Nežinau, tiesa tai ar mitas yra mano kažkada girdėtas pasakojimas, kad Ernestas Hemingvėjus, siekdamas lakoniškumo, savo garsiuosius kūrinius parašė pasidėjęs popieriaus lapą ant aukštos palangės, kai, nesunku įsivaizduoti, dėl tokios nepatogios kūno padėties rašytojas buvo įpareigotas rinkti talpiausius žodžius, vengdamas nereikalingų pasažų ir tuščiažodžiavimo. Savo ruožtu nesu skaitęs Kristinos Sabaliauskaitės romanų, bet man daugmaž akivaizdu, kad nukreiptą prieš Justino Marcinkevičiaus atminimą straipsnį „Kultūros karai ir paliaubos: Justino Marcinkevičiaus paminklas“ ji parašė patogiai išsidrėbusi ir galimai pauzių metu parūkydama mėtinio skonio cigarilę, nes toks kaip šiame straipsnyje patologinis plepumas žmogų gali aplankyti tik turint minkštą sėdynę ir krištolinę, niekados nesusidrumsčiančią sąžinę. Taigi, kaip atrodo bent man, paminėtas garsios rašytojos straipsnis yra klasikinis logorėjos, kitaip tariant, verbalinės trydos pavyzdys, kai autorius viduriuoja ir viduriuoja, viduriuoja ir viduriuoja žodžiais, negalėdamas sustoti, nors visa to, kas norima pasakyti, esmė tilptų į lakonišką keiksmažodžio formulę.
Straipsnis išties gavosi neįtikėtinai ilgas, kai pati autorė, įsismarkavusi, net pamiršta tai, ką pradžioje kalbėjo.
Štai ji guodžiasi, kad „aš ir kiti paminklo skeptikai sulaukė plūdimosi ad hominem“, tačiau už posūkio pradeda plūsti J. Marcinkevičiaus simpatikus tokiais rinktiniais ad hominem pakraipos žodžiais, kad savo leksika pranoksta net nešvankiausią vežiką.
Pagal K. Sabaliuskaitę, visi, kurie turi kitą, nei ji, nuomonę paminklo J. Marcinkevičiui klausimu, yra vata aplipę prorusiški veikėjai, baisūs kenkėjai, laisvės ir demokratijos priešai.
Skaitant straipsnį gali susidaryti įspūdis, kad tai ji, Kristina Sabaliauskaitė, stovėjo laisvės barikadose ant aukščiausios pakopos su vėliava rankose, o tokie neva prorusiški veikėjai kaip vienas Sąjūdžio kūrėjų, toks Arvydas Juozaitis, išlindo iš šešėlio tik tada, kai viskas buvo iškovota.
O apie Viktoriją Daujotytę ji rašo taip: „net priklausiusieji komunistų partijai ir pasisakantieji už sovietmečio literatūros neatmetimą, tokie kaip prof. Viktorija Daujotytė, šioje diskusijoje laikėsi santūrios, „palūkėjimo“ pozicijos“, kaip suprantame iš konteksto, nekalbant apie kitus…
Tačiau ką reiškia, toks nuodėmės indoktrinavimas, jog garsiausioji lietuvių literatūrologė, profesorė Viktorija Daujotytė „pasisakė už sovietmečio literatūros neatmetimą“.
Nesakau, kad yra toks laikų dėsnis, kad geriausi literatūros kūriniai užgimsta nelaisvės sąlygomis, kai laisvės siekis užvaldo visus žmogaus vidinius resursus, o, iškovojus laisvę, žmogaus vaizduotė sumenksta, kūrybinis impulsas nuteka dailiai numelioruotu popso kanalu, tačiau kartais tokia ar panaši tendencija prasimuša į paviršių, ar ne? Žinoma, tai nereiškia, kad vardan literatūrinės kūrybos intencijų pagilinimo pravartu būtų vėl suginti visą visuomenę į nelaisvės gardą…
Kad ir kaip žiūrėtume, jeigu nebūtų tokių, anais laikais kūrusių poetų kaip Marcelijus Martinaitis, Jonas Juškaitis, Sigitas Geda ir kt., mūsų tautos kūrybinės raiškos aruoduose žioruotų tokia baisi kiaurymė, kurios nė iš tolo negalėtų užpildyti K. Sabaliauskaitės, – kaip sako apie jos kūrybą skaičiusieji, – kostiumininiai karnavaliniai romanai.
Kita vertus, čia iškart iškyla klausimas apie poezijos ir prozos santykinį svorį. Kažkur šiame straipsnyje K. Sabaliauskaitė tvirtina, kad apie laisvę kalbėti labiau tinka prozos, o ne daugiareikšmė poezijos kalba. Kažin kažin…
Česlovas Milošas yra pasakęs maždaug taip, kad kartais viena poezijos eilutė sveria daugiau nei prakaituotos prozos lapų kilogramai. Kitas garsus poetas tvirtina, kad eilėraščio rašymas pirmiausiai yra bandymas atrasti savo sąmonės gilesnius sluoksnius. Kaip jau sakiau, K. Sabaliauskaitės romanų nesu skaitęs, tačiau, kaip galima spręsti iš anosios publicistikos, štai ir iš tokių straipsnių kaip dabar aptariamas, žinoma rašytoja savo sąmonės gilesnių sluoksnių dar nėra aptikusi, matydama pasaulį tik iš paviršinės pusės, neretai apsiribodama didžiausių banalybių tiražavimu.
Štai ir čia garbioji autorė, turėdama labai aiškų tikslą pašiepti poetą, bando išardyti labiau komplikuotą poetinę strofą, išversti ją į prozos kalbą, pavyzdžiui, klausdama – kaip galima uždaryti laisvę savyje? Tačiau didžiausios pajuokos straipsnyje susilaukia, ne kartą yra cituojami, siekiant pasityčioti, tikrai ne banalūs poeto J. Marcinkevičiaus žodžiai, kad „protas nepakelia savo laisvės, mūsų laisvė nepakelia savęs“. Čia, kaip atrodo bent man, autorė šaiposi iš to, ko nėra pajėgi suprasti, tačiau mums visiems turėtų būti įdomu, kad cituojami poeto žodžiai labai netikėtai, iš dalies, tiesiogiai, iš dalies, kontrapunkto dėka susišaukia su Imanuelio Kanto, kurio poetas tikriausiais nebuvo skaitęs (poetas ir filosofas prie panašios išvados prieina ir priešingų pusių) ištara: „Kalbant apie būtybę, kuri turi protą ir valią, tai – jei gamtos tiesioginis tikslas būtų tik tą būtybę išlaikyti, jos gerovė, vienu žodžiu