Juozo Kamensko nuotr.
Pranešimas skaitytas 2023 m. rugsėjo 7 d. nacionalinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje Šiluvoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.
Šiame pranešime kalbėsiu apie sąžinę iš Konstitucijos perspektyvos, t. y. kaip joje suprantama sąžinė ir sąžinės laisvė. Bet pirmiausia paklauskim, kodėl apskritai būtent dabar verta kalbėti apie sąžinę ir sąžinės laisvę?
Žinom, kad šiuo metu ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje yra daugybė konfliktų ir problemų, kuomet net dvasininkų, politikų ar katechetų teisė cituoti Šv. Rašto vietas, kuriose rašoma, pavyzdžiui, apie tos pačios lyties santykius, susiduria su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais. Taip pat matome aktualijas, kad neužtikrinama pedagogų sąžinės teisė atsisakyti mokyti apie su gender ideologija susijusius dalykus, jei tai prieštarauja jų įsitikinimams.
Viešojoje erdvėje dabar daug diskutuojama ir apie Gyvenimo įgūdžių ar kitas programas, kurios tampa privalomos, nors riboja tėvų teisę ugdyti savo vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus. Girdime ir apie neužtikrinamą medikų bei farmacininkų teisę atsisakyti teikti paslaugas, susijusias su abortu, jei tai prieštarauja jų sąžinei. Galiausiai, neseniai buvo ribojama paciento teisė atsisakyti skiepų, kurie pagaminti naudojant abortuotų vaikų kamienines ląsteles. Tai tik keli pavyzdžiai, parodantys, koks aktualus mūsų dienomis yra sąžinės laisvės klausimas.
Konstitucijos naratyvas apie žmogų
Prieš pradedant kalbėti apie sąžinės laisvę ar kitas žmogaus teises, visų pirma, galime savęs paklausti, ką Konstitucija sako apie žmogų, kaip jį supranta?
Pavyzdžiui, Konstitucijos 38 straipsnis teigia: santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu; 42 straipsnis: dvasinius vartotojo interesus gina įstatymas; 26 straipsnis: tėvai rūpinasi vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu […]. 30 straipsnis: asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas; 59 straipsnis: pareigas eidami Seimo nariai […] vadovaujasi sąžine… Tiesa, kartais sakoma, kad Seimo nariai neturi sąžinės, tuo tarpu Konstitucija ne tik sako, kad Seimo nariai turi sąžinę, bet ir daro prezumpciją, kad jie vadovaujasi savo sąžine. Aišku, čia galėtume paklausti, kodėl vadovavimasis savo sąžine Konstitucijoje siejamas tik su Seimo nariais?…
Skaitykime toliau: kas apie žmogų Konstitucijoje sakoma žmogaus teisių kontekste? Ankstesniuose šios konferencijos pranešimuose buvo gerai pastebėta, kad neįmanoma kalbėti apie žmogų ir jo sąžinę „už valstybės ribų“. Kitaip sakant, apie žmogaus teises, taigi ir sąžinės laisvę, Konstitucijoje kalbama tik valstybės ir visuomenės kontekste: valstybė yra būtinas žmogaus teisių elementas, nes ji padeda jas įgyvendinti, sukurdama tiek jas garantuojančias institucijas (pvz., ligonines), tiek ir jas apginančias institucijas (pvz., teismus). Be valstybės, kaip žmogaus teisių instituto, elemento žmogaus teisių teisine konstitucine prasme nebūtų.
Toliau pacituokime, ką Konstitucija sako apie žmogų jo teisių kontekste? Taigi, 18 straipsnis: žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės; 19 straipsnis: žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas; 20 straipsnis: žmogaus laisvė neliečiama; 21 straipsnis: žmogaus asmuo yra neliečiamas, žmogaus orumą gina įstatymas; 22 straipsnis: žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas; 29 straipsnis: įstatymui […] visi asmenys yra lygūs ir pagaliau, 26 straipsnis: minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
Taigi, pamėginkime apibendrinti tai, ką išgirdome: 18 straipsnyje aiškiai pasakoma, kad žmogus turi nekintamą prigimtį. Kas pagal Konstituciją šią prigimtį sudaro? Visų pirma, vyriška ir moteriška lytis (38 str.), taip pat tai, kad žmogus turi ne tik fizinį kūną (53 str. 2 d.), bet ir dvasią (42 str. 3 d.), dorovę ir moralę (26 ir 30 str.).
Taip pat į prigimties konstitucinę sampratą įeina tai, kad žmogus yra asmuo (21 str.), turintis įvairų santykį su valstybe ir visuomene (jis čia įvardijamas, kaip pilietis, tėvas, vaikas, sutuoktinis ir t. t.), tai, kad jis yra laisvas asmuo (20 str.), t. y. gali pasirinkti savo elgesio modelį ir yra atsakingas už savo veiksmus. Be to, žmogus turi orumą ir privatumą (21 ir 22 str.), žmonės pagal prigimtį yra lygūs / lygiateisiški (29 str.), jis gali turėti tikėjimą ir religinius įsitikinimus (26 str.). Galiausiai, žmogus turi sąžinę (26 str. ir 59 str.). Kaip bebūtų keista, visa tai randame Konstitucijoje, taigi, tai nėra ištraukta iš kokio nors filosofinio ar moralinio traktato ar Šv. Rašto.
