Vytautas Sinica. Koks yra Lietuvos tikslas?

NeRedaguota

Koks yra Lietuvos tikslas arba kaip sugriauti Lietuvos visuomenę?

Politologą Vytautą Sinicą kalbina Edvinas Jusys.

Vytautas Sinica:

Nesenas Šimonytės pasisakymas apie, jos manymu, svarbiausius šios valdžios darbus ir kolegos dr. Mariaus Markucko kritika jai privertė išsamiau pakalbėti apie valstybės tikslą apskritai.

Premjerė išskyrė svarbiausius darbus: asmenvardžiai pasuose nevalstybine kalba, naujos kompensacijos dėl Holokausto metu atimto turto ir stačiatikių bažnyčios perėjimas į Konstantinopolio patriarchatą. Tai darbai atitinkamai lenkams, žydams ir rusams su ukrainiečiais. Darbai tautinėms bendrijoms kaip patys svarbiausi darbai.

Edvinas Jusys pagrįstai klausia, gal mes taip norime parodyti rūpestį žmogaus teisėmis? Bijau, kad tuo tik parodome, kad a) žmogaus teises suprantame kaip mažumų teises; b) jas laikome pirminiu valstybės rūpesčiu.

Bet taip nėra, negali būti. Ypač įsibėgėjančios masinės imigracijos fone ryškės diskusija apie tai, ar yra skirtumas, kas gyvena valstybėje. Vienas požiūris, populiarėjantis tarp jaunimo, sako, kad gyventojų tautybė nesvarbu, svarbu ne tauta, o populiacija. Kad ji nemažėtų, kad užtektų darbo rankų šalies ekonomikai.

Bet kam tada išvis reikalinga ši ir kitos atskiros valstybės? Kam ta Lietuva, jeigu ne specifiniam lietuviškam gyvenimo būdui, kultūrai, kalbai ir visam, kas lietuviška išsaugoti? Nėra jokios kitos prasmės egzistuoti atskirai Lietuvos valstybei. Gana akivaizdu, kad ES nepritrūktų šalių, kurios už Lietuvą geriau pasirūpintų populiacijos gerove ir žmogaus teisėmis. Matau, kad dažnas labai vengia sau atsakyti į šį klausimą.

Tad reikia eiti iki galo. Jeigu nesvarbu, kad Lietuva būtų lietuviškosios kultūros, kalbos, tautos šalis, kur kitataučiai gerbiami ir turi vienodas teises prieš įstatymus, bet aiški viena kultūra, kuria remiasi įstatymai ir į kurią visi kviečiami integruotis, tada nesvarbu, kad Lietuva būtų apskritai. Nes kai/jei valstybės taps kultūriniais miksais be aiškiai išreikštos savitos tapatybės, jų buvimui prasmės neliks. Atmetus nacionalines kultūras taiki imperija (imperija neprivalo nieko užkariauti, kaip moka, taip plečiasi) yra daug efektyvesnis betautės visuomenės valdymo būdas.

Nepritariu tokiai perspektyvai. Lietuvos tikslas yra tautos ir jos savitumo išlikimas, gyvenant pagal savo įstatymus ir sprendžiant savo likimą. Bet tą tikslą ir reikia rinktis, o ne jį neigti.