė naujai Konstitucijai, galiojo 1990 metų kovo 11 d. priimtas Pagrindinis šalies įstatymas. Ikikarinė Lietuvos Konstitucija negaliojo, nors kelioms valandoms ji buvo atkurta. Tą Kovo 11-osios iškilmių dieną buvo puiki proga prisiminti tai paminėti. Juk 2022 m. Konstitucijai buvo jubiliejiniai: naujajai sukako 30 metų, o 1922 m. priimtai – 100 metų. Seimas 2022 m. buvo paskelbęs konstitucijų metais.
Todėl mano pasisakymas 2022 metų Kovo 11-osios minėjimo proga buvo apie Konstituciją. Galbūt kažkas to nesuprato. Pagrindinė kalbos mintis buvo ta, jog Konstitucijoje yra 9 straipsnis, kuris sako, jog svarbiausi valstybės ir tautos klausimai sprendžiami referendumu. Šis straipsnis kalba apie tiesioginės demokratijos kelią. Tauta, t. y. visi žmonės, kurie turi rinkėjo teisę, sprendžia kokį nors svarbų valstybinės reikšmės klausimą. Kadangi šeima, pagal mūsų Konstituciją yra valstybės pagrindas, o šeimos sampratą dabar norima išplėsti, ne pagal prigimtinę teisę, bet kuriant kažkokius dirbtinius socialinės lyties konstruktus. Kaip teisininkė manau, kad tokios svarbos klausimai turi būti sprendžiami tautos referendumo keliu.
– Oponentai jums pasakytų, jog gyvenimas kinta, jog reikia prisitaikyti prie naujų vėjų, o pati Konstitucija nebeatspindi naujausių šių dienų realijų?
– Toks oponentų argumentas mėgstamas, tačiau jis silpnas. Kaip besikeistų gyvenimas, ar nuo to žmogaus prigimtis pasikeičia? Mūsų konstitucijos 18 str. taip skelbia: „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Tai reiškia, kad mes gimstame vyrais ir moterimis su labai retai pasitaikančiomis gamtos klaidomis. Argumentas, kad keičiasi laikai, neatlaiko kritikos. Žmogaus prigimtis nesikeičia.
Juk mokslininkai kasinėja pilkapius. Prie Mosėdžio, netoli nuo mūsų, taip pat buvo atliekami kasinėjimai, bet tyrėjai nerado kitokio žmogaus pėdsakų. Nežinau dėl tų evoliucijos teorijų, bet aš vis viena nemanau, jog žmogus išsivystė iš beždžionės. Aš dar iš studijų laikų prisimenu Engelso teiginius apie tai, jog žmogus atsirado iš primatų darbo proceso metu. Bet paimkite dabar ir išmokykite tas beždžiones dirbti. Jos vis viena niekaip netaps žmogumi.
Žmogus Kūrėjo valia sukurtas taip, kad pratęstų savo giminę. Taip gamtoje sukurta, jog yra vyriška ir moteriška lytis. Todėl mes negalime kalbėti apie kokias nors žmogaus teises, kurios yra kaip socialinis konstruktas.
Žmogus Kūrėjo valia sukurtas taip, kad pratęstų savo giminę. Taip gamtoje sukurta, jog yra vyriška ir moteriška lytis. Todėl mes negalime kalbėti apie kokias nors žmogaus teises, kurios yra kaip socialinis konstruktas. Tikrosios žmogaus teisės yra prigimtinės, todėl mūsų Konstitucijoje įtvirtintos būtent prigimtinės žmogaus teisės. Tai yra nepajudinama.
1992 m. Lietuvos Konstitucijos ruošimo grupė nieko naujo neatrado. Paėmėme nuostatas iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei kitų tarptautinės teisės aktų, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės. Nereikia apsimesti. Jeigu kas nors to nesupranta ir galvoja, kad gali prisiimti Dievo vaidmenį, sukuriant antžmogį, kuris yra nei vienos, nei kitos lyties, jie imasi Jo vaidmens. Tai yra šizofrenija. Ir ši šizofrenija sklinda todėl, jog kai kas mano, jog planetoje gyvena per daug žmonių, kad reikia mažinti gimstamumą ir naikinti tautas. Tai yra nauja religija be Dievo.
-Turbūt ne veltui šiuolaikinės religijos ideologai tai vadina progresu, trans arba post humanizmu, kai žmogaus ir technologijų susiliejimui trukdo prigimtis ir todėl ją reikia įveikti?
-Nesuprantu, kaip gali trukdyti prigimtis? Juk yra gyvybės pratęsimo misija. Iš dviejų vyrų vaikai negimsta. Jūsų paminėtų modernių teorijų skleidėjams noriu pasakyti, kad žmogaus prigimtis yra nekintama.
