Konservatoriai vėl deklaruoja savo ryžtą įpūsti vadinamąjį Pranešėjo skandalą, atsiradusį pagal neaiškaus žanro literatūrinio kūrinio „Pranešėjas ir Prezidentas“ siužetą.
Kas be ko, dauguma politinio proceso stebėtojų tikriausiai pasakys, kad nereikėtų stebėtis konservatorių blaškymusi artėjant rinkimams, kai tokiu atveju skęstančios partijos neretai griebiasi net ir šiaudo. Tačiau jeigu leistumėte ir man įkišti savo trigrašį, lažinčiausi, kad, įsismarkavus šiam skandalui, konservatoriai Seimo rinkimuose tikriausiai neperkoptų net 5% barjero, nekalbant apie tai, kad tokiu atveju jų galimybė iškopti į antrąjį LR prezidento rinkimų turą būtų mažesnė nei asilo šansai pamatyti savo ausis.
Tačiau juokingiausia ir drauge labai liūdna yra tai, kad konservatoriai, kaip atrodo bent man, tokią išeigą gerai supranta, bet nesugeba sustoti, kaip, tarkime, tas laukinės gentelės žmogėdra, kuris tarsi ir norėtų, bet neįstengia pakeisti savo valgymo įpročių, pusryčiams eilinį kartą pasirinkdama žmogieną, o ne pušų kankorėžius laukinių česnakų padaže.
Dievas mato, neturiu nė menkiausio ketinimo tapti neprašytu prezidento Gitano Nausėdos ar juolab tokios institucijos kaip Valstybės saugumo departamentas (VSD) advokatu, labai gerais suprasdamas, kad, be visa ko kito, toks mano tarpininkavimas aniems yra reikalingas kaip šuniui penkta koja.
Tiesą sakant, dar nežinau šiandien, už ką balsuosiu kituose LR prezidento rinkimuose, ta pačia proga priminsiu, kad ne vieną kartą esu viešai suabejojęs – ar LR saugumo struktūros galimai nesutapatina valdžios ir valstybės sąvokų?
Šių sąvokų skirtumo įsisąmoninimas yra principinė reikšmės dalykas, nes ir minėta statutinė institucija galiausiai vadinasi ne Valdžios, o Valstybės saugumo departamentu, ar ne? Tačiau negalime atmesti ir tokios, tiesą sakant, labai tikėtinos galimybės, kad konservatoriai pradeda triuškinantį VSD puolimą (tai daro ne pirmą kartą) būtent tada, kai institucija laikosi valstybės idėjos ir įstatymo labiau nei pataikavimo atskiriems valdžios žmogėnams, kurie galimai reikalauja papildomų paslaugų persekiojant opoziciją ir pradedant sekti jiems neįtikusius asmenis.
Dar kartą patikinu, kad jau ne pirmą kartą esu vidujai pastūmėtas parašyti apie šią valdžios institucijų kaktomušą, ne rinkdamasis vieną kurią nors iš pusių, o vedamas užkilusio iki paskutinės padalos kartėlio, jog mus, Lietuvos gyventojus, kažkokie pašlemėkai valdžioje laiko beviltiškais mulkiais, jeigu bando iškišti tokią baltais siūlais negrabiai atadytą istoriją.
Kaip atrodo bent man, jie gerai supranta, kad ir mes labai gerai suprantame, kad ši istorija yra negrabiai sufabrikuota, tačiau jie mano, kad mulkiai viską praris, sukviesti į šūdo patiekalų puotą, arba, kilus valgymo sutrikimams, demokratijos švente pavadintame pokylyje bus pamaitinti per prievartą.
mes labai gerai suprantame, kad ši istorija yra negrabiai sufabrikuota, tačiau jie mano, kad mulkiai viską praris
Gabrielius Lansbergis sako, kad neaiškaus žanro (labiausiai primenančio politinių falsifikacijų apybraižą) literatūros kūrinio „Pranešėjas ir Prezidentas“ autorius, žydų tautybės aktyvistas Pancerovas yra aukštos reputacijos žurnalistas.
Dievaži, G. Landsbergis rizikuoja savo reputacijos likučiais, kai aukštos reputacijos žurnalistu pavadina Zimano reikalo tęsėją Lietuvoje, kuris andai išgarsėjo savo raginimais persekioti žmogų, drausti jam įsidarbinti dėl lietuviškų pažiūrų.
Kas galėtų paneigti, kad po kūrinio (?) „Pranešėjas ir Prezidentas“ publikavimo Pancerovas buvo pamalonintas tokios neįtikėtinos paprastiems kūriniams honoraro sumos, jog be jokių keblumų pragyventi, žiūrint į ateitį, galėjo pasiskelbti išeinantis keliems metams kūrybinių atostogų.
Kaip atrodo, konservatoriai per visą tą didesnių ar mažesnių įvykių prisodrintą laiką neprarado vilties kada nors įpūsti skandalą lygioje vietoje, jeigu saugojo, kaip matome, nuo išsibarstymo antraeilėse aplinkybėse realų Pranešėjo prototipą, sukūrę specialiai jam šiltą vietelę ministerijoje.
Žinia, jeigu jiems vis tik pavyks įtraukti į šią istoriją dar ir Generalinę prokuratūrą, kurios veiklą, jeigu patikėsime pastarojo meto publikacijomis spaudoje, taip pat lydi šešėliai, galimai bus užmaišyta parako košė, galinti išsprogdinti politinės sistemos gelžbetonines atramas. Tačiau kažin ar tai rūpi kam nors labiau nei asmeninis kailis, a?..
Tačiau šįkart leiskite forsuoti truputėlį kitokio pobūdžio klausimą – kas iš konservatorių galėjo sugalvoti šį velnišką planą arba, kitaip, koks tai galėjo būti žmogus pagal loginės dėlionės fotorobotą, trūkstant duomenų ir neturint galimybių į kažką parodyti tiesiogiai pirštu.
Labai tikėtina, kad pagal mąstysenos nesveikumo požymį tai buvo tas iš partiečių, kuris pasiūlė įtraukti Bartoševičių į konservatorių partijos Seimo rinkimų sąrašą, buvo anojo bičiulis ir bendramintis, galimai toks pat pedofilas…
