Aktorius Gediminas Storpirštis. Ar atsimena kas tuos, kurie iš didžiavyrių juokėsi?

Aktorius Gediminas Storpirštis

Danutė Šepetytė

Praeitą savaitę kultūrinių renginių panoramą nušvietė Justino Marcinkevičiaus kūrybos vakaras „Ašara Dievo aky“, vykęs sostinės Vaidilos teatre. Jo programoje dalyvavo ir kino bei teatro aktorius, bardas Gediminas Storpirštis, sukūręs ne vieną dainą pagal šio poeto žodžius. Savo ir sūnaus Ainio pasirodymą jis pradėjo poeto žodžiais: „Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai, kalbai“. Įsismarkavusioje J. Marcinkevičius puolimo kampanijoje jis yra linkęs įžiūrėti ne vien tik tamsumas ir teigia, kad būtent ji ir išryškino, kaip poetas šiandien vėl aktualus ir reikalingas.

Regis, jau buvom išsiaiškinę: yra saujelė žmonių, kurie linkę teisti ir nuteisti Justiną Marcinkevičių už tai, kad jis nesikankino lageriuos dėl savo pažiūrų, kaip, tarkim, Antanas Terleckas, ir yra diduma, kuriai poetas buvo ir tebėra Atgimimo, Nepriklausomybės ir Laisvės dainius. Kaip jūs aiškinate vėl prasiveržusią pagiežą poeto atžvilgiu?

Sunku pasakyti. Galbūt šiuo metu Lietuvoje vyksta kur kas liūdnesni dalykai, kuriuos sąmoningai bandoma pridengti dirbtinai sukeltu skandalu, žinant, kad palietus šią išskirtinę figūrą, Lietuva suoš…

Lietuva ošia. Bandoma jai įteigti, kokią neteisingą meilę ji puoselėja poetui?

Mes labai ilgai tarnavome tiems, kurie mums neva nešė šviesą ir kultūrą. Šitie patarnavimo įgūdžiai niekur nedingo, juos šiandien demonstruoja save kultūringais ir šviesiais, kitaip tariant, progresyviais mūsų laikų žmonėmis laikantys piliečiai. Jie bando grąžinti į protą tokius nesusipratėlius, kaip mes, nepaisydami, kad mūsų yra diduma. Atkreipkite dėmesį, visi visi, kurie nori mus perauklėti, dedasi nešantys šviesą ir kultūrą.

Daug kas atsimena legendą apie šv. Brunoną, kokią jis šviesą nešė. Kaip įsiveržė į lietuvių šventyklą, kaip pradėjo mokyti, kad neteisingai jie gyvena, bet, kai kelis kartus paprašytas išeiti, nepakluso ir lietuviai ant baslio pamovė jo galvą, jie buvo išvadinti barbarais ir laukiniais.

Tačiau humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys, nusprendęs paieškoti tiesos istoriniuose šaltiniuose, juose rado aprašymą, kaip vėliau toje pačioje Romoje buvo nukirsdintas priešas ir jo galva buvo tampoma kone po visą miestą, o po to centre pamauta ant baslio. Ir vis tiek ji liko vadinama kultūros ir šviesos skleidėja, o tą patį prieš kiek metų padarę lietuviai – barbarais.

Labiausiai apmaudu, kad dėl nepelnytų išpuolių šiandien vėl skaudinami Just. Marcinkevičiaus artimieji. Kita vertus, pabandykime į šitą reiškinį pažvelgti iš kitos, šviesesnės, pusės: socialiniuose tinkluose vėl platinami jo eilėraščiai, dalijamasi prisiminimais apie jį, žmonės vėl grįžta prie jo kūrybos, skaito, domisi, jis vėl reikalingas kažkam kaip atrama. Šiandien vėl cituoja jo dienoraščius, daro vakarus.

Puiku, Just. Marcinkevičius yra to vertas. Ir kažkam, be abejonės, tai labai kliūna.

