Lina Dūdaitė-Kralikienė. Gyvenimo įgūdžių programa: kai negalime pastatyti daržinės, statome komunizmą

laikmetis.lt

Vienas mano mėgstamiausių ir, mano galva, geriausiai iliustruojančių šiandieninę mūsų valstybės situaciją anekdotų yra apie daržinę ir komunizmą. Gilus sovietmetis. Kolūkio susirinkimo darbotvarkė: pirmasis klausimas – daržinės statyba, antrasis – komunizmo statyba. Kadangi daržinei nėra lentų, iš karto pereita prie antrojo klausimo. 

Ginčai dėl gyvenimo įgūdžių programos verda ir kunkuliuoja. Kiekvienas į juos ateina su savo „tiesa“ ir „netiesa“, tiksliau, su motyvais, kurie niekam, o ypač diskusijos oponentams, nėra įdomūs. Kodėl? Nes kalba eina ne apie gyvenimo įgūdžių ugdymą. Kalba eina apie tai, kas ciesoriaus, ir kas Dievo. Kokios funkcijos yra patikimos valstybei, ir kokios – šeimai. Ir kiek valstybė gali kištis į savo piliečio ir centrinės valstybės ląstelės – šeimos – gyvenimą. Va dėl to kišimosi ir yra esminis karas. Ir gyvenimo įgūdžių programa, lytiškumo ugdymas yra šio karo epizodai ir mūšiai. Ir kol nebus sutarta dėl esminių valstybės ir individo paliaubų sąlygų bei valstybės ir individo ribų, tol taikos nebus.

Paradoksalu, tačiau būtent tie, kurie turi kovoti už individo ir šeimos laisvę bei autonomiją spręsti, reikalauja daugiau valstybės.

Paradoksalu, bet klasikiniai liberalai ir konservatoriai teigia: mažiau valstybės, daugiau laisvės individui. Daugiau pasitikėjimo piliečiu, bendruomene. O mažąja bendruomene, bet kokios bendruomenės, įskaitant ir valstybę, prototipu yra šeima. Paradoksalu, tačiau būtent tie, kurie turi kovoti už individo ir šeimos laisvę bei autonomiją spręsti, reikalauja daugiau valstybės. Tai, kokie, pardon, liberalai yra liberalai, o konservatoriai – konservatoriai? Panašu, kad jie – kaip jūrų kiaulytės: nei jūrų, nei kiaulytės.

Kodėl apskritai reikalinga gyvenimo įgūdžių programa mokyklose? Kalbėkime atvirai: valstybė nepasitiki savo piliečiais, kad jie savo jaunąją kartą, už kurią iki 18 metų yra visiškai atsakingi, išauklės deramai. Ir tai nebūtinai tik lytinis ugdymas.

Esu bjaurus žmogus: kai visuomenėje prasideda va toks eilinis kipišas, man kyla miglotos abejonės, kad tai tėra tik dūmų uždanga. Slepianti kur kas įdomesnius dalykus.

Kalbėkime atvirai: kai valdantieji negali spręsti esminių uždavinių: tinkamai organizuoti švietimą, sveikatos apsaugą, rengti būtinas valstybės tolesnei raidai reformas, planuoti strategines tos raidos kryptis, tikslus ir uždavinius, tuomet organizuojami va tokie vajai. Kol visi kalasi dėl hipotetinės trylikametės nėščios Marytės sveikatos, labai patogiai pamirštama, kad iš rajonų (ir jau nebe tik rajonų) ligoninių masiškai bėga medikai. Ir kad ne hipotetinės, o tikros gimdyvės 90 km iš Rokiškio ar kurio kito atokesnio rajono į didmiestį gali elementariai ir nebedavežti. Kaip ir žmogaus, ištikto infarkto, insulto, patyrusio sunkią traumą. Bet gelbėti mistines trylikametes nuo nėštumo yra paprasta. O užtikrinti kokybišką, savalaikę ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą, tai jau klausimas sudėtingesnis.

Ir kartu su paaugliais žirklių ir klijų metodu tobulinti prezervatyvus yra gerokai lengviau, nei mokyti juos matematikos, fizikos ar chemijos.

Prisiminkite, kad kai nėra lentų daržinei, visada pradedama imitacija: komunizmo statyba.

Suvokime: bet kokie įpročiai formuojasi šeimoje. Ir ne tik lytinio gyvenimo.

