Prieš pradedant kalbėti apie lytiškumo ugdymo „baubus“ ar „šiaudines baidykles“, verta pripažinti, kad plataus mąsto ir ambicingi gyvenimo įgūdžių programoje iškelti tikslai, tokie kaip: gebėjimas atpažinti ir valdyti emocijas; mokėti įvardyti neigiamus santykius bei brėžti bendravimo ribas; suteikti pirmąją pagalbą ir net žinoti kontracepcines priemones bei kt., – yra reikalingi, sveikintini ir vargu, ar atsirastų, kas jiems prieštarautų iš principo (nors galima būtų diskutuoti dėl amžiaus, kada kai kurios temos turi būti pristatytos). Nepaisant to, nerimo ir abejonių kilo ir tebekyla nemažai. Švietimo ir sporto ministerijai pabandžius tas abejones išsklaidyti viešos konsultacijos metu, „mitai”, déjà, buvo ne tiek paneigti, kiek patvirtinti. Pačiam ministrui negebant įvardyti, kiek visgi yra lyčių, lytiškumo ugdymo „baubas“ ne šiaip sušmėžavo, o pasirodė visu savo grožiu.
Pirma, vien tai, kad prisibijoma viešai pasakyti ką nors ne taip, neteisingai ar, vadinkim daiktus tikraisiais jų vardais, politiškai nekorektiškai, lytiškumo temomis jau verčia suklusti. Argi tai – ne savotiška savicenzūra, kai mąstai viena, bet suprasdamas, jog taip vadinamojoje laiko dvasioje tavo mąstymas jau yra atgyvenęs ir/ar neprogresyvus, tad verčiau susilaikai ir nutyli savo mintis negu prisipažįsti, ką iš tiesų manąs? Kokia sveika diskusija gali vykti visuomenėje, jeigu aukščiausio rango valstybės tarnautojai bijo pasakyti kažką ne taip? Kyla klausimas: ar jie bijo kažką prarasti? Dėl ko taip sunku būti atviram?
Jeigu būtų atvirkščiai, t.y. jeigu ta diskusija būtų skatinama, ieškant geriausių sprendimų, supratimo ar kompromiso, mažų mažiausiai ką reiktų padaryti, tai – pripažinti, kad egzistuoja skirtingi požiūriai į vieną ir tą patį fenomeną, šiuo atveju – lytį. Ar gi ne to reikalauja „įsibauginę“ tėvai? Kalbėkime apie lytis, apie lytiškumą, apie lyčių stereotipus (kas nėra lyties tapatybės), bet kalbėkime atvirai, pateikdami visas įmanomas puses ir skirtingus požiūrius.
Tai reiškia, kad visi norintys mokyti apie „pasirenkamą lytiškumą“, tą ir darys – pati ministerija rekomenduoja. O tėvai neturės jokių svertų nuo to apsaugoti.
Antra, kokie gi tie skirtingi požiūriai? Pirmasis – „tradicinis“ – aiškus ir paprastas kaip dukart du: yra dvi lytys ir nėra čia ką bediskutuoti. Į neišbrendamus lyčių labirintus įpuolame užsiminę apie didįjį „baubą“ – „socialines lytis“. Teisingumo dėlei, gyvenimo įgūdžių programoje nėra tiesiogiai nurodyta, kad vaikai turėtų būti apie jas mokomi. Dauguma gal net ir nebus mokomi. Dievas žino. Vieni ugdytojai apie tai kalbės, kiti nekalbės. Bet pačios ministerijos rekomendacijos – taip pat oficialus dokumentas – nurodo kalbėti ir ugdyti pagarbą teisei „pasirinkti lytinę tapatybę“ (rekomendacijų 89, 215 puslapiai). Kaip šią pagarbą ugdysime?
Jeigu mokytojai ir nekels šios temos savo iniciatyva, bet bus paklausti, ko mokys? Kokius įgūdžius ugdys? Esminis pokytis lyginant su ligšioliniu ugdymu štai koks: iki šiol tėvai galėjo atsisakyti jiems moraliai nepriimtino mokymo. Dabar ministerija visur pabrėžia, kad programos lankymas bus privalomas, nelankę nebus keliami į aukštesnę klasę. Tai reiškia, kad visi norintys mokyti apie „pasirenkamą lytiškumą“, tą ir darys – pati ministerija rekomenduoja. O tėvai neturės jokių svertų nuo to apsaugoti.
Kaip minėta, pirmasis požiūris į lytiškumą laikomas esąs atgyvenęs ir nuobodus kaip praeito amžiaus mados. Taigi papuolus pas uolų lytiškumo ugdytoją, teks išgirsti, kad binarinis lyties suvokimas („dvi lytys“) yra kultūriškai pasenęs dalykas ir dabartinėmis, be abejo, pažangesnėmis mokslo žiniomis lytis – tai spektras.