Marcinkevičiaus indėlį į nepriklausomybę bando sumenkinti liberalų pakraipos personos, kurias kažkas labai taikliai pavadino „raudonąja profesūra“. Tačiau jiems visiškai nekliūva, tarkime, kriminalinis vieno klouno elgesys, jie linkę jį laikyti net valstybės kūrėju…

Pažiūrėkime, kas dabar, po daugybės metų kelia triukšmą, spręsdami, kas buvo geras, kas blogas. Nevardinsiu pavardžių, žmonės jas atsimena, kaip ir tą, kuris dėka savo tėvelio iš okupuotos Lietuvos išdūmė į Vakarus, o Lietuvai tapus laisva grįžęs ėmė mokyti, kaip gyventi. Paklauskite jo ir kitų piktavalių, ką jie veikė tuo metu, kai kiti kūrėjai dalijosi pavergtųjų dalia su savo tauta? Kaip jie prisidėjo prie mūsų laisvės? Turbūt niekaip.

Galbūt jie ir liks istorijoje kaip tie, kurie jau nurimus laisvės kovoms pradėjo skalyti? Jie neįsivaizduoja, kaip žemai yra puolę. Jau dabar jų žodžių papliūpos yra it purvinas vandenėlis gatvėje. Jiems kliūna ne tik Marcinkevičius, jiems kliūna Dainų šventės, jiems kliūna „Lietuvos“ ansamblis, programos „Apie dievus ir žmones“, jiems kliūva pagaliau lietuvių kalba, kurią kažkas drįsta saugoti…

Just. Marcinkevičius buvo kaip reta moralus žmogus, jis nė vieno nėra apšmeižęs. Kiek buvo pultas, jis niekad neatsakė tuo pačiu, nors galėjo. Jis rašė: „Surasčiau ir aš/žiemos nuodų/galėčiau atsakydamas tėkšti tau į širdį/bet leisk man praeiti“ (iš „Carmina Minora“). Ar galima dabar įsivaizduot kitą asmenį, pas kurį iš visos Lietuvos važiuotų žmonės ir stovėtų, kaip ir aš, po 4 valandas eilėje norėdami atiduoti paskutinę pagarbą… Šitokios meilės nenusipirksi, nėra tokių pinigų.

Nežinau, ar kas iš dabar gyvenančių galės nusipelnyti tokią žmonių pagarbą ir meilę.

Galbūt labiausiai piktavaliai niršta dėl to, kad Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, vis dažniau suabejojama liberalių vertybių neįkainojamumu, vis daugiau šalių, kur gręžiamasi tautinės savasties link.

Galbūt šita aplinkybė ir bus paskatinusi valstybinę televiziją daryti imitacinę laidą „Myliu Lietuvą“?

Tai dar viena manipuliacija patiklių žiūrovų sąmone, nes būtent jų eteryje vėl prasidėjo diskusija apie Just. Marcinkevičių. Panašu, kad jie turi omenyje kitą Lietuvą: Lietuvą be Marcinkevičiaus, be autoritetų, be šeimos sąjūdžių, be tautinių dainų švenčių, su nutylėtais ar iškraipytais faktais dėl Kazio Škirpos, Jono Noreikos (Generolo Vėtros), Adolfo Ramanausko-Vanago, Smetonos ir kitų Lietuvos didžiavyrių pėdsako sudėtingoje Lietuvos istorijoje.

Kaimyninėje Ukrainoje vyksta karas ir jos žmonės dvasinių jėgų semiasi būtent iš tautos istorijos ir kultūros: gimsta naujos dainos, grįžtama prie tautinio kostiumo ir kalbos.

Prisimenu, jau po Just. Marcinkevičiaus mirties paskambinau tuo metu pasiligojusiai aktorei Rūtai Staliliūnaitei. Širdingai gražiai pasikalbėjome. Ir apie Just. Marcinkevičiaus svarbą, nes jo žodis, jo darbai, jo pjesės, jo poemos, jo eilėraščiai stumia, artina mus gerųjų žodžių link.

Apie kurį dar poetą galima pasakyti, kad jo žodžiai yra kaip tvarsčiai, kad jį skaitydamas gali sušvelninti, o gal net išgydyti tam tikras vidines žaizdas. Rūta papasakojo, kaip repetuodama Barborą Radvilaitę, vengė vartoti žodį „Lietuva“, ji būgštavo, kad jis nenuvertėtų. Užtat mačiusieji spektaklį iki šiol atsimena jo skambesį ir negali pamiršti, koks stiprus ir paveikus buvo šis veikalas. Tie, kurie myli Tėvynę, šitą žodį saugo.

