V. Landsbergis išmetė į viešumą jam būdingą niekingą insinuaciją.
Savo veidaknygėje paskelbęs sąmoningai kupiūruotą seniai žinomo KGB agentūrinio pranešimo ištrauką, jis mėgina man mesti įtarimo šešėlį, sau įprastu stiliumi, suktai klausdamas, ar Vytautas Radžvilas negalėjęs būti etatiniam KGB pareigūnui žinias rinkusio informatoriaus pašnekovas ir „šaltinis“. Apdairiai praleidęs itin svarbią agentūrinio pranešimo vietą, kuri aiškiai rodo, kad puikiai žino, kas iš tiesų yra tas šaltinis, į kurį pats buvo kreipęsis, prašydamas delikačios asmeninės paslaugos..
Nors V. Landsbergio poelgį turbūt lėmė ir grynai asmeniniai neapykantos ir keršto motyvai, jo politinės paskatos gana tiksliai atspindėtos šiame straipsnyje „V. Landsbergio įrašas feisbuke virsta bomba: kokiu tikslu prabilta apie buvusį KGB informatorių?”
Tačiau šį kartą jau neužtenka demaskuoti be galo primityviai suręstą, balčiausiais siūlais siūtą šmeižikišką rašliavą. Tikrasis ir nepalyginamai svarbesnis išsamaus pokalbio laidoje „Neredaguota“ tikslas buvo atskleisti pačią to, ką teisėtai leistina vadinti dar viena tipiška landsbergine niekšybe, anatomiją.
Mėginama detaliai išnarplioti ir kuo tiksliau rekonstruoti V. Landbergio iš sovietinio režimo perimtą ir tris dešimtmečius naudotą priešų gamybos technologiją.
Taikant šią technologiją buvo nuosekliai ir metodiškai, daugiaprasmėmis užuominomis į V. Landsbergio perkaitusioje vaizduotėje gimdavusias menamas jo išradinėjamų vis naujų Lietuvos priešų kaltes kurstant tamsuolių „megztųjų berečių“ būrius, buvo ciniškai kompromituojami ir moraliai, psichologiškai bei politiškai naikinami V. Landsbergiui nepadlaižiavę Sąjūdžio bendražygiai.
Buvo sugriauti daugybės iškiliausių ir šviesiausių Lietuvos žmonių gyvenimai juos žudant ne šautuvu, bet šaudant į juos pagiežos, melo ir šmeižto kupinų paniekos ir neapykantos žodžių serijomis.
Tamsūs šių serijų pėdsakai negali būti ištrinti ir užmiršti. Ne tik nuveikti geri, bet ir tamsūs darbai turi likti žmonių atmintyje ir tautos laisvei, o ne V. Landsbergiui privalančioje tarnauti nenuglaistytoje Lietuvos istorijoje.
Koks bebūtų V. Landsbergis, jo nuopelnai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui yra nenugincijami. Tai jis, o ne Radzvilas ar Juozaitis skambindavo Jelcynui, Gorbačiovui, Vakarų prezidentams, prašydamas pagalbos ir t.t. Kiti tik triukšmą Sąjūdyje kėlė, blaskydamiesi tarp KGB, Brazausko ir Maskvos. Reikia liautis vėl kelti intrigas ir džiaugtis iškovota laisvę.
Gerb. Jonai, nejaugi nesuprantate paprasto dalyko? Jeigu atsiduri vadovo vietoje, tai turi ir skambinti prašydamas pagalbos. Juk turgaus bobutė neskambins Gorbačiovui. O jeigu užimi dirbtinai kito kėdę, tai tada reikia skambinti net varpais, kad įrodytum savo nepaprastą meilę Lietuvai. Štai kokie tie nuopelnai.
Nėra idealių žmonių. Net popiežius eina išpažinties. Man gaila landsbergistų, kurie aklai idealizuodami profesorių, jo remiamą gangrenuojančią TS LKD partiją, šito nesuvokdami, dirbtinai menkina jo nuopelnus. Pažįstu viena prof. V. Radžvilo buvusį bendradarbį landsbergistą, po pokalbio su kuriuo, susidariau nuomonę, jog jis profesoriaus tiesiog neapkenčia (Panašiai kaip 2 žinomi Lietuvoje žydų tautybės žmonės, patalogiškai neapkenčiantys mūsų tautos didvyrių). Pagal jį profesorius joks filosofas, kad politikoje dalyvauti- senas. Panašiai kaip anekdote Chruščiovas ginče su Kenedžiu, neturėdamas argumentų savo nuomonei apginti, metė kozyrį: „o pas jus negrus muša”.
o vis dėl to kur VL neteisus? Trūksta konkrečių argumentų…
Gerbiamasai p Viliau,
leiskite priminti: skaitymas be mąstymo yra nenaudingas, o mąstymas be žinojimo- kenskmingas.
Tad skaitykite šaltinius ir mąstykite…..
Linkiu sėkmės!