Vytautas Radžvilas. Apie dvasinę ir politinę valdančiųjų ir N. Muravjovo bei M. Suslovo giminystę

Fundamentalus Mariaus Markucko straipsnis apie sugrįžusias ir vėl šalyje klaidžiojančias N. Muravjovo ir M. Suslovo šmėklas. Kalbama iš esmės, kaip Sąjūdžio laikais ir jų dvasia. Šis tekstas yra išsamus, politologiškai ir istoriškai pagrįstas atsakymas į klausimą, kodėl Nacionalinis susivienijimas išsirengė į sąjūdinį žygį per Lietuvą, kviesdamas pakelti galvas ir susigrąžinti valstybę.

Plačiai nuskambėjęs I. Šimonytės pasigyrimas apie svarbiausius jos Vyriausybės nuveiktus darbus nėra vien prastai išsilavinusios, nuolatos „sublizgančios“ vulgarumu, politiką suvokiančios tik kaip įmonėlės buhalterijos tvarkymą, neįtikėtinai siauro humanitarinio ir kultūrinio akiračio nevykusiai politikuojančios vadybininkės eilinis nusišnekėjimas. Straipsnyje įtikinamai parodoma, kad šis tariamas nusišnekėjimas atspindi ir įkūnija tai, ką galima su ironija vadinti I. Šimonytės ir visos valdančiosios koalicijos „politine filosofija“ – jų visų tikrąjį požiūrį į lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę.

Šis iš pirmo žvilgsnio tik groteskiškas požiūris iš tikrųjų yra grindžiamas pavojinga obsesine idėja, kuri kaip raudona gija pereina per du paskutiniuosius Lietuvos istorijos šimtmečius. Ši obsesinė idėja – nuo lietuvių visiškai išvalytos Lietuvos vizija. Pagal ją Lietuvoje neturi likti lietuviškai kalbančių ir gražios šalies peizažą bjaurojančių čiabuvių. Šios idėjos buvo apsėstas tiek 1863 m. sukilimo malšintojas Vilniaus generalguberatorius N. Muravjovas (Korikas), tiek VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkas M. Suslovas, nuo 1944 m. vykdęs tas pačias, tik kitaip pavadintas, Maskvos generalgubernatoriaus Lietuvoje funkcijas. N. Muravjovas uždraudė lietuvišką raštiją ir faktiškai pačią lietuvių kalbą. M. Suslovas svajojo ir reikalavo nertis iš kailio, kad kuo daugiau „nacionalistų“ lietuvių atsidurtų tolimiausiose Sibiro platybėse, o čia jų vietą užimtų masiškai suvežti „internacionalistai“ kolonistai.

I. Šimonytė ir visi valdantieji yra uolūs šių veikėjų mokiniai ir sekėjai, tiesiogiai pratęsiantys genealoginę dvasinių ir politinių Lietuvos naikintojų giminystės liniją. Ne, jie tiesiogiai ir atvirai neragina griebtis senamadiškų savo pirmtakų taikytų lietuvių naikinimo metodų ir priemonių. Valdančiųjų priimamuose oficialiuose dokumentuose ir viešose kalbose Lietuvos be lietuvių idėja formuluojama ir pateikiama grynai „postmoderniu“ XXI a. stiliumi. Lietuviai yra varomi ir išstūminėjami iš savo protėvių žemės subtilaus nutylėjimo būdu.

Abiejuose pamatiniuose šalies raidos dokumentuose – 2012 m. patvirtintoje pažangos strategijoje iki 2030 m. ir ketinamoje priimti strategijoje iki 2050 m. – paprasčiausiai net neužsimenama apie lietuvių tautą ir apskritai nekalbama apie pačios valstybės ateitį. Šitaip savaime, minėto nutylėjimo būdu grąžinama ir kartojama N. Muravjovo ir M. Suslovo kertinė nuostata: lietuviai yra tik beprasmiškai besipainiojanti po kojomis civilizuotiems kitų Lietuvoje gyvenančių „kultūringų ir pažangių“ tautų žmonėms, tad kuo greičiau asimiliuotina, išmarintina arba deportuotina čiabuvių tautelė. Tokiai tautelei negali būti skirti jokie Vyriausybės darbai – o ką jau kalbėti apie svarbiausius.

Būtent tai ir pasakė I. Šimonytė savuoju svarbiausių darbų išvardijimu parodydama, kad jai ir valdantiesiems, kaip ir carinės Rusijos bei SSRS laikų Lietuvos administratoriams, lietuviai yra iš esmės mirusi arba kuo greičiau pašalintina iš valdžios akiračio tautelė. Kaip jau atvirai skelbiama šių dienų Lietuvoje, jie gali žengti šviesiu pažangos keliu tik atsisakydami savo etninės savasties ir kultūrinės bei politinės tapatybės.