Be prigimtinės teisės Konstitucijoje yra ir piliečio teisės. Pilietybė yra žmogaus ryšys su valstybe. Pilietis turi dalyvauti rinkimuose, būti aktyviu ir t. t. Piliečio teisė nėra prigimtinė. Pajuskit skirtumą tarp prigimtinės teisės, nes žmogus yra ir vyras, ir moteris bei piliečio teisių. Ryšys su valstybe pagimdo ir tam tikras pareigas dalyvauti valstybės gyvenime, laikytis įstatymų, ginti, mokėti mokesčius ir t. t. Piliečiui negali būti brukama jokia ideologija, o pažiūrėkit, genderizmas, kaip religija be Dievo, skiepijamas prievarta. Nieko naujo neišradome, Europos Sąjunga kartoja tą patį modelį, kaip ir Sovietų Sąjunga, tačiau be represijų.
Piliečiui negali būti brukama jokia ideologija, o pažiūrėkit, genderizmas, kaip religija be Dievo, skiepijamas prievarta.
Konstitucijoje yra dar ir trečia grupė teisių – tai asmens teisės. 29 straipsnis skelbia, kad prieš Konstituciją visi asmenys lygūs. Asmenys yra juridiniai ir fiziniai. Akcinės bendrovės ir organizacijos yra juridiniai asmenys. Taigi, Konstitucijoje yra 3 teisių grupės: prigimtinė, piliečių ir asmenų. Konstitucija saugo asmenų teises, kad jis nebūtų diskriminuojamas dėl tautybės, rasės, lyties…
21 straipsnis sako: žmogaus asmuo yra neliečiamas. Kai mums duria į pirštą ir ima kraują, turime pasirašyti. Su žmogumi be jo žinios negali būti atliekami jokie moksliniai ar medicininiai bandymai.
– O kaip buvo per pandemiją? Ar nebuvo šis Konstitucijos principas pažeistas?
– Dėl skiepijimo tai kiekvienam turėjo būti suteikta laisvė apsispręsti. Kai aš skiepijausi, pasirašiau, kad sutinku. Tačiau valdžia ėmėsi tokių priemonių, kaip „galimybių pasas“. Buvo sudarytos tokios sąlygos, kad be jo neįeisi į jokią įstaigą. Juk nebuvo tiesiogiai pasakyta, kad surišime ir atvesime skiepytis. Valdžia įvedė „galimybių pasą“ ir baudas. Tuo tarpu Olegas Šurajevas, viešai įžeidinėjęs tautos išrinktus atstovus Seime, nubaustas tik 25 eurais. Prieš 2 metus už kaukės nedėvėjimą galima buvo užsidirbti 500 eurŲ baudą. Palyginkime.
Visa tai plaukia iš Konstitucijos 21 straipsnio, kuris sako, kad asmuo yra neliečiamas. Pagaliau yra sveikatos apsaugos įstatymai. Per pandemiją, nežiūrint Konstitucijos ir kitų įstatymų, Vyriausybė bei Sveikatos apsaugos ministras ką norėjo, tą ir darė.
Kas pas mus vyksta demokratinėje valstybėje? Viena grupė, kuri išpažįsta genderizmą, tikėjimą be Dievo, gali sau leisti reikalauti valstybinės apsaugos. Tuo tarpu jokia kita religija ir net sekta tokių reikalavimų nekelia, nereikalauja, kad valstybė jos nariams garantuotų ypatingas teises.
Progresyviai save vadinantys žmonės teigia, jog tiki mokslu, esą mokslo žodis geriau žino kas ir su kuo gali gyventi? Nebūkime atsilikę!
Tai ir tegul gyvena kaip nori. O kas trukdo? Tarybiniais laikais buvo BK 125 straipsnis. Pirma dalis buvo apie vyro lytinį santykiavimą su vyru. Kitos dalys – susiję su vaikais ir paaugliais. Tai buvo nusikaltimas, už kurį būdavo baudžiama.
Suprantu, jog sovietmečiu žmonės buvo diskriminuojami. Tačiau pagal šio straipsnio 1 dalį nebūdavo jokių bylų. Nes jeigu 2 vyrai užsirakina, kokie dar gali būti įrodymai? Šias diskriminacines nuostatas, atkūrus nepriklausomybę mes, žinoma, panaikinome. Valstybė negali lįsti į žmonių lovas, bet deja, dabar lenda.
Genderizmas, COVID politika, vėliavos ir simbolių išniekinimas. Daug pavyzdžių galime rasti, kai politikai pamina Konstituciją? Gal tikrai ji nebeatitinka realijų?
-Klausykit, JAV Konstitucijai daugiau nei 250 metų. Ir ji šiandien atitinka visas realijas. Niekas nereikalauja Amerikos Konstitucijos pakeisti. Mūsų Konstitucijai praėjusiais metais sukako 30 metų. Ir ji jau neatitinka realijų?
-Viskas kas parašyta mūsų Konstitucijoje atitinka realijas. Viskas su mūsų Konstitucija yra tvarkoje. Yra tik bendra politika, vykdoma Europos Sąjungos mastu: nereikia nacionalinių valstybių. Norint sugriauti nacionalines valstybes, pirmiausia reikia sugriauti jų Konstitucijas. Nes tai yra piliečių sutartis, kaip jie tvarkysis šioje valstybėje. O Konstitucija yra visų kitų teisės aktų šaltinis.
Lytinės funkcijos sunaikinimas yra sunkus kūno sužalojimas. Jei dabar pakeis įstatymus ir medicina žmonėms padės keisti lytį, tai gali būti prilyginta šiam sunkiam nusikaltimui.
Pagrindinė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę. Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymai. Tai pirmiausia Baudžiamasis kodeksas. Tačiau su gyvybe yra prastai, nes pas mus klesti mirties kultas. Lytinės funkcijos sunaikinimas yra sunkus kūno sužalojimas. Jei dabar pakeis įstatymus ir medicina žmonėms padės keisti lytį, tai gali būti prilyginta šiam sunkiam nusikaltimui. Tai ir yra ta propaguojama mirties kultūra. Tai jau yra gyvybės naikinimas, nes žmogus, pakeitęs lytį, negalės savęs pratęsti.
-Svarbi visiems Konstitucijos dalis, kurioje įtvirtinta valstybinė kalba. Kodėl dabar taip liberaliai žiūrima į Lietuvių kalbą?
-Ne liberaliai, o nusikalstamai. Tautos referendumu priimtos Konstitucijos 14 straipsnis sako, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Lietuvių kalba prie visų okupacijų buvo naikinama. Tauta išgyveno polonizaciją, germanizaciją, rusifikavimą. Rusinimas sovietų laikais buvo toli pažengęs.
Kai kilo tautos Sąjūdis, mūsų inteligentija, iš esmės tai buvo partiniai žmonės, suprato, kad kalbą ir kultūrą reikia saugoti. Tie žmonės atiduodavo duoklę sistemai, parašydavo apie Leniną kokį nors eilėraštį, tačiau buvo daug daroma ir daug pasiekta dėl kalbos išsaugojimo. Žinoma, buvo nurodymai, jog įstaigų iškabos ar gatvių pavadinimai rašomi dvejomis kalbomis. Bet žmonės tai prievartinei dvikalbystei priešinosi.
Kai tik prasidėjo atgimimas, inteligentija pirmiausiai ir ėmėsi kalbos išsaugojimo klausimo. Sąjūdžio programoje buvo įrašyta nuostata, jog būtina įtvirtinti lietuvių kalbą kaip valstybinę.
-Tame laikotarpyje gimė ir Meilės Lukšienės Tautinės mokyklos koncepcija?
-Meilės Lukšienės Tautinės mokyklos koncepciją vėl reiktų ištraukti iš archyvų ir įgyvendinti. Bet ar ateis tokia partija, kuri tai padarytų?
Ypatingai aktyviai lietuvių kalbą tuo metu gynė poetas Justinas Marcinkevičius. Jis buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Dalyvavo Sąjūdžio programų kūrime. Dabar kai kas drįsta jam prikišti komunizmą ir kolaboravimą. Šiandieninis chunveibiniškas jaunimėlis dėl lietuvių kalbos, dėl valstybingumo – nieko nėra padarę, o drįsta teisti kitus.
Puolate J. Marcinkevičių, puolate Konstituciją!
J. Marcinkevičius yra parašęs Lietuvos Konstitucijos preambolę. Aš apspjausiu kiekvieną, kuris išdrįs apspjauti poetą. Puolate J. Marcinkevičių, puolate Konstituciją! Priminsiu, kad 1988 metų lapkričio 18 d., J. Marcinkevičius, vykdydamas LPS programą LTSR AT pasakė kalbą, jog reikia papildyti LTSR konstitucijos 77 straipsnį ir įtvirtinti lietuvių kalbą, kaip valstybinę. Taip ir buvo padaryta. Jis taip pat buvo vienas iš iniciatorių, kad Trispalvė būtų įteisinta kaip valstybinė vėliava, kad Vinco Kudirkos Tautiška giesmė vėl taptų himnu, o baltas vytis raudoname fone – herbu.
Juk J. Marcinkevičius atidarė Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą 1988 spalio 22 d. Jei Simonas Daukša yra pasakęs, jog kalba yra valstybės sargas, tai J. Marcinkevičius 2004 metais minint lietuviškos spaudos atgavimo metines konstatavo, jog atėjo metas garsiąją Simono Daukšos formulę apversti: valstybė yra kalbos sargas. Privalome sustiprinti kalbos apsaugą. Kalba šaukiasi valstybės dėmesio ir globos…
Gal dėl šių žodžių šiandien ir puolamas poetas?
– Ačiū Jums ir gražaus jubiliejaus!
