„Tikimės, kad Lietuvos teisėsauga tinkamai atliko Manto Kvedaravičiaus kūno teisminę-medicininę ekspertizę ir nustatė visus sužalojimus. Deja, informacijos apie tai nepavyko gauti. Lietuvos teisėsauga atsiribojo biurokratinėmis procedūromis. Jie nepateikė prašomos informacijos apie M. Kvedaravičiaus kūno teisminę-medicininę ekspertizę. […] Nejaugi jie nesupranta, kad toks jų elgesys maskuoja rusiškųjų agresorių karo nusikaltimus Ukrainoje?
[…]
Hanną Belobrovą [Manto draugę, atvežusią jo kūną į Lietuvą] nustebino kelios aplinkybės – Manto drabužiai buvo nepažeisti, šalia nebuvo kraujo, tačiau jo kūne buvo šautinė žaizda. Ji pastebėjo, kad abi žuvusiojo kojos buvo sulaužytos, o ant kelnių nebuvo jokių žymių. Sužadėtinė įtarė, kad Mantas buvo kankinamas nuogas. Ant jo peties ji pastebėjo nudegimą. Tačiau labiausiai neįtikėtina, kad Mantą po kankinimo jie aprengė.
„Aš jį radau su nesugadintais, neperšautais rūbais“, – teigia moteris. Hanna sako, jog turi informacijos, kas gali būti atsakingas už M. Kvedaravičiaus nužudymą ir prašo, kad Lietuvos teisėsauga iškeltų atskirą bylą dėl Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje. Ji tikisi, kad kaltieji už šį žiaurų karo nusikaltimą vieną dieną sulauks tinkamo atpildo. Hanna sako: „Karas yra laikinas dalykas, o tų žmonių, kurie jį kankino, vardai ir pavardės yra.“– rašo šiandien „Lietuvos ryte“ Kvedaravičių šeimos draugas profesorius Povilas Gaidelis.
Ir kodėl dėl Manto Kvedaravičiaus nužudymo bylos klausimus mūsų teisėsaugai kelia šeimos draugas, o ne Lietuvos žurnalistai? Ne parlamentinę teisėsaugos priežiūrą atliekančio Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariai?
Ar tikrai Manto Kvedaravičiaus nužudymas – toks nereikšmingas įvykis, kad jo tyrimo, net neraginama, neturėtų visuomenei pakomentuoti Lietuvos generalinė prokurorė?
O kaip mūsų teisėsaugai sekasi tirti daugiau nei prieš dvejus metus prievarta Minske su lietuvių piliečiais nutupdyto lėktuvo, skridusio iš Atėnus į Vilnių, bylą? Ar jau pavyko Lietuvos tyrėjams gauti šio lėktuvo juodąją dėžę? Tyla.
Deja, deja, aukščiausi Lietuvos teisėtvarkos pareigūnai taip ir liko visuomenės neatsiprašę dėl pulkininko Vytauto Pociūno žūties, „teroristės“ Eglės Kusaitės, našlaičius globojusios Gatajevų šeimos ir kitų nusikalstamai aplaidžiai tirtų arba suklastotų bylų.
Gal bent dabartinio karo akivaizdoje Lietuvos teisėtvarka galėtų nutraukti šią gėdingą tradiciją ir imtis profesionalaus rezonansinių bylų tyrimo? Sąžiningai informuodama apie tokių tyrimų eigą visuomenę?
O režisieriaus, mokslininko Manto Kvedaravičiaus kankinimų ir nužudymo byla įgyja ir nepaprastos simbolinės reikšmės. Juk Lietuvoje Mantas buvo pats Valstybės saugumo departamento pareigūnų persekiojamas. Todėl sąžiningas šios bylos ištyrimas būtų ir Lietuvos valstybės atsiprašymas, moralinės skolos menininkui grąžinimas.
Manto Kvedaravičiaus nuotrauka atrandama e. erdvėje, deja, be autorystės.
Jei žinomi žūdikai ir kankintojai kodėl jie nepaviešinami dabar? Tokie sudaro pavojų aplinkiniems žmonėms.
Net nežinau, ką čia gali dar pasakyti… kur pasisuki, ten betvarkė – ir teisėtvarkoje, ir medicinoje, ie švietime… ar už tokią Lietuvą kovojome sąjūdžio metais..?
Gerbiamas autoriau, Jūs rašote: „Juk Lietuvoje Mantas buvo pats Valstybės saugumo departamento pareigūnų persekiojamas.”
Tiksliau būtų galima?
Beje, amžinatilsį Manto filmas „Barzakh“ paliko neišdildomą įspūdį.