Anksčiau rašiau apie neigiamą socialinės žiniasklaidos įtaką mums. Ji sukelia daug šiuolaikinio visuomenės gyvenimo problemų. Tačiau daugeliu aspektų ji ir padeda mums.
Viešoji erdvė, kur keičiamasi informacija, išsiplėtė XVIII amžiuje, apimdama laikraščius ir žurnalus, diskusijų klubus, muziejus ir bibliotekas, salonus ir akademijas. Bet ji tiesiog sprogo XX a. gale atsiradus internetui, kuris pagimdė socialinius tinklus ir socialinę žiniasklaidą, kurioje kvailybė griaudžia iš visų tribūnų. Ji susiejo daugumą žmonių.
Socialinės žiniasklaidos turinys dažnai yra juokingas – kvaila reklama ar vaizdo įrašai piktina ar verčia kikenti. Pyktis veikia blogai, bet juokas naudingas mūsų sveikatai.
Socialiniai tinklai suteikia galimybę palaikyti ryšį su žmonėmis iš viso pasaulio. Galime išgirsti ir sužinoti apie kultūras, kurių galbūt niekada nepatirsime. Socialiniuose tinkluose galime rasti puikių receptų, kurių nepamatysime savo knygų lentynoje. Vaizdo įrašus sekti daug lengviau, nes galime žiūrėti ir girdėti, ką turėtume daryti. Naudodami socialinę žiniasklaidą galime puoselėti ir įsitraukti į praktiškai bet kokią bendruomenę internete, kad ir koks būtų mūsų interesų centras. Socialinė žiniasklaida leidžia sekti kitų keliones, mintis ir gyvenimo būdą. Todėl ji padeda palaikyti ryšį su žmonėmis, kurių nematome asmeniškai, nesvarbu, ar tai būtų šeimos, ar mokyklos draugai.
Pernelyg prisisocializavusius teisėjus ir prokurorus, Seimo narius, girtus šlitinėjančius oro uoste ar Seime, ir kitus valdininkus, kaip Mantą Adomėną, socialinė žiniasklaida nedelsiant paviešina
Bendraudami su daugybe žmonių visame pasaulyje, galime daugiau sužinoti apie jų problemas, o tai socialinės žiniasklaidos būdas, padedantis mums geriau susitvarkyti socialiai ir politiškai. Be to, galime parodyti solidarumą su kitais žmonėmis ir suvokti bei organizuoti pasipriešinimą neteisybei. Tai ne tik politinių ir socialinių veiksmų organizavimo būdas, bet ir įrankis tvarkyti savo gyvenimą grupiniais pokalbiais, kurie padeda mums susiburti. Pernelyg prisisocializavusius teisėjus ir prokurorus, Seimo narius, girtus šlitinėjančius oro uoste ar Seime, ir kitus valdininkus, kaip Mantą Adomėną, socialinė žiniasklaida nedelsiant paviešina visai šaliai. Tačiau daugiau išsilavinę žmonės yra mažiau socialūs.
Įmonės klesti, reklamuodamos savo prekės ženklus ir parduodamos prekes ar koncertų ir kitų renginių bilietus internetu. Kadangi dauguma įmonių veikia internete, tai leidžia klientams bendrauti su jomis ir formuoti jiems prieinamų produktų ir paslaugų rūšis. Nauji ekonominiai santykiai keičia žmonių mąstymą apie pasaulį. Internetinės pažinčių svetainės ir programos formuoja romantišką žmonių gyvenimą. Daug porų susipažįsta internetu. Socialinėje žiniasklaidoje galite išmokti naujų įgūdžių ir gyvenimo būdų, išmokti jogos, gitaros ir kitų įgūdžių.
Dar niekada nebuvo taip lengva būti nemokamai informuotam apie tai, kas vyksta pasaulyje. Galime rasti pageidaujamų mokslo žinių, galime nemokamai šviestis, kad suprastume, ką reiškia būti žmogumi Visatoje ir nebūtume panašūs į TV laidos „Klausimėlis“ herojus. Galima skaityti mokslo populiarinimo ir kitas knygas. Ir kvailys gali daug žinoti, bet svarbu suprasti. Skaitmeniniame amžiuje reika filtruoti faktus ir dezinformaciją. Socialinė žiniasklaida platina langus, pro kuriuos žvelgiame į pasaulį, ji gali paskatinti kūrybiškumą. Karjerai ji yra aukso kasykla. Darbai skelbiami socialinės žiniasklaidos svetainėse, o paraiškų teikimas vykdomas internetu.