„Spektras?“ – pagrįstai suklusite. „Lytį kaip spektrą“ paaiškinti nėra lengva. Reiktų, žinoma, kreiptis į ekspertus, kaip siūlė ministras. Tačiau, žvelgiant iš „progresyvaus“ požiūrio taško, svarbiausia, kad suvoktumėte, jog lytis negali būti griežtai skirstoma į vyrus ir į moteris pagal biologinę jos kilmę pagal chromosomas ir išorinius lytinius požymius, pagal kuriuos lytis visą žmonijos istoriją buvo ir yra priskiriama. Įsisąmoninus tai, kad socialiai suformuotos lyties charakteristikos, priskiriamos išimtinai vyrams arba moterims, nenusako asmens tikrosios lyties, gebėsite išsilaisvinti iš lyčių stereotipų ir pradėti suvokti, kad lyties pajautimas yra unikalus ir nebūtinai susijęs su konkrečia lytimi.
Lytiškumo ugdymo ekspertai čia suskubtų paneigti mitą apie priskaičiuojamas 72 lytis ir teigtų, kad socialinė lytis nėra sukuriama iš oro. Logiška. Jeigu lytis yra spektras, o lytinė tapatybė priklauso nuo asmens pajautimo, tokiu atveju apibrėžto socialinių lyčių skaičiaus net negali būti. „Mitas” paneigtas! Su „baubu” susidorota! Bent su vienu iš jų. Nors jums gali užtrukti laiko permąstyti savo nusistovėjusias pažiūras, bet būkite atviri naujovėms ir viskas pasidarys daug aiškiau. Arba galėsite apsimesti, kad kažką suprantate, tereikia protingai patylėti ir žodį suteikti ekspertams (supratingas mirkt mirkt).
Remiantis progresyviuoju požiūriu į lytis ir kovojant su binariniu stereotipiniu skirstymu, kas pridera moterims ir kas vyrams, vaikai taip pat galėtų būti skatinami permąstyti ne tik lyčių vaidmenis bei joms kultūriškai priskiriamas normas ir lūkesčius, tačiau ir mėginti suprasti savo lytinę tapatybę. Gyvenimo įgūdžiai prasideda pirmiausia susivokus savyje, tiesa? Taigi čia ir slypi esminis skirtumas tarp dviejų skirtingų požiūrių į lytį.
Iš vieno požiūrio taško, lytis pagal nutylėjimą priklauso nuo biologinių charakteristikų ir nesvarbu, kaip žmogus rengiasi, ką mėgsta, kokiu sportu užsiima ar kaip dažosi lūpas ar nagus, jo lytis yra nekeičiama duotybė, prigimties dalis. Žiūrint iš priešingos varpinės, lytis – tai kažkas, ką žmogus tarsi atranda gyvenimo eigoje ir kas nėra nulemta gamtos, bet gali kisti priklausomai nuo aplinkybių, tuo metu supančių žmonių ar nebūti aiškiai išreikšta, o gal išreikšta viskas vienu metu… Kas ten supaisys? Tik pats žmogus, kuris atranda ir renkasi.
Jeigu pagrįstai kritikuojame atgyvenusius lyčių stereotipus (tokius, kaip moterims ne vieta moksle, vieta virtuvėje) ir siekiame išugdyti vaikams įgūdžius atpažinti ir pasipriešinti jų saviraišką ribojančioms nuostatoms, lygiai taip pat turime supažindinti ir su neigiamomis pasekmėmis, prie kurių gali nuvesti ir nuveda eksperimentavimas su savo lytine tapatybe. Šis eksperimentavimas yra aktuali mūsų laikmečio grėsmė, skatinanti savižudybes ir traumuojanti jaunus žmones visame pasaulyje. Tad aktualu kalbėti apie lyčių stereotipus ir lyties tapatybės paieškas, bet kaip apie grėsmę. Tuo tarpu programos rekomendacijos nurodo ugdyti pagarbą teisei rinktis lytinį tapatumą. Dalis tėvų dėl to pagrįstai nerimauja.
Pavyzdžiui, ar vaikus galima supažindinti su faktu, kad ne tik kad kai kurie asmenys jaučiasi nepatogiai savo kūne? O su faktu, kad po bandymų jį chirurgiškai keisti, vėliau kai kurie gailisi tokio savo sprendimo, tačiau jau būna per vėlu ką nors pakeisti ir tenka susigyventi su nebegrįžtamai sudarkytais lytiniais organais, nevaisingumu, stipriai išaugusia tam tikrų ligų rizika ir net ankstyvos mirties galimybe? O gal galime su mokiniais iškelti diskusiją ir paanalizuoti, kodėl lyties disforija Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 2017 iki 2021 metų išaugo 120 proc.? Ne per dešimtmetį ar du, o per viso labo keturis metus!
O Jungtinėje Karalystėje 4400 procentų per dešimtmetį? Ar bus pristatytas neigiamas lytinį brendimą stabdančių medikamentų poveikis? Arba galėtume su vaikais padiskutuoti apie tai, kur gi yra savo tapatybės paieškų ribos? Aplinkinių atsakomybė? Ar tokios išvis egzistuoja?
Ir paskutinis klausimas: jeigu suaugusieji negali atsakyti į šiuos ir daugelį kitų, susijusių, nors ir neišvardintų kontraversiškų klausimų, kaip galime sutikti, kad to – pabrėžtinai neaišku ko! – būtų mokomi vaikai?
