Vidmantas Valiušaitis. „Šmeižk drąsiai, visada kas nors prilips“

Kitaip tariant, net ir sąmokslo aukas propagandos priemonėmis šiais laikais galima paversti „budeliais“, o agresorius ir suokalbininkus – nekaltais „taikos balandžiais“.

Stalino komunistinė propaganda išsyk pakeitė plokštelę ir šokosi liaupsinti Hitlerį iškart po to, kai tik pasirašė su juo 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutartį ir prie jos slaptąjį protokolą, kuriuo naciai su komunistais pasidalijo Europą. Iki tol jie vieni kitus be atodairos kritikavo.

Išraiškingas tokios politinės mimikrijos pavyzdys – Stalino 1939 m. lapkričio 30 d. pareiškimas (Suomijos užpuolimo išvakarėse!) apie „karo kaltininkus“: ne Vokietija, bet Anglija ir Prancūzija atsakingos už Europoje prasidėjusį karą!.. Lygiai kaip ir „suomių fašistai“, kurie tariamai „kėsinosi užimti Rusiją iki Uralo kalnų“…

Argi Putinas elgiasi kitaip? Ne jis užpuolė Ukrainą, jis tik „ginasi“ ir „didvyriškai“ kovoja su „visu NATO“, kuris jį „puola“… Ir dešimtys milijonų juo tiki. Ne tik Rusijoje, deja…

O kokie istoriniai faktai?

1939 m. lapkričio 30 d. Sovietų Rusijos kariuomenė, karo laivai ir lėktuvai pradėjo invaziją Suomijon. Kadangi Suomija, pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribbentropo pakto slaptąjį protokolą, buvo „priskirta“ sovietų įtakos zonai (kaip ir Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija ir Bukovina).

Raudonoji armija tad perėjo Suomijos sieną Karelijoje, į šiaurę nuo Leningrado. Lėktuvai pradėjo Helsinio bombardavimą, artilerija padegė Suomijos uostą Viipuri (Vyborgą).

Gruodžio 1 d. Stalino vyriausybė paskelbė suorganizavusi „tikrą, demokratinę Suomijos valdžią“. Užgrobę pasienio miestelį Terijoki (dabartinis Zelenogradskas), Karelijoje, sovietai įkurdino čia savo marionetinį režimą, vadovaujamą iš Maskvos atsiųsto suomių bolševiko Otto Kuusineno. Tai buvo Donecko, Lugansko, Abchazijos, Pietų Osetijos, Padniestrės „nepriklausomų valstybių“ prototipas.

Gruodžio 2 d. Molotovas ir Kuusinenas Maskvoje pasirašė „Sovietų Sąjungos ir Suomijos demokratinės Respublikos savitarpio pagalbos ir draugystės sutartį“. Kremlius pareiškė nutraukiąs visas anksčiau pasirašytas sutartis su „baltasuomių“ vyriausybėmis (белофинскими правителями).

Gruodžio 3 d. Suomijos armijos vadas maršalas G. Mannerheimas pareiškė, kad Suomijos kariuomenė pasiryžusi vykdyti savo pareigas. Ne tik kareiviai, bet visa šalis kovos iki mirties. Tą patį padarė V. Zelenskis, tam ryžosi ukrainiečiai.

Gruodžio 4 d. Vokiečių spauda gyrė bolševikų agresiją prieš Suomiją. Kaltino, britus, prancūzus ir švedus dėl karo Suomijoje, nes šie „paveikę suomius priešintis Stalinui“…

Sovietų laikraščiuose pasipylė rezoliucijos, priimtos per masines demonstracijas: „Mūsų kantrybė pasibaigė“, „Leiskite mums nukirsti ranką, kuri yra ištiesta į Leningradą“. „Izvestija“ vedamajame rašė, kad Suomijos vadovaujantys sluoksniai (kaip ir ukrainiečiai dabar) turi „provokatoriškų tikslų“, jie yra tik „marionetės Sovietų Rusijos priešų rankose“. Laikraštis kalbėjo ir apie „suomių šovinistų galutinai numestą kaukę ir galutinai rengiamą karą prieš Sovietų Rusiją“.

Tačiau viską pranoko Stalino pareiškimas: karo sukėlimu jis apkaltino (nutylėjęs esminį faktą – Hitleris ir pats Stalinas prieš tai įsiveržė į Lenkiją ir ją panaikino) tuos, su kuriais paskiau pats sudarė sutartį, kad pribaigtų savo „draugelį“ – su juo 22 mėnesius, t. y. ⅓ laiko kiek truko II pasaulinis karas, dirbo ranka rankon, griaudamas Vakarų civilizaciją.

Tokios tad Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmės, kurios galutiniai nepanaikintos iki šiol, nes agresorių kaltės vis dar primetinėjamos jų aukoms.

STALINAS APIE KARO KALTININKUS

Šis agentūros „Havas“ (prancūzų žinių agentūra – V. V.) pranešimas, kaip ir daugelis kitų jos informacijų, yra melagystė, – komentuodamas prancūzų spaudos agentūros pranešimą kalbėjo Stalinas. – Aš, žinoma, negaliu pasakyti, kuriame būtent restoranėlyje ši melagystė sufabrikuota. Tačiau kaip ponai iš „Havas“ bemeluotų, jie negali paneigti to, kad:

a) ne Vokietija užpuolė Prancūziją ir Angliją, o Prancūzija ir Anglija užpuolė Vokietiją, tuo prisiimdamos atsakomybę už šį karą;

b) prasidėjus kariniams veiksmams, Vokietija kreipėsi į Prancūziją ir Angliją su taikos pasiūlymais, o Sovietų Sąjunga atvirai palaikė taikius Vokietijos pasiūlymus, nes manė, ir toliau taip galvoja, kad kuo greitesnė karo pabaiga iš esmės palengvintu VISŲ šalių ir tautų padėtį;

c) Prancūzijos ir Anglijos dešinieji sluoksniai grubiai atmetė tiek taikius Vokietijos pasiūlymus, tiek ir Sovietų Sąjungos pastangas pasiekti kuo greitesnės karo pabaigos. Tokie faktai.

Ką šiems faktams gali priešpriešinti restoranėlių politikai iš „Havas“ agentūros?