Paimkime, kad ir finansinį raštingumą. Kur jo įgūdžiai realiai formuojami? Mokykloje? Kur kokia nors egzaltuota ponia ar panelė paskaitys tris-keturias, kad ir labai geras (be jokios ironijos) paskaitas apie finansus, jų planavimą, investavimą ir t. t.? Ar šeimoje, kur vaikas eina į parduotuvę parnešti pieno ir katino ėdalo. Ir nusipirkęs už tuos pinigus šokoladuką, suvokia, kad arba košę valgys be pieno, arba katinas liks neėdęs. Tai šeimoje jis mokosi taupyti. Labai lengva pasakyti: atidėk dešimtadalį savo pajamų. Teoriškai. Tas, kuris dienai gauna penkis eurus, be vargo atidės 50 cnt ir per savaitę sutaupys 2,5 Eur. O ką gali sutaupyti tas, kuris gauna dienai tiek, kiek kainuoja bandelė valgykloje. Ką jis gali sutaupyti? Per mėnesį pusę euro? Ir visos jo investavimo, taupymo pamokos nueis šuniui ant uodegos, po penkių minučių bus pamirštos. Nes nėra praktikos.

Aš jus galiu išmokyti dirbti InDesign programa. Jums netgi išeis kažką ja padaryti. Tol, kol darysite. Kai išjungsite kompiuterį, jūs pamiršite pamokas. Nes to nedarote. Ir bus tik veltui sugaištas laikas ir pastangos.

Savo gyvenimo įgūdžius, teisingus ar neteisingus, mes išmokstame šeimoje. Ir teoriškai, ir praktiškai.

Tačiau kai valstybė nepasitiki savo piliečiu, šeima, tuomet ji imasi ne savo funkcijų. Kurių iš principo negali įgyvendinti. Ir tokių kišimųsi totalitariniuose režimuose jau matėme. Juk valstybė manė, kad vaikus geriau išugdys savaitiniai darželiai, užuot leidę tėvams auginti mažuosius. Mūsų močiutės dar prisimena laikus, kai vaiko priežiūros atostogų apskritai nebuvo, o mamos mus darželiams ar seneliams paliko tuomet, kai mums buvo vieneri. Maitinti turėjo valgyklos, kultūrinti – kultūros namai. Dėl visko valstybė turėjo pagalvoti. Ir galvojo. Tik ar labai gerai? Ar labai laimingi išaugome? Šalyje, kurioje nebuvo sekso, klestėjo vienišų motinų kultas, o abortas buvo normalia šeimos planavimo priemone.

Išlaisvėję metėmės į kraštutinumus. Ir apsukę ratą, vėl grįžtame į tą pačią poziciją. Valstybė žino geriau. Nė velnio ji nežino. Niekas, prie ko ji savo jautria ranka prisilietė, nepasiteisino. Švietimo reformos, sveikatos reformos, mokesčių reformos, demografijos problemos. Akivaizdu, kad atėjo griūties metas.

Piliečiu mes nepasitikime. Piktybiškai nepasitikime. Ar ne prieš gerus ketverius metus tie, kurie dabar yra valdžioje, raudojo, kad išrinko „ne tuos“. Dabar išrinkti „tie“. O rezultatai? Užuot sprendus rimtas švietimo problemas, visuomenė ginčijasi apie nieką. Nes tris pamokas vaikams aiškinti apie socialines lytis, be abejo, yra nepalyginamai lengviau, nei mokyti fizikos ar chemijos. Užtat visiems gerai, visi užimti, visi kalasi.

Kai kurios programos, tokios kaip alkoholio, rūkalų, narkotikų prevencijos ir, beje, to paties lytinio ugdymo, rengiamos ir įgyvendinamos daugiau kaip trisdešimt metų. O kokie rezultatai? Jei kalbame, kad narkotikai užkariauja mokyklas, žiniasklaidoje pranešimai apie apsinuodijusius velniai žino kokiais preparatais vaikus, jau tampa įprastomis, tai gal metas pripažinti, kad tas ugdymas kažkaip… neveikia. Juk taip nuoširdžiai aiškinama: narkotikai – blogis. O jie, nepaisant visų aiškinimų, visų pamokų, visų organizacijų ir organizacijėlių renginiukų ir paskaitėlių, bando. Argi neužtenka proto suvokti: visa šita parodinė ir proginė projektinė prevencija neveikia.

O kaip prevencijos gali veikti? Jei ta vieta, kurioje vaikas turi būti saugus, yra sistemingai naikinama. Štai paskutiniosiomis savaitėmis po baisios nelaimės pradėta kalbėti apie pogimdyvinę depresiją. O niekas nesusimąsto, kiek nepagrįstų lūkesčių keliama šiandieninei motinai? Ir kas tuos lūkesčius kelia? Pati visuomenė. Kuriai neužtenka, kad mama būtų tik mama. Ji pagimdžiusi iš karto turi tapti modeliu, prisižiūrėti, būti verslininke, socialine aktyviste ir užsiimti saviugda. Alio, su kūdikiu ant rankų? Mažutį žmogų dresiruoti dienos režimais, kitomis nesąmonėmis, ir stebėtis, kodėl tai neveikia? Nes tokio mažulėlio dar valstybei nenumesi. Vyresnius jau galima. Pridengus kilniais mokymo, užimtumo, lavinimo figos lapeliais.

