Tokia trumpai turėtų būti šalies migracijos ir integracijos politika. Suprantama, kad abstraktu. Alfa.lt duotame interviu šią temą išplėtojome palyginti išsamiai, aptarėme ir litvinizmo ir kitas grėsmes. Su Aidanu Praleika interviu visada gilesni. Dalinuosi tekstu (nuoroda ČIA), žemiau cituoju svarbesnę teksto vietą, o čia dar noriu pridėti akcentą, kurio – kiek patiriu – dažnas kol kas neužčiuopiame.
Prieš du metus Lietuva patyrė masinės nelegalios migracijos iš islamiškų šalių krizę. Tada galiausiai ryžtasi ją nutraukti adekvačiomis priemonėmis. Tačiau šiuo metu vėl vyksta masinė (ir dar masiškesnė) imigracija į Lietuvą, tik ji legali ir sąmoningai sukelta esamos valdžios, skatinančios nekvalifikuotų žmonių imigraciją į Lietuvą. 60 tūkstančių imigrantų per metus! Gerai, kad valdžia atkerta Jungtinių Tautų kliedesiams, jog turime įsileisti afrikiečius pabėgėlius. Tačiau tuo pačiu metu ji noriai priima tūkstančius iš posovietinių Azijos respublikų. Tai milžiniškų ilgalaikių pasekmių galintis turėti sprendimas, niekada nediskutuotas su tauta.
IŠTRAUKA IŠ INTERVIU:
– SINICA. Pirmiausia reikia įvardyti konkrečią problemą. Jei mes nepripažįstame, kad vyksta masinė imigracija, ji nekliudomai tęsis. Preliminariais duomenimis, 2023 m. darbo imigracija išaugo beveik dvigubai ir nėra jokių ženklų, kad dabartinė valdžia ketintų ją stabdyti. Jei jau laisvai įsileidome keliasdešimt tūkstančių žmonių, kurių nesugebame integruoti, tai gal pradžiai bent nustokime didinti šį skaičių? Vietoje to girdime tik raginimus spręsti demografines bėdas atsivežant dar daugiau migrantų.
– PRALEIKA. Tvirtinate, kad reikia stabdyti darbo imigraciją, bet juk lietuviai patys masiškai migravo, ieškodami darbo. Šiuo atžvilgiu atrodo natūralu, kad kitų šalių žmonės to paties atvyksta į Lietuvą.
– SINICA. Tam tikra prasme migracija yra natūralus procesas, bet tai nereiškia, kad turime jį vertinti kaip kažkokius mainus žmonėmis, vykstančius pagal bendras taisykles. Visos šalys turi savas taisykles ir net ir faktas, kad Lietuva yra masinės emigracijos šalis, niekaip neįpareigoja mūsų tapti ir masinės imigracijos šalimi. Jungtinė Karalystė, Norvegija ir kai kurios kitos šalys norėjo priimti darbo migrantus iš naujųjų ES šalių – toks buvo jų pasirinkimas. Tikiuosi, šios šalys nejaučia nuoskaudų dėl atvykusių lietuvių, tačiau akivaizdu, kad šiandien jose yra gana daug nusivylimo ilgą laiką taikyta atviros imigracijos politika. Dabar madinga kalbėti apie „radikalios dešinės“ iškilimą kai kuriose Europos šalyse, tačiau iš tiesų tai tiesiog atspindi visų gyventojų sluoksnių nusivylimą tuo, ką atnešė masinė imigracija iš už Europos ribų. Lietuva turi pasirinkimą: eiti tokiu pačiu keliu arba pasirinkti savą, kuris būtų geresnis mūsų šaliai. Turime spręsti demografines problemas ir galime tai daryti skatindami imigraciją, o galime skatindami gimstamumą, kaip dabar mėgina daryti Višegrado šalys.
[…]
– SINICA. – Pažvelkime kompleksiškai: tam tikro masto imigracija gali vykti, bet ją turi lydėti pastangos skatinti mūsiškių emigrantų grįžimą bei gimstamumą, nes būtent jis yra šiandien didžiausias iššūkis mūsų demografinei padėčiai. Suprantama, kad gimstamumo skatinimas gali duoti rezultatų po 20 ar daugiau metų ir neišsprendžia problemos trumpuoju laikotarpiu. Čia mums gali padėti imigracija, bet ji turi būti ribojama, selektyvi, aiškiai įvardijant, kad tai – momentinė gaisro gesinimo priemonė. Deja, tai, kas šiandien daroma Lietuvoje, sudaro įspūdį, kad imigracija yra ne trumpalaikė priemonė, o nauja valstybės raidos kryptis. Iliuzija būtų manyti, kad į Lietuvą suplauks europiečiai. Absoliuti dauguma darbo migrantų yra iš buvusių sovietinių šalių. Vėlgi trumpuoju laikotarpiu imigracija gali būti naudinga priemone „užkamšyti demografines skyles“, bet jei jo nelydi gimstamumo ir remigracijos skatinimas, o šiandien to nėra, perspektyvoje mūsų nieko gero nelaukia. […]
Nereikia išradinėti dviračio. Dar neseniai Lietuvoje veikė griežta imigracijos tvarka ir tereikia grįžti prie jos, pritaikant dabar aktualius pokyčius, atitinkančius Lietuvos poreikius.