Viskam yra socialinės žiniasklaidos svetainės. Studentai turi pasaulį po ranka. Jie gali rasti dėstytojų konspektus, vadovėlius, mokslo straipsnius ir kitus studentus, norinčius keistis informacija. Jei persikelsime į naują miestą, galime sužinoti žmonių nuomonę apie tinkamus gyventi rajonus. Socialiniuose tinkluose galime rasti butą nuomai, įsigyti bet kokį produktą, kurio mums reikia.
Senjorai socialine žiniasklaida palaiko ryšį vieni su kitais ir su jaunąja karta.
Vyriausybės socialinę žiniasklaidą naudoja kovai su nusikalstamumu, gali rinkti apie jus informaciją. Vyriausybė ir verslininkai turi galimybę stebėti, ko žmonės nori ir ko jiems reikia, kuo jie dalijasi socialinėje žiniasklaidoje. Bet socialiniuose tinkluose slepiasi ir plėšrūnai, jie išvilioja žmonių pinigus. Socialinėje žiniasklaidoje viskuo besidomėdami imame nesidomėti niekuo, tampame viskuo nepatenkinti, iš visko tyčiojamės ir viską pamirštame.
Socialinėje žiniasklaidoje viskuo besidomėdami imame nesidomėti niekuo, tampame viskuo nepatenkinti, iš visko tyčiojamės ir viską pamirštame.
Socialinė žiniasklaida išryškina visuomenės ydas ir parodo, kas yra kas? Ypač artėjant rinkimams. Varžydamiesi dėl prezidento posto ar vietos Seime, kiekvienas save vaizduoja pranašesniu už kitus, demonstruoja meną patikti visiems, kuris yra menas apgaudinėti. Stengdamiesi išlaikyti fizinį ir dvasinį atstumą tarp savęs ir tautos, jie kuriasi uždaruose kvartaluose (kaip Vilniaus Turniškės ar stikliniame name Pavilnių regioniniame parke). Jiems nereikia nei jūsų kaimynystės, nei jūsų, jiems reikia tik jūsų balsų. Ir socialinė žiniasklaida visomis išmonėmis padeda juos jiems surinkti, nors jie puoselėja egoistinius jausmus, kurie užmuša patriotizmą, kurį jie semiasi iš žiniasklaidos. Jie negalvoja apie tuos, kurie yra žemiau jų ir stena, kam tiek daug taikosi juos aplenkti. Jie savo ikrus išmeta aukštesniajame visuomenės sluoksnyje. Šiandien valstybės vadovui nereikia nešioti šarvų ir mikliai valdyti kardą, bet jis turi nestigti proto. Norint būti šalies vadovu, reikia tapti visuomenės siela ir protu. Kaip juo gali būti, jei neturi šių galių?
Mokslas, verslas ir menas, sudaro socialinį trikampį, kuriame įbrėžtas valdžios herbas. Geras išradimas šiandien prilygsta praeities bajoro titului, o didis mokslininkas, poetas ar menininkas reprezentuoja šimtmetį.
Kaip ir daugelis technologijų, socialinė žiniasklaida turi gerąją ir blogąją pusę. Tai, kaip ji naudojama, daro ją gėriu arba blogiu. Jei nori joje išvengti kritikos, nieko nesakyk, nieko nedaryk, būk niekas. Daugiau skaityk save, ne ją. Tačiau kaip šiandien gyventume be jos?
Bendravimas yra civilizacijos dėsnis, rungtyniavimas yra džiunglių dėsnis. Jie veikia kartu.
Į tai reiktų atsižvelgti vertinant gerąsias ir blogąsias socialinės žiniasklaidos puses.
Šiame tekste tos gerosios pusės mažoka.
.„..daugiau išsilavinę žmonės yra mažiau socialūs.” Kodėl?
Daugiau išsilavinę žmonės atskiria normalius nuo lytinių iškrypėlių. Atmetus visus lytinius iškrypėlius, o jų 72 rūšys, beveik nebėra su kuo bendrauti.
Nemanau, kad profesorius taip siaurai mąstytų ir išsilavinimą sietų su lytiškumu. Priešingai, jis kalba apie socialumą plačiąja prasme. Tik, neaišku, kodėl labiau išsilavinę žmonės vengia minios? Galbūt tai suponuoja erudicija, vertybės, asmenybės autonomiją ir kt.
Tai seka iš gyvenimo patirties. O aplamai išsilavinę žmonės daugiau skaito save, o ne žiniasklaidą ir kai širdyje pajunta ramybę, jam nereikia socializmo.
Socialumo.
Ačiū, tokio atsakymo ir tikėjausi