Žodžiu, gerbiamieji, kaip matau, visą laiką rusena klausimai dėl vienų ar kitų žinomų Lietuvos žmonių praeities okupacinių režimų laikotarpiu. Tie klausimai tai vėl įsiplieskia (kaip dabar dėl J. Marcinkevičiaus), tai po kurio laiko vėl nuslopsta. Iki kito karto.
Kodėl taip yra? O taip yra dėl to, kad mes, kaip tauta, kaip visuomenė ir kaip valstybė, per savo nepriklausomybės laikotarpį nesame pasidarę savo namų darbų, kuriuos, anksčiau ar vėliau, vis tiek reikės pasidaryti.
Prof. Valdas Rakutis kažkada vienoje laidoje yra pasakoję apie tai, ką vokiečiai darė po II Pasaulinio karo, kai jiems teko į akis susidurti su tuo, ką jų valstybė padarė. Ir kaip visus reikėtų vertinti. Nes beveik visa tauta, išskyrus vieną kitą disidentą ar žydų gelbėtoją, buvo kalta. Ką daryti ir kaip gyventi toliau? Tai vokiečiai nusprendė išvesti 7 kaltės lygius, pagal kuriuos buvo galima nustatyti kiekvieno asmens kaltę per nacių režimo valdymo laikotarpį. Profesorius tuo metu davė tokį pavyzdį: skalbėja, kuri skalbė, lygino ir krakmolino SS‘ininkų uniformas, kurie jau tiesiogiai dalyvavo Holokauste. Ar ši skalbėja yra kalta? Manytina, kad taip, nes talkino tiems, kurie žudė žmones, kaip ir greičiausiai žinojo, ką veikė tie, kuriems uniformas ji skalbė. Bet ar jos kaltės lygis yra aukštas? Manytina, kad nelabai, nes ji pati niekaip tiesiogiai neprisidėjo prie žmonių žudymų, o tai, kad ji nebūtų skalbusi tų uniformų, tikėtina, kad jokių žudynių tai nebūtų sustabdę ar bent sulėtinę. Tai va tai skalbėjai duodamas žemiausias kaltės lygis, neužtraukiantis bausmės. O va minėtiems SS‘ininkams – aukščiausias kaltės lygis ir kartuvės.
Grįžtant prie mūsų aktualijų, kažką panašaus reikėtų pasidaryti ir mums. Konkrečiai – turi būti nešališkų ir politiškai neangažuotų istorikų atlikti tyrimai, finansuojami valstybės, kurie ištirtų, ką reiškė viena ar kita okupacinė institucija, o po to, žinant vieno ar kito asmens biografijos faktus, jau būtų galima priskirti konkrečiam žinomam asmeniui jo kaltės lygį. Nes dabar visuomenėje nėra teisingo suvokimo, ką reiškė vienas ar kitas faktas, susijęs su viena ar kita okupacine struktūra. Tarkime, visuomenėje yra supratimas, kad bendradarbiavimas su KGB yra itin blogai, o va karjera komunistų partijoje – gal nieko gero, bet ir nieko labai blogo. Tačiau ne komunistų partija aptarnaudavo KGB, bet priešingai – KGB buvo skirta tam, kad aptarnautų komunistų partiją. Todėl mes neturime nei vieno prezidento, apie kurį būtų žinoma, jog bendradarbiavo su KGB, tačiau beveik visi mūsų prezidentai (išskyrus Valdą Adamkų, ir tą patį dėl labai suprantamos priežasties) yra viena ar kita forma dalyvavę kompartijos veikloje. Mažiausiai du iš jų buvo netgi itin aktyvūs kompartijos karjeristai.
Todėl anksčiau ar vėliau ir mums, kaip vokiečiams po II Pasaulinio karo, reikės irgi išsivesti tuos kaltės lygius. Tokius kaip kolaboravimo, dalyvavimo, konformizmo ir prisitaikymo.
Aukščiausias kaltės lygis turėtų būti skiriamas tiems, kurie aktyviai kolaboravo su okupaciniais režimais ir šio kolaboravimo tikslas buvo sunaikinti Lietuvos valstybingumą ar užgniaužti bandymus jį atkurti. Į šią kategoriją turėtų patekti „Stalino saulės“ vėžėjai, aukšti komunistų partijos, KGB ir sovietinės armijos pareigūnai, stribai, kt.