Žmogaus sąžinės sąvoka Konstitucijoje
Konstitucijoje nėra apibrėžta, kas yra sąžinė (ir tai yra labai gerai). Bet iš to, su kuo sąžinė Konstitucijos tekste yra siejama, galima kai ką suprasti ir apie ją. Pavyzdžiui, jau minėtame 26 straipsnyje („Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“) sąžinė susieta su įsitikinimais ir tikėjimu (religija). Konstitucijoje sąžinė plačiąja prasme siejama su teise turėti savo įsitikinimus, tačiau specifiškai ji siejama ir su tikėjimo bei religijos laisve, todėl nenuostabu, kad sovietmečiu garsiausiai apie sąžinės laisvę kalbėjo būtent tikintieji.
Taigi, sąžinė pagal Konstituciją yra žmogaus dvasinės prigimties dalis (galima sakyti – žmogaus, kaip asmens, esmė), kurios neįmanoma perleisti niekam kitam. Be to, kaip jau buvo minėta, sąžinė čia susijusi su žmogaus laisve, orumu ir privatumu, dorove ir morale bei su žmogaus teise turėti tam tikrus moralinius ar religinius įsitikinimus.
Kitaip sakant, Konstitucijoje sąžinė pateikiama kartu su laisve viešai išpažinti ir skleisti tikėjimą. Pagal Konstituciją žmogaus teisės nėra tik kokia nors teorija, bet mes turim galėti jas įgyvendinti savo aktyviais veiksmais. Įdomu yra tai, kad sąžinės laisvė ir jos (kaip ir kitų žmogaus teisių) ribos paradoksaliai pasimato tik jų pažeidimo metu, kaip kad kartais atsitinka šiuo metu. Be tokio pažeidimo mes tik abstrakčiai galime suprasti, kas tai yra sąžinės laisvė ir kur jos ribos, bet kai kažkas pažeidžia mūsų teises, tada mes galime apčiuopti ir jų konkrečias ribas.
Taigi, Konstitucija sako, kad sąžinės laisvė būtent ir susijusi ne tik su teise neatskleisti savo įsitikinimų (pvz., užpildant balsavimo biuletenį), bet ir su mūsų veiksmais aktyviai skleisti savo įsitikinimus, religiją ar tikėjimą („vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti“).
Todėl Konstitucija neatsitiktinai pateikia mums kai kuriuos sąžinės laisvės pasireiškimo atvejus: pavyzdžiui, joje numatyta galimybė pasirinkti alternatyvią krašto apsaugos tarnybą, jei kieno nors įsitikinimai draudžia naudotis ginklu (139 str.), taip pat Konstitucija numato galimybę išrinktam Seimo nariui pagal savo įsitikinimus pasirinkti priesaiką su ar be Dievo paminėjimo. Be to, kaip jau buvo minėta, Konstitucija garantuoja balsavimo slaptumą, jei žmogus nenori niekam atskleisti savo politinių pažiūrų.
Be to, svarbu paminėti ir tai, kad iš Konstitucijos konteksto galima teigti, kad sąžinės laisvė yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, todėl ji čia įvardinta kaip laisvė ir tai, kad ji yra nevaržoma – prie jokios kitos konstitucinės teisės nėra pasakyta, kad ji nevaržoma. Aišku, sąžinės laisvė tam tikrais atvejais gali būti ribojama, bet minėtas sąžinės laisvės išskirtinumas Konstitucijoje suponuoja tai, kad tas ribojimas gali būti tik siauresnės apimties nei kitų pagrindinių žmogaus teisių. Taigi, net nepaprastosios padėties ir karo metu sąžinės laisvė negali būti apribota labiau nei įprastu metu, skirtingai nei, pavyzdžiui, judėjimo ar susirinkimų laisvė.
Išvados
Aptarus Konstitucijoje įtvirtintą sąžinės laisvės išskirtinumą, galima grįžti prie pranešimo pradžioje užduotų klausimų – ar iš tikrųjų žmogus Lietuvoje vis dar gali naudotis ir ar praktiškai naudojasi savo sąžinės laisve santykiuose su kitais ir su valstybe? Ar dvasininkai ir katechetai turi teisę cituoti net ir tas Šv. Rašto vietas, kurios gali nepatikti kai kuriems asmenims? Ar pedagogai turi teisę viešai nepritarti gender ideologijai, o tėvai – atsisakyti, kad jų vaikai dalyvautų Gyvenimo įgūdžių programoje? Ar medikai ir farmacininkai turi teisę atsisakyti teikti paslaugas, prieštaraujančias jų sąžinei? Ar pacientai turi teisę atsisakyti skiepų, kurie pagaminti naudojant abortuotų vaikų kamienines ląsteles ir t. t.?
Norėčiau paprašyti nors trumpam įsivaizduoti tokią visuomenę, kurioje kiekvienas pilietis aktyviai naudojasi savo sąžinės laisve ir ją drąsiai gina, ypač tuo metu, kai valdžia bando ją riboti. Ar tokioje valstybėje galėtų būti suvaržyta piliečių sąžinės laisvė? Visi suprantame, kad negalėtų, nes piliečių aktyvumas tiesiog to neleistų.
Taigi, Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja mūsų sąžinės laisvės apsaugą, sąžinės laisvė čia išskirtinai saugoma. Belieka tik ja naudotis, nes Konstitucija veikia tik tuomet, kai mes ja naudojamės, o tai ypač svarbu įvairių krizių metu.