Antai jūs teigėte, kad lietuviams būdingas tiesos poreikis, tačiau turbūt nenorėsite pripažinti, kad buvote neteisus? Juk šitiek melo, šitiek melagingų interpretacijų, ir taip nedaug atkirčio į jas…

Tai ne mano mintis, tai lietuvių filosofo Stasio Šalkauskio išvada, kad lietuviams labai svarbus tiesos jausmas. Todėl aš ir sakau, pasitikėkime senąja lietuvių dvasia, pasitikėkime jų išmintimi. Modernizmas podraug su „progresyvia“ televizija bando įteigti, kad nieko nėra švento. Tačiau bent kiek mąstantis ir nors kiek jaučiantis žmogus žino, kad tai netiesa. Žmogaus gyvenimas vertinamas darbais ir mano kartos žmonės žino, kad, ko gero, be Marcinkevičiaus, be plejados Sąjūdžio veikėjų, vargu ar mes būtume priėję laisvę.

Tiesiog paimkime ir palyginkime Just. Marcinkevičiaus nuveiktus darbus su tų, kurie šiandien neriasi iš kailio norėdami sumenkinti jo asmenybę, darbais. Pagaliau pastatykite prieš minią visus tuos, kurie šiandien puola Just. Marcinkevičių, leiskite jiems prabilti, ir pamatysite, kad po kelių minučių jie liks vienui vieni.

Ar buvo populiaresnė už Marcinkevičių figūra per tris pastaruosius dešimtmečius? Bent man ji nežinoma. Šalia poeto kūrybos pridėkime lituanistinę biblioteką (senuosius istorinius ir kultūrinius šaltinius), kurios sumanytojas jis yra, pridėkime jo inicijuotą Poezijos pavasarį, gyvuojantį iki šiol ir tapusį didelio rezonanso sulaukiančiu tarptautiniu festivaliu, pridėkime mūsų Konstitucijos preambulę, pridėkime jo kalbą Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, jo kalbą didžiausiame Sąjūdžio laikų mitinge Vingio parke…

Netvirtinu, kad Just. Marcinkevičius vienas įveikė sistemą, bet sunku būtų nuneigti jo, kaip moralinio autoriteto, kaip Sąjūdžio vėliavnešio vaidmenį. Įsiklausykite į jo amžininkų žodžius: daugelis patvirtins, kad Sąjūdžio skyriai lengvai kūrėsi tuose rajonuose, kur juos steigiant dalyvavo Marcinkevičius, daugelis prisipažins, kad išdrįso eiti į mitingus tik žinodami, kad ten bus ir Marcinkevičius…

Tačiau, kaip žinote, sostinėje abejojama net dėl paminklo jo garsiai trilogijai („Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“)…

Pažiūrėkit, kaip sprendžiamas šitas klausimas Druskininkuose. Meras Ričardas Malinauskas pasikvietė poeto dukras, anūkę, surinko atsakingų žmonių grupę, ir jau paminklui vietą parinko. Gi liberalioji mūsų sostinės valdžia tam tikrais atvejais demonstruoja visišką neįgalumą.

Meras sako lauksiąs tol, kol visuomenė ras sutarimą. Esat dirbęs Vilniaus savivaldybės taryboje ir turbūt nujaučiate, ko laukiama, jei iš anksto aišku, kad nuomonių skirtumo išvengti niekaip nepavyks?

Visuomenės sutarimo nereikėjo tada, kai šmaukšt ir pripylė smėlio į Lukiškių aikštę, jo nereikėjo, kai statė paminklus užsieniečiams. Kieno pritarimo prašė naktį nukeldami Jono Noreikos atminimo lentą, kieno pritarimu LGBT spalvomis vis pražysta viena perėja ir miesto centre išdygsta „vaivorykštinis“ suoliukas?

Sostinė šiemet švenčia 700 metų sukaktį (nesvarbu, kad tai neatitinka istorinės tiesos, miestas daug senesnis), bet parodykite man tokią sukaktį įamžinantį ir įprasminantį veiksmą? Pastatytą biblioteką, muziejų, modernią muzikos salę, stadioną? Mano nuomone, sunku būtų rasti geresnę progą išvaduoti miesto įkūrėją Gediminą iš slavų primesto menkinančio kunigaikščio statuso. Pats laikas grąžinti jam teisėtą karaliaus titulą, kuriuo į jį kreipėsi visi to meto Europos valstybių valdovai.

