Kadangi Gyvenimo įgūdžių programos problema nesisprendžia, toliau tenka garbė eiti komentuoti ją laidose, vis randu noro parašyti apie kokį programos perliuką. Vienas toks perliukas yra pornografijos vieta programoje. O jai ten vietos kaip ir nėra. Sakysite gerai? Negerai. Paaiškinu.
Visi ankstyvo ir „mokslu grįsto“ lytinio švietimo šalininkai kartoja, kad to reikia, nes šiais laikais vaikai viską „apie tai“ ir taip anksti sužino iš pornografijos internete. Mokykla realiai dalyvauja neįmanomose lenktynėse, kas anksčiau pristatys mokiniams lytinius santykius. Ir visada pralaimi. Tai, beje, tiesa. Mokiniai pasižiūri pornografijos 11 metų – net ir radikali naujoji programa ketvirtokams apie seksą nekalba. Tačiau visi programos šalininkai kalba apie tai, kad pornografija vaikams yra blogas žinių šaltinis, formuoja neteisingą suvokimą ir kažkaip turi būti mokyklos nukonkuruota.
Visiškai sutinku su tokiu vertinimu. Dar daugiau, pornografija yra absoliutus blogis. Tačiau ar programoje kalbama apie ją kaip grėsmę? Ar aiškinama, kad ji sukelia priklausomybę lygiai kaip ir narkotikai? Ar pristatoma, kad ji gali sukelti impotenciją ir kitus sutrikimus? Ar informuojama, kad pornografijos žiūrėjimas yra statistiškai viena pagrindinių šeimų skyrybų priežasčių? Tai jokia prasme nebūtų moralizavimas, nei tuščias gąsdinimas. Bergždžia sakyti vaikui, kad pornografija blogai. Bet visgi net vaikai nenori nei priklausomybių, nei impotencijos, nei tėvelių skyrybų. Pornografija yra blogai ir tą galima išaiškinti be moralizavimų. Kūrybinė užduotis edukologams ir, žinoma „Įvairovės ir edukacijos namams“, kurie daugiausiai prisidėjo prie programos metodinės medžiagos lytiškumo tema rengimo.
Bet ne! Pačioje programoje pornografija apskritai neminima – gal ir normalu, nes programa ypač aptaki. Bet 237 puslapiuose oficialių programos rekomendacijų, pornografija minima penkis kartus ir iš jų tik vieną kartą kaip „iššūkis“. Kiti jos paminėjimai yra kalbant apie grėsmę būti įtrauktiems į pornografijos kūrimą ir mokant atpažinti suaugusiųjų priekabiavimą iš pornografinio turinio rodymo. Teisingi svarbūs dalykai, bet tai ne pačios pornografijos žiūrėjimo kaip grėsmės ir problemos pristatymas. To niekur nėra. Programoje ir jos rekomendacijose niekur nėra net užsimenama, kad programa siekia išugdyti nuostatą nežiūrėti pornografijos, suprasti ją kaip grėsmę fizinei, psichinei sveikatai, emocinių ryšių ir tvirtų santykių kūrimui. Nieko nieko apie tai.
Programos šalininkai vis sako nežiūrėti į rekomenduojamą metodinę medžiagą, bet visgi pasižiūrėkime, gal ten ką rasime. Reikia pasakyti, kad garsiojoje beveik šimto puslapių Nikos Norvilos metodinėje priemonėje „Lytiškumo ugdymas. Praktinis gidas“, kuri visiems laikams išmokė Lietuvą apie tai, kad iš prezervatyvo galima pasigaminti barjerinę plėvelę oraliniam seksui ir kad tai nėra kontracepcija, pornografija apskritai neminima ir ten nieko šia tema nerandame.
Bet kitur randame! „Įvairovės ir edukacijos namai“ vienoje iš programai rekomenduojamų metodinių priemonių pavadinimu „Lytiškumo ugdymas – saugios ir sveikos asmenybės ugdymas“ įtraukė temą: „Kiek pornografijos yra per daug?“ Ką atsakyti, sprendžiant iš to, ką apie pornografiją kaip blogą žinių apie lytiškumą šaltinį, viešumoje kalba programos šalininkai, o taip pat vadovaujantis žiniomis apie pornografijos žalą apskritai (šių žinių visuomenėje trūksta, pirmiausiai nes jokia didžioji žiniasklaida niekada nieko apie tai nekalba)? Prašytųsi kaip nors suformuluota nuostata, kad pornografiją žiūrėti apskritai žalinga, ta žala prasideda ne nuo kažkokio slenksčio, o iš karto, ir bet kiek jos žiūrėti jau yra per daug.
