Kiras nėra žuvėdros vyras, o lesbietei netinka dėtis gėjaus žmona. Tokį keistą dalyką pagalvojau, kai diskusijose dėl Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos (GĮUP) priverstinio diegimo vajaus metu pasirodė naujas, bent man anksčiau nežinomas dalyvis, pasivadinės Šeimų asociacija, nors jau pirminė pažintis akivaizdžiai leidžia įsitikinti, kad štai taip netikėtai ėmė ir pasivadino galimai dosniai vyriausybės šeriama, homoseksualų interesus nedviprasmiškai atstovaujanti organizacija.
Laikmetis ir vėl pateikia siurprizą, kai pasimato, kad įtakos centrai steigia ir, labai tikėtina, finansuoja apsimestines šeimų arba apsimestinių šeimų organizacijas. Taigi neatmestina ir tokia galimybė, jog netrukus kraštutinai antilietuviškai nusiteikusi vyriausybė pakvies kurti tikrais lietuviais pasivadinusių, tačiau Lietuvos ir lietuvybės nekenčiančių personažų telkimosi centrus.
Žinoma, kyla klausimas – kokia yra tokios veiklos prasmė ar, galiausiai, pridėtinė vertė, dauginant realaus turinio neturinčius socialinius vaiduoklius? Trumpam šmėkštelėjo mintis, kad toks valdžios nusiteikimas kurti simuliacijas atsiranda iš pasąmoninio troškimo prarastus sveikus organus pakeisti protezais, tačiau greičiau čia yra tas atvejais, kai taip kuriami artefaktai yra skirti ne tiek pakeisti, kiek sunaikinti visus sveikus organus, panašiai kaip pokario laikais NKVD perrengti partizanais žudikų būriai turėjo tikslą atbaidyti tautiečius nuo paramos tikriesiems partizanams.
Kaip čia dabar neprisiminsi to, kad savo ruožtu Sabatauskaičių ir Juškaičių kuriamų lesbiečių lovos interesų įvaizdinimo draugijų pervadinimas žmogaus teisių gynimo centrais sukarikatūrina iki kraštutinės ribos ir tokiu būdu naikina vakarietiškos savimonės raiškai labai svarbų žmogaus teisų konceptą.
Tačiau šiandien labiausiai pribloškia tas laikmečio paradoksas, kad vis labiau įsivyraujant vienai monolitinei nuomonei meinstryminėje žiniasklaidoje, tokiai kryptingai cenzūrai ir kitos nuomonės pašalinimo subkultūrai atstovaujanti neomarksistinė ideologija skelbiasi esanti Įvairovės doktrina.
įvairovės užkeikimas tampa svarbiausiu naujųjų marksistų, pasivadinusių pažangiečiais, eksploatuojamu lozungu, radikaliai prasilenkiančiu su tikrove
Kaip nesunku pastebėti, įvairovės užkeikimas tampa svarbiausiu naujųjų marksistų, pasivadinusių pažangiečiais, eksploatuojamu lozungu, radikaliai prasilenkiančiu su tikrove, todėl, pamatęs kokius nors pavadinimus ar antraštes su tokiu žodžiu, stengiuosi ko greičiau sukti pro šalį, nes jau žinau, kad, atplėšus šiandien jau neretai odiozinę reikšmę įgijusį žodį „įvairovė“, po juo dažniausiai pasimato vienatonis knibždančių gličių padarėlių kirmėlynas. Todėl tikriausiai yra verta padėkoti Vytautui Sinicai, kuris ryžosi be didesnių skrupulų pasiaiškinti tai, kas tai yra viešoji įstaiga „Įvairovės ir edukacijos namai“, kokį vaidmenį tokie apsišaukėliai namai vaidina Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos paruošime ir įgyvendinime, o svarbiausia – kaip įvairovės namų personažai mėto pėdas, vengdami prisistatyti savo tikruoju vardu?
Ką tik užsiminiau, kad tokius kirmėlynus kaip GĮUP paprastai apeinu dideliu lanku, todėl prisipažinsiu kad nesu deramai įsigilinęs į situaciją. Tačiau užtenka to, ką pamačiau, kad pasišiauštų plaukai – naujoji programa, nežiūrint šiandien visame pasaulyje kaip audros banga kylančių perspėjimų, yra linkusi pastūmėti jaunuosius mūsų tautiečius lyties keitimo eksperimentų, kitaip tariant, translytiškumo ugdymo linkme. Kaip atrodo man, tai yra rimtas pagrindas uždrausti tokią programą visa apimtimi, be to, to turėtume reikalauti daug ryžtingiau nei paprastai darome, jau įpratę pralaimėti ir susigyvenę su pralaimėtojo mentalitetu. Tačiau dabar, kaip atrodo, jau neturime moralinės teisės pralaimėti…
Mažiausiai ką galime padaryti jau artimiausiu laiku – privalome įpareigoti opoziciją (jeigu ji verta doros opozicijos vardo) dėti pastangas, kad translytiškumo ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose būtų apibrėžtas kaip sunkus kriminalinis nusikaltimas!
