Prof. Liudvika Meškauskaitė. Žodžio laisvės ribų paieška interneto epochoje

laikmetis.lt

Pranešimas skaitytas 2023 m. rugsėjo 7 d. nacionalinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje Šiluvoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.

Žodžio laisvė daugeliui kartų buvo tiesiog nepasiekiama svajonė. Interneto epochoje, kai savo mintis akimirksniu galime perduoti milijonams žmonių, atrodo, kad tokia svajonė tapo realybe ir žodžio laisvė triumfuoja. Bet ar tikrai?

Manau, kad esame kryžkelėje, kai už tokią laisvę reikia susimokėti asmenine atsakomybe, nes būtent interneto laikais žodžio laisvė dažnai tampa tokios laisvės iliuzija. Šiandien virtualioje erdvėje itin daug informacinio purvo, agresijos, manipuliavimo ir dezinformacijos. Kodėl taip yra ir kaip reikėtų tokį procesą valdyti? Gal būt žodžio laisvei iš viso nėra reikalingos jokios ribos ir jokios taisyklės?

Mūsų Konstitucijoje įtvirtinti žodžiai šiandien dažnai įgyja visai kitokią prasmę nei ta, kurią turėjo galvoje Konstitucijos kūrėjai. Žodžiai: „šeima“, „vyras“, „moteris“, „kalba“ jau net garbiems Konstitucinio Teismo teisėjams kartais atrodo reiškia visai ne tai, kaip mes įprastai šiuos žodžius suprantame.

Nesvarumo būklė sąvokose veda pirmiausia į nesusikalbėjimą, į negirdėjimą ir į chaosą. Ar galimos žodžio laisvės ribos ir kaip jas šiandien atrasti, kai žodžiai praranda įprastines prasmes ir kai neturime jokių atskaitos taškų, kas yra gėris, kas yra blogis, kas galima ir ko – ne.

Žodžiai: „šeima“, „vyras“, „moteris“, „kalba“ jau net garbiems Konstitucinio Teismo teisėjams kartais atrodo reiškia visai ne tai, kaip mes įprastai šiuos žodžius suprantame. Nesvarumo būklė sąvokose veda pirmiausia į nesusikalbėjimą, į negirdėjimą ir į chaosą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas jau seniai yra suformulavęs pagrindinę taisyklę, kokiu būdu galima ir reikia riboti žodžio laisvę demokratinėje visuomenėje. Tai yra taip vadinamas – trijų sąlygų testas. Pagal šį testą tik vienu atveju, t. y. kai vienu metu yra visos trys būtinos sąlygos, galima pateisinti valstybės pritaikytas sankcijas už piktnaudžiavimą žodžio laisve.

Pirmoji sąlyga – demokratinė valstybė turi aiškiai ir nedviprasmiškai aukščiausios galios teisės akte, t. y. įstatyme, suformuluoti taisyklę, kas yra draudžiama viešai kalbėti. Pavyzdžiui, mūsų Baudžiamajame kodekse yra 170 straipsnis, kuriame sakoma, kad tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar atskirą žmogų dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos ir kitų dalykų, įskaitant tikėjimą, įsitikinimus ir pažiūras, yra baudžiamas bauda, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Atrodo, kad šis straipsnis taikomas tik tada, kad yra niekinami seksualinių mažumų atstovai. Tokių bylų yra nemažai Lietuvoje. Bet neteko matyti nė vieno nuosprendžio, kai žmonės yra niekinami ar diskriminuojami dėl kitų dalykų. Pavyzdžiui, dėl amžiaus, dėl tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Kai žudikais buvo išvadinti teisininkai ir medikai, prieštaravę vadinamam galimybių pasui ir žmonių segregacijai, kai buvo raginama kas dieną po vieną šaudyti tokius kaip vienas politikas, kai neapykanta agresoriui gimdo neapykantą tautai, kalbai ir kultūrai, kai žmonės tiesiog pašalinami iš visuomeninio, kultūrinio gyvenimo dėl savo įsitikinimų ir pažiūrų, o Konstitucijos garantuota kiekvieno piliečio teisė kritikuoti valdžią virsta tokios kritikos draudimu ir persekiojimu.

Sunku įsivaizduoti, kad ilgametė Komunikacijos fakulteto dėstytoja patiria mobingą bei persekiojimą vien dėl to, kad išdrįso nueiti į alternatyvios medijos kanalą pristatyti savo knygą.

Antroji sąlyga – toks žodžio laisvės draudimas turi būti ne savitikslis, o nukreiptas apsaugoti konkrečius visuomeninius gėrius, kurių sąrašas, esantis Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 straipsnyje, yra baigtinis. Tos vertybės – tai valstybės saugumas, teritorinis vientisumas, visuomenės apsauga, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, žmonių sveikata ar moralė, kitų asmenų teisės, įslaptintos informacijos apsauga ir teisminės valdžios autoritetas bei bešališkumas.