Vis dar talkinate dr. A. Bučiui jo studijos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto viduramžių Europoje“ pristatymuose? Gal pagaliau keičiasi mūsų istorikų požiūris į daktaro tyrinėjimų rezultatus?

Būna, istorikas Alfredas Bumblauskas jau pavadina Gediminą karaliumi, tik prideda „nesisteminiu“. Jeigu jis paaiškintų, apie kokią sistemą kalba, tada būtų galima tęsti tą diskusiją. Juokinga, jei nebūtų graudu, prisiminti mūsų istorikus, kurie paklausti, kodėl jie neieškojo Vasario 16-osios Akto originalo valstybės atkūrimo šimtmečio proga, atsakė, kad jiems niekas neliepė.

Tai galbūt jiems niekas neliepė domėtis senaisiais šaltiniais, kuriuos, žinoma, ir surasti ne taip paprasta. Juk reikia mokėti anglų, vokiečių, išmanyti ir lotynų ir senąją rusų kalbas, pagaliau mokėti analizuoti tekstą, nes vienas netiksliai įvardintas žodis gali pakeisti visą prasmę.

O dr. A. Bučio specializacija yra tiek senų, tiek naujų tekstų analizė. Istorikai turėtų remtis šaltiniais, tačiau pažiūrėkite, kiek mūsų istorikų darbų iš senųjų amžių paskelbta tarptautiniuose mokslo žurnaluose. Didelis apskritas nulis. O kai žmogus savo išvadas argumentuoja pateikdamas istorinius šaltinius, jo neįsileidžia į universitetą. Turiu galvoje atvejį, kai filosofijos katedros studentai norėjo susitikti su daktaru A. Bučiu, tačiau jam buvo uždrausta atvykti į universitetą.

Kaip pranašiškai Just. Marcinkevičius savo dienoraštyje bylojo: „Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai, kalbai.“

Kur nebelieka svajonės, Gediminai.

Maža tokių žmonių, kurie, kaip Marcinkevičius, rastų kelią į žmogaus širdį. Kažkada buvau parengęs programą apie Marcinkevičių ir Maironį, ją rengdamas radau dešimt sutapimų. Dabar, ko gero, visų neišvardinsiu, bet kai kuriuos atsimenu.

Štai Marcinkevičiaus tėvai norėjo, kad jis eitų į kunigus, bet jis tapo poetu. Maironis buvo kunigas, bet visą laiką norėjo rašyti ir rašė. Abiejų poetų autoritetas buvo Adomas Mickevičius, abu jį vertė. Ačiū A. Mickevičiui, kad turime lietuviškai rašiusį Maironį. Jam padarė didžiulį įspūdį jo autoriteto A. Mickevičiaus pasakymas, kad lietuviai turi literatūros milžiną Kristijoną Donelaitį. Maironio dėka į kunigų seminariją grįžo lietuvių kalba, iki tol priimtina tik valgykloje.

Tiek Maironis, tiek Marcinkevičius suprato teatro poveikį žmogui, abu rašė dramas (Maironis irgi parašė draminę trilogiją: „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“); poemos buvo abiejų stiprioji pusė.

Vienas buvo Vasario 16-osios, kitas Kovo 11-osios vėliavnešys, abu suprato, kaip svarbu žmogui turėti svajonę…

Jie rado kelią į žmonių širdis ir įkurdino jose svajonę, dėl šitų žmonių radosi dainuojanti revoliucija, – šito niekaip negali nei ištrinti, nei sumenkinti. Sovietmečiu dešimtys tūkstančių darniai giedojome „Lietuva brangi“, o šiandien pasirodo to kai kam visiškai nereikia…

Nejau ir baigsim pesimistine nata?

Kodėl? Aš neabejoju, kad mes turėsime paminklą Just. Marcinkevičiui. Jis to vertas. Tik nežinau, vieną ar kelis. Kita vertus, prisiminkime, kad ir Jonas Basanavičius savo laiku buvo puolamas ir išjuokiamas, ypač dėl Tautos namų, bet ar atsimena kas tuos, kurie iš jo juokėsi?