Edvardas Čiuldė. Populizmas ir homoseksualizmas

Kaip jie viską lengvai paaiškina, neapsunkindami savęs nei minties našta nei sąžinės skrupulais! Štai toks Vytautas Valentinavičius, žinomas homoseksualizmo subkultūros trubadūras Lietuvoje, dar neseniai skelbęs, kad lietuviai yra mužikų tauta, dabar savo ruožtu tvirtina, kad Europos šalyse vis didesnį populiarumą įgyja dešiniosios partijos būtent dėl netikėto populizmo paūmėjimo. Kas be ko, populizmas čia suprantamas kaip kažkoks kosminis blogis, nematant reikalo tiksliau apibrėžti – kas tai yra?

Tačiau, kaip matosi iš tolesnio mintijimo, ir pats autorius vidujai ima kažką permanyti apie tai, kad vadinamasis populizmas pirmiausiai yra panašus į daugumo interesų atstovavimą. Kitas dalykas, kad tokie autoriai kaip minėtas ponas, teisinga visuomenės raidos kryptimi laiko tokį pasirinkimą, kai yra prioretizuojami arba, kitaip tariant, iškeliami aukščiau bendrojo gėrio mažumų interesai.

Kaip visiems jau yra gerai žinoma, tokios manipuliacijos šiandien dažniausiai yra pateisinamos labai iškreiptai suprantamo žmogaus teisių gynimo reikalo ideologiniais užkeikimais. Kaip atrodo bent man, didžiausia mūsų laikų piktžaizdė ir yra tai, kad Vakarų kultūros savitumą žymėjęs žmogaus teisų konceptas dabar yra sukarikatūrinamas iki kraštutinės ribos, pritaikius jį tragikomiškam homoseksualų interesų prioretizavimo apipavidalinimu. Galiausiai iš tokios simbiozė gaunasi tik tai, kad į žmogaus teisių gynimo sferą yra įnešamas paspartintos erozijos užkratas, ne kažkas kita.

tokia pozicija yra išsakoma drauge niekinant nuostabiausią dalyką pasaulyje, t. y. vyro meilės moteriai ir moters vyrui pavyzdį, per amžius, be visa ko kito, tapusį didžiausio poetinio įkvėpimo šaltiniu.

Kitas dalykas yra tai, kad mes paprastai pražiopsome tinkamu būdu nesureagavę į vis dažniau į viešąją sferą prasisunkiančius tvirtinimus, kad neva homoseksualai yra geresnysis žmogaus tipas, todėl jiems – daugiau ir priklauso. Dar liūdniau būna, kai tokia pozicija yra išsakoma drauge niekinant nuostabiausią dalyką pasaulyje, t. y. vyro meilės moteriai ir moters vyrui pavyzdį, per amžius, be visa ko kito, tapusį didžiausio poetinio įkvėpimo šaltiniu.

Kai kartą kažkas pažįstamų rate leptelėjo, kad Aušra Maldeikienė yra tulžinga bobšė, aš priėjęs patikslinau, kad anoji greičiau yra aistringa moteris, jaunystėje neabejotinai buvusi poeto svajone. Tačiau kitą kartą jau teko labai nusivilti, kai tokia „eks-svajonė“ susirinkusį tradicinės šeimos vertybes ginančių žmonių būrį pavadino gašlūnais, pridėdama dar kažkokius keiksmažodžius, subrandintus pasąmonės gelmėje, tarsi homoseksualai, pagal tokio mintijimo loginę seką, dulkintųsi ne tarpusavyje, bet būtų apdulkinami beaistrio pavasarinio vėjo ar medų kopinėjančių darbštuolių bičių.

Tačiau sveikas protas mums sako, kad tuščiažiedė homoseksualų pasija nėra nei mažiau gašli, nei labiau higieniška, švelniai tariant… Kokie buki, kvepiantys alumi ir sugebantys mylėti tik savo automobilį yra heteroseksualūs vyrai, – anąsyk bandė įrodyti ir toks dvigubos pavardės keistuolis, naujųjų laikų komjaunuolis Romas Sadauskas- Kvietkevičius, rašantis delfi.lt portale.