žodžio laisvės draudimas turi būti ne savitikslis, o nukreiptas apsaugoti konkrečius visuomeninius gėrius, kurių sąrašas, esantis Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 straipsnyje, yra baigtinis.

Taigi, jokia valdžia, joks pareigūnas ir jokia institucija negali susigalvoti kitokių dalykų, kuriuos saugant galima užčiaupti burnas. O gyvenime tokių bandymų yra. Antai vienos televizijos Etikos kodekse yra nustatyta taisyklė, kad žurnalistas negali skelbti savo asmeninių pažiūrų ir net yra precedentas, kai valdžią kritikavęs žurnalistas buvo įpareigotas pašalinti savo įrašą iš socialinio tinklo.

Taigi šiuo atveju trijų sąlygų testas pažeistas, nes sukurta žodžio laisvės ribojimo taisyklė yra skirta apginti valdžią nuo pagrįstos kritikos, o tokios vertybės apsaugos nei Konstitucijoje nei Konvencijoje nėra. Priešingai Konstitucijos 33 straipsnis įtvirtina draudimą persekioti už valdžios kritiką.

Trečioji sąlyga – bet koks sankcijų pritaikymas asmeniui už piktnaudžiavimą žodžio laisve turi būti proporcingas ir būtinas demokratinėje visuomenėje. Taigi, net ir tuo atveju, kai žmogus nesilaiko teisėtų įstatymo reikalavimų skleisdamas savo nuomonę ar viešindamas informaciją, jam gali būti pritaikytos tik proporcingos ir adekvačios priemonės. Nuo tų laikų, kai už piktnaudžiavimą žodžio laisve Lietuvoje 1998 m. laikraščio „Europa“ redaktorius ir žurnalistas buvo pasiųsti į kalėjimą, praėjo nemažai laiko. Tikėkimės, kad tai buvo paskutinė tokio pobūdžio sankcija už žodžio laisvės ribų peržengimą Lietuvoje.

Mes ilgai svaiginomės žodžio laisve ir šventai tikėjome, kad spauda yra tas visagalis tiesos ir gėrio šauklys, kuris mums padės nugalėti valdžios savivalę, korupciją ir apgins žmogų. Mes galvojome, kad spauda auklės, švies, visada bus gėrio ir tiesos pusėje. Tikėjome kiekvienu viešai televizijos ir radijo ištransliuotu žodžiu, kiekviena atspausdinta eilute.

Bet nepastebėjome, kaip berniukas, nugalėjęs drakoną, pats tapo drakonu. Nepamatėme kada spauda tapo Teisingąją Teisėja, valdžios advokate ir panikos bei baimės skleidėja.

Mes ilgai svaiginomės žodžio laisve ir šventai tikėjome, kad spauda yra tas visagalis tiesos ir gėrio šauklys, kuris mums padės nugalėti valdžios savivalę, korupciją ir apgins žmogų. <…> Nepamatėme kada spauda tapo Teisingąją Teisėja, valdžios advokate ir panikos bei baimės skleidėja.

Ne visa. Turime visokios spaudos. Ir tai yra interneto epochos pliusas. Kai nusiviliame tradicine žiniasklaida, jos vietą vis dažniau užkariauja alternatyvioji, taip vadinama pilietinė arba socialinė arba netradicinė žiniasklaida. Šiandien interneto epochoje turime ne jūrą, o ištisą informacijos okeaną, siautulingą ir, atrodo, be taisyklių. Turime nesuskaičiuojamą kiekį vieno žmogaus televizijų ir įvairių burbulų socialiniuose tinkluose, todėl kiekvieno iš mūsų atsparumas dezinformacijai ir informaciniam purvui bei manipuliavimui tampa pirmaeiliu dalyku.

Nors neseniai Europos Sąjungoje priimtas Skaitmeninių paslaugų aktas numato faktų tikrintojų arba taip vadinamų FactCheck– erių institutą, o taip pat plačias galimybes moderuoti viešai skleidžiamą netinkamą turinį, tačiau realybė yra labai neaiški ir miglota.

Ar iš viso įmanoma sukontroliuoti džiną, išleistą iš butelio? Iš YouTube pašalinta laida ar feisbuke užblokuota paskyra dažnai įgyja dar platesnį mastą kituose sklaidos kanaluose ir procesas atrodo jau tampa visiškai nevaldomu. Išlieka didelis pavojus, ar tikrai šis skaitmeninis cenzorius pasitarnaus tiesai ir gėriui? Ar nebus taip, kad mūsų Konstitucijos garantuotas cenzūros draudimas taps tokios cenzūros europiniu įteisimu taip vadinamų faktčekerių asmenyje.

Ar nebus taip, kad mūsų Konstitucijos garantuotas cenzūros draudimas taps tokios cenzūros europiniu įteisimu taip vadinamų faktčekerių asmenyje.

Turėtume padėkoti paskutinių metų globaliems procesams, kurie daugeliui iš mūsų padėjo nubusti iš rožinių sapnų ir pamatyti bedugnės kraštą. Tuo metu, kai daugelis traukė iš kišenių medicinines kaukes, kad galėtų patekti į prekybos centrus, gyvenimas negailestingai plėšė kaukes nuo mūsų patiklių bendrapiliečių šventai tikinčių valdžios palaikomu mokslu veidų, atskleisdamas kiekvieno iš mūsų spindesį ir skurdą.

Ko norėti iš išgąsdinto žmogaus? Kai bijai, net spausti patiktuką socialiniame tinkle, kai bijai duoti interviu Žaliajai Rūtelei ar nueiti į Naisiuose rengiamą koncertą, galima kalbėti tik apie žodžio laisvės ir įsitikinimų iliuziją. Gal todėl pasidarėme pikti, nesutaikomi ir diskutuojame ne argumentais, bet įžeidinėjimais, sąrašų sudarymais, uždarymais, ignoravimais ar ad hominem.

Manau, kad tapome laisvi pirmiausia nuo atsakomybės ir nuo poreikio gerbti vienas kitą.

2015 m. buvau viena iš tų, kurie pritarė įžeidimo dekriminalizavimui. Tuo metu atrodė labai neteisinga, jog žmogus, kad ir labai bjauriai pasisakęs apie kitą žmogų, nusipelnė baudžiamojo persekiojimo. Todėl viešose diskusijose Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete vieningai sutarėme, kad Baudžiamajame kodekse tokio nusikaltimo, kaip įžeidimas, neturėtų būti, bet bus numatyta administracinė ir civilinė atsakomybė, t. y. piniginės baudos, už tokio pobūdžio piktnaudžiavimus žodžio laisve.

2016 m. pasikeitė valdančioji dauguma ir įžeidimą buvo suspėta dekriminalizuoti, tačiau, deja, visa kita liko pamiršta. Taigi pamiršome, kad žmogiškasis orumas yra visų kitų teisių ir laisvių pagrindas, todėl šiandien viešas tyčiojimasis iš žmogaus orumo, įžeidinėjimas vienas kito tiesiog klesti. Šioje srityje ne tik teismai, bet ir žurnalistų savireguliavimo institucijos yra bejėgės. Niekaip negalime atsakyti į klausimą, kokios žurnalistikos etikos taisyklės taikomos pilietinei žiniasklaidai.

pamiršome, kad žmogiškasis orumas yra visų kitų teisių ir laisvių pagrindas, todėl šiandien viešas tyčiojimasis iš žmogaus orumo, įžeidinėjimas vienas kito tiesiog klesti.

Šiandien, žymus savo žinomumu asmuo, norėdamas pareklamuoti kuriamą naują televizijos laidą, leidžia sau lietuviškosios žurnalistikos veteraną išvadinti bjauriausiai žodžiais, kurių aš niekaip negaliu čia viešai pakartoti, o viešas išsityčiojimas iš Seimo kainuoja tik 25 eurus. Šiandien galima su smulkiausiomis detalėmis atkartoti viešai pirmajame laikraščio ar naujienų portalo puslapyje bet kokias žmogaus asmeninės tragedijos detales ir, prisidengiant viešuoju interesu, mėgautis žmonių smalsumu tokia pirmojo puslapio istorija, nepaisant to, kad tokios istorijos veikėjas neatlaikęs viešumo, nusprendžia atsisveikinti su gyvenimu. Kaip jaučiasi žurnalistas po tokios „tarnystės“ viešajam interesui?

Neįtikėtina, tačiau per savo ilgametę advokato praktiką žodžio laisvės bylose man teko, deja, ne vieną kartą susidurti su situacija, kai žmogus už nuogą viešumą susimoka gyvybe.

Šiandien visuotinės laisvės nuo atsakomybės epochoje žodžio laisvę bandome sutalpinta į Džino ąsotį ir jai suteikti tokią formą, kokios kažkam reikia.

Neturėdami moralinių ir dvasinių atskaitos taškų sparčiai judame link žodžio laisvės iliuzijos – laisvės nuo bet kokios atsakomybės, o taikydami įstatymą ad hock, t. y priklausomai nuo situacijos, kuriame dvigubų standartų sistemą.

Neturėdami moralinių ir dvasinių atskaitos taškų sparčiai judame link žodžio laisvės iliuzijos – laisvės nuo bet kokios atsakomybės, o taikydami įstatymą ad hock, t. y priklausomai nuo situacijos, kuriame dvigubų standartų sistemą.

Belieka tikėti, kad pagrindinis FactCheck – eris esame kiekvienas iš mūsų. Turime ginti ir saugoti žodžio laisvę, bet svarbiausia turime nepamiršti, kad žmogiškasis orumas ir pagarba vienas kitam diskusijoje yra visų žmogaus teisių pagrindas ir būtinoji žodžio laisvės sąlyga.

Žodis yra ne tik bendravimo priemonė, bet kartais tai yra ginklas, nenukreipkime jo vienas prieš kitą.