Pokalbis su E. Jusiu laidoje „Neredaguota“ buvo skirtas pasiaiškinti, kodėl Lietuvą dar gali išgelbėti nebent sąjūdinio tipo Tautos pabudimas. XIX a. tautinio atgimimo sąjūdis, pokario partizaninis judėjimas ir XX a. pabaigos nacionalinio išsivadavimo sąjūdis buvo ne kas kita, o trys istorinės pačios Tautos savigynos formos.
Lietuviškieji sąjūdžiai yra ypatinga Tautos egzistavimo bei veikimo forma ir istorinė bei politinė valstybės lemtis. Jie visada atsiranda ypatingomis aplinkybėmis, kai Tautai iškyla egzistencinė grėsmė išnykti, bet ji neturi ją galinčios ginti ir apsaugoti valstybės. Arba, jeigu valstybė formaliai egzistuoja kaip dabartinė Lietuvos Respublika, nėra už šalies likimą ir ateitį gebančio prisiimti atsakomybę politikų sluoksnio bei Tautos interesams atstovaujančios ir juos tvirtai ginančios valdžios. Mums lemta gyventi laiku, kai Lietuva vėl nublokšta į sąjūdinę situaciją.
Tautos neišlieka ir juo labiau neklesti savaime, be sąmoningų ir valingų pastangų. Tauta gali egzistuoti tik esant palankioms ar bent minimalioms ekonominėms ir kultūrinėms sąlygoms. Ji privalo turėti pakankamai išplėtotą ir tvirtą nacionalinį ūkį, kad jos medžiaginių reikmių tenkinimas netaptų absoliučiai priklausomas nuo svetimųjų malonės – ne visada šalies ūkiui naudingų užsienio investicijų ir be saiko imamų brangiai kainuojančių paskolų.
Tačiau visos Lietuvą valdžiusios vyriausybės metodiškai griovė ir siaurino viešąjį ekonomikos sektorių beprotiškai privatizuodamos pelningiausias ūkio sritis. Jos nuolankiai susitaikė su tuo, kad Lietuvos ekonomika yra valdoma aklai paklūstant net žalingiausiomis iš svetur siunčiamomis direktyvomis. Ir juo labiau nesikremta dėl to, kad ji palenkta ne tarnauti šalies piliečių gerovei, bet užsieniečių iš Lietuvos išsivežamiems pelnams auginti. Visa tai – akivaizdžiai neokolonijinės ekonomikos bruožai.
Tauta taip pat išlieka tik tol, kol išsaugo savo dvasinę bei istorinę savastį ir kultūrinį bei kalbinį tapatumą. Visa tai praradusi ji paprasčiausiai asimiliuojasi ir ištirpsta kitose tautose. Ji gali išlikti tik gyvendama savo žemėje ir ją iš tiesų valdydama – turėdama suverenią galią ir politines bei teisines priemones apsisaugoti, kad savo šalyje nebūtų užgožta nekontroliuojamai plūstančių svetimšalių ir iš savo protėvių krašto šeimininkės nevirstų ujama ir žeminama čiabuvių mažuma.
Niekieno nevaržoma ir neribojama teisė į savąją istorinę atmintį ir galimybė patiems rašyti savo istoriją. Teisė į savąją valstybinę kalbą ir laisvas bei niekieno nevaržomas jos vartojimas savo šalyje. Teisė kontroliuoti savo valstybės sienas ir savarankiškai spręsti, kam leisti, o kam neleisti patekti į savo šalį, juo labiau – joje apsigyventi ir įsikurti visam laikui.
Praradusi ūkinį savarankiškumą ir galias laisvai apsibrėžti, kas ji yra, Tauta yra pasmerkiama anksčiau ar vėliau išnykti. Jos išnykimas tampa tik laiko klausimu. Teisė į nacionalinį ūkį ir išvardytos egzistenciškai svarbios teisės į dvasinę ir kultūrinę savastį bei visavertį istorinį ir politinį tapatumą iš lietuvių yra sparčiai atiminėjamos. Jeigu lietuviai tylės ir toliau sėdės sudėję rankas laukdami stebuklo iš dangaus, netrukus tos teisės bus visiškai ir turbūt negrįžtamai prarastos.
Apie tai ir kalbama laidoje.
Teisingos mintys, tačiau politiniuose ginčuose tiesa negimsta, nes ten niekas jos neieško.