Žemesnis kaltės lygis turėtų būti skiriamas tiems, kurie gal aktyviai ir nebandė užgniaužti Lietuvos valstybingumo, bet ėjo aukštas pareigas okupaciniuose režimuose, gaudavo įvairių privilegijų, o iš jų veiklos okupaciniai režimai gaudavo įvairios naudos, nors ir tiesiogiai nesusijusios su Lietuvos valstybingumo užgniaužimu.
Ir jau žemiausias kaltės lygis būtų konformizmas ir prisitaikymas. Kai žmogus nekovojo prieš okupacinę sistemą, bet prisitaikė joje išgyventi. Aktyviai okupanto naudai neveikė, bet jei kas nors būdavo pareikalaujama – padarydavo. Pvz. būdavo pareikalaujama ateiti į gegužės 1-osios eiseną – ateidavo. Liepdavo pasigaminti transparantą „Visų šalių proletariatai – vienykimės!” – pasigamindavo. Įstojo į komunistų partiją, nes manė, kad taip bus karjerą kokioje gamykloje ar kolūkyje lengviau daryti, deficitų lengviau gaus, tačiau aktyviai kompartijoje neveikė ir karjeros joje nedarė.
Aš nesu profesionalus istorikas (t. y. neturiu istorinio išsilavinimo ir nesu dirbęs istoriko darbo), todėl negaliu tiksliai sugraduoti ir suklasifikuoti to, kas išdėstyta aukščiau. Kaip minėjau, tam reikėtų profesionalių istorikų tyrimų, kuriuos turėtų užsakyti ir finansuoti valstybė. O kodėl tas iki šiol nėra padaryta, todėl Lietuvos visuomenė iki šiol neturi tikslaus atsakymo, kaip reikėtų vertinti kokio nors žinomo žmogaus vieną ar kitą biografijos elementą? Mano nuomone, atsakymas akivaizdus – nes iki šiol Lietuvą valdė tie, kurie paminėtoje kaltės lygių gradacijoje žemai nebūtų. Tai negi užsakinėsi ir liepsi padaryti tyrimus, kurie vėliau pasakys, kad „sorriux“, pas tamstą su sovietine praeitimi nieko gero?
Tačiau kitais metais ateina naujas politinis ciklas, bus net 3 svarbūs rinkimai, kurių metu turėsime galimybę išsirinkti kitokią valdžią. Siūlysiu šį klausimą savo draugui dr. Vytautui Sinicai, gal jis šį klausimą įtrauks į partijos Nacionalinis susivienijimas rinkiminę programą.
Norėčiau nesutikti su gerb. Dominyko pasiūlymu sudaryti kolaboravimo lygius. Mūsų valstybė nėra didelė, ji niekam neskelbė karo, didžioji dauguma jos piliečių nėra tiek prasikaltę, palyginus su hitlerine Vokietija. Lietuvoje reikėtų atlikti tikrą desovietizaciją (paminklų griovimas – nepirmaeilis darbas!). Pirmiausia, nors ir labai pavėluotai, reikėtų išviešinti (visus!), įslaptintus 75 m. KGB bendradarbius, nes daug padorių žmonių nuo jų nukentėjo. Visuomenė dar ir šiandien apie juos neturi tikrų žinių. Tik spėlioja. Jie (šiandien išauklėti KGB dvasia jų vaikai ar anūkai) dirba valdžios struktūrose, skelbiasi didžiais patriotais, naikindami tautos svarbiausias vertybės; kalbą, kultūrą, papročius ir pan.
Šiandien Lietuvą valdo ne lietuviai, o stribų vaikai ir užsienio agentai – globalistai ir tarptautinė žydija, siekiantys intensyviai naikinti tautiškumą, lietuviškumą, valstybingumą. Siekiama ištrinti iš atminties mūsų istoriją, valstybės didvyrių atminimą ir paskandinti mūsų valstybę globalizmo ir su juo susijusio pederastizmo srutose. Jie siekia visai lietuvių tautai užmauti prezervatyvą, kad net necypteltų. Kyla klausimą, kokie Lietuvos prezidentai. Be V. Adamkaus trys komunistai, kruopščiai dirbę okupaciniam režimui, todėl ir turime tokią valstybę su jos valstybinės valdžios ir valdymo organų užgrobtų buvusių stribų vaikų ir kitų valstybės išdavikų valdžioje. Kaip nuo jų gintis, gal kas nors žinote? Ukrainiečiai ginasi nuo okupantų ugnimi. O kokia mūsų strategija ir taktika? Jos nėra. Tai ką daryti? Gal kas žinot? Pasireikškit.