Nes valstybė žino geriau. Nes valstybė užaugina jau trečią vaikų su rakteliais ant kaklo kartą. Kol tėvai statė komunizmą, o dabar – tiesiog kažkokią šviesią ateitį. Juk atkakliai nepripažįstame: tėvai dirba per daug ir nebeturi kada būti su vaiku, jį ugdyti. O kas tada dirbs, mokės mokesčius?

O kiek mokesčių mokėtojų pinigų išleidžiama programoms, kuriomis valstybė nevykusiai bando kompensuoti šeimos funkcijas? Kiek išleidžiama tų pačių priklausomybių pasekmėms mažinti? Jei šie pinigai būtų skiriami saugiai ir ramiai motinystei bei tėvystei užtikrinti? Kad vaikai nebūtų našlaičiai su rakteliu ant kaklo esant gyviems tėvams? Kad tėvas neišvažiuotų dviems mėnesiams reiso po Europą su dviem savaitėm atostogų, kurias praleistų namuose vietoj svečio. Kad moteris neartų ir darbe, ir namuose už save ir vyrą. Kad ji dar galėtų matyti savo vaikus. Kad jie nebūtų numesti mokykloms, būreliams, seneliams. O realiai jie augtų tokių pat kompanijose mažais žvėreliukais. Kurie jaučiasi mylimi tik tada, kai murkinasi. Kurie jaučiasi suprasti ir įvertinti, kai šniaukščia ar prisigeria. Kad jie būtų tiesiog pastebėti. Reikalingi. Kad jaunam žmogui nuo mažens būtų skiepijamas žmogiškojo orumo jausmas, geriausia prevencijos nuo visų blogybių forma.

Ar tą gali padaryti mokykla, valstybė? Negali. Ir niekada negalės. Laikas su tuo susitaikyti. Valstybei atiduoti valstybės funkcijas, šeimai – šeimos. Abi susitvarkys, patikėkite. Leiskime šeimai būti šeima, o ne kartu pernakvoti į vieną butą susirenkančia svetimų žmonių bendrija. Leiskime ir reikalaukime iš valstybės spręsti jos kompetencijai priklausančias problemas. Ir viskas susidėlios į savo vietas.

Tačiau orus žmogus labai sėkmingai brėžia ribas. Visiems priekabiautojams, įskaitant ir valstybę. Jis atsakingas, reiklus ir savarankiškas. Jis drąsiai reikalauja. Jo nereikia gelbėti. Jokiomis ugdymo programomis. Tačiau tokie valstybei būna nepatogūs. Jai reikia silpnų ir pažeidžiamų žmonių. Kuriuos galėtų nuolatos gelbėti. Nuo patyčių, alkoholio, nuo persekiojimo ir diskriminacijos. Nuo tikro ar įsivaizduojamo tamsumo. Tuo pateisindama savo neveiklumą ten, kur reikia spręsti esmines problemas. Nes begelbėdama tamsuolius, kokybiškam švietimui, sveikatos apsaugai, kitoms problemoms nebeturi laiko. Sveiki atvykę į sovietinio kolūkio susirinkimą.

O koks yra sveiko žmogaus atsakas į tokias programas, parodė mano močiutė, kai moksleivę mamą budri pedagogų akis pričiupo bažnyčioje. Mano senelė, našlė, viena auginusi dukrą, iškviesta pas Panemunėlio vidurinės mokyklos direktorių, jam pasakė: „Kai tu mano vaiką maitinsi ir rengsi, tada ir aiškinsi, kur jai eiti. O kol ją išlaikau aš, tol aš spręsiu, kur jai eiti, ir kur neiti“.

Visgi, jei, mieli netamsūs tėveliai, norite, kad vaikai žinotų apie 72 lytis, apie tam tikrus lytinio pasitenkinimo būdus ir visa kita, tai niekas netrukdo ilgais rudens vakarais jaukioje, saugioje ir PRIVAČIOJE aplinkoje (o ne žvengiant trisdešimties eržiliukų ir kumelaičių tabūnui) prie arbatos puodelio apie tai kalbėtis su savo vaiku. Ir netgi užsiimti rankdarbiais: karpyti tuos nelemtus prezervatyvus. Tai jūsų teisė. Ir pareiga. Bet tada nebeišeis savo atsakomybės permesti kitiems: mokyklai, valstybei. Tada kovosite ne už hipotetinės trylikametės nėščios Marytės, o už savo vaiko elgesį. Už jo gyvenimą. Tačiau tada reikės išlįsti iš sporto klubų, draugų, turtingo socialinio gyvenimo ir pagaliau pamatyti tą mažą žmogų šeimoje. O ne laukti, kol vietoj jūsų kažkas: mokykla, valstybė ar gatvė, jį auklės. Ir pasekmės bus jūsų: jei jūsų vaikas pakartos hipotetinės trylikametės Marytės istoriją, nieks kits čia nebus kaltas, tik jūs patys.