Jaunystėje patyrusios moterys mane mokė, kad tikras vyras turi kvepėti viskiu, geru tabaku ir būti dar nuo vakar dienos įkvipęs nuo mylimosios prisilietimų, o kuo galiausiai kvepia homoseksualai po nakties – tai palieku įsivaizduoti Maldeikienei ir Kvietkevičiui.

Taigi, dauguma kaip tokia, pagal juos, jau savaime yra blogis, V. Valentinavičius tokią daugumą vadina mužikais, jo bendramintis Artūras Tereškinas – atsilikėliais, o pataikavimas daugumai yra vadinamas dvigubu blogiu arba, dar kitai tariant, populizmu.

Kas ne kas, o dabartinė valdžios koalicija Lietuvoje tikrai nėra populistinė koalicija, nes ji drąsiai pradėjo ir jau įsismarkavusi tęsia karą prieš lietuvybę šalyje, kurioje daugumą gyventojų sudaro lietuviai.

Kita vertus, remiantis ta pačia logika, turėtume sakyti, kad Sąjūdžio laikų pakilimas buvo populistinis judėjimas par excellence, o masiškai pakilusi į Tėvynės karą ukrainiečių tauta parodė savo populistinį charakterį, taip pat su didžiausiu nerimu apgailestauti, kad lietuvių pasiryžimas ginti savo tėvynę prie dabartinės valdžios tampa mažiau ir mažiau populistiniu…

Kartais tokią prieštarą tarp mažumos interesų prioretizavimo ir daugumo pažeminimo bandoma užglaistyti iš piršto laužtais teiginiais, kad neva homoseksualų visų norų in corpore užganėdinimas yra būtinoji šalies ekonominio suklestėjimo sąlyga, pastaruoju metu dar priduriant, jog buvome priimti į ES ir išmokas iš bendrijos gauname tik todėl, kad visų pirma esame pasižadėję tenkinti visus, net labiausiai fantasmagorinius homoseksualų kaprizus.

Ta proga jautresnės sielos pilietis gali paklausti – ar ne velniui pasižadėjome, tačiau bent man tokia nuoroda apie pasižadėjimą atrodo esanti dar labiau kvaila ir lėkšta nei liūdnai žinomos doktrinos postulatas, kad komunizmas įstengs patenkinti visus naujojo pasaulio gyventojų poreikius.

Gal kažkas pastebėjote, jau daugybę kartų viešojoje erdvėje esu išsakęs savo nuostabą dėl to – kodėl homoseksualumo pasijos garbintojai taip mėgsta, – kas matosi ir iš čia minimo V.Valentinavičiaus straipsnio, – gretinti homoseksualus ir žydus, esu ne kartą prašęs skaitytojų padėti man susivokti – kokiu loginiu ar kitokiu pagrindu tai yra daroma?

Tai yra pernelyg skirtingi, ne vienarūšiai populiacijos segmentai, kurie neturi gretinimui būtino bendro vardiklio, todėl per jėgą stumiamas toks, t. y. be jokio loginio ryšio gretinimas gali užtraukti blogą nuojautą, ar ne?

NeduokDie neduokDie!

P. S.
Dar tikriausiai norėjote paklausti, ar pats V.Valentinavičius nebuvo patapęs populistu, kai praeitą kartą, užimdamas kažkokias aukštas kontrolieriaus pareiga Seime (kaip atrodo, nuo Viktorijos Čmil vadovavimo laikų čia yra sudarytas nomenklatūrinių vakansijų, kurias gali užpildyti tik „teisingos“ seksualinės orientacijos ir turintys labai įtakingus užtarėjus, sąrašas), gynė nelegalius migrantus nuo lietuviškų institucijų prievartos, sienos pažeidėjams kaip figos lapelį įteikdamas savo vizitines korteles.

Tačiau toli gražu ne autorius, o skaitytojas turi teisę nuspręsti – tai buvo humanistinis populizmo aktas, ar seksualinio priekabiavimo prie jaunų Azijos vyrų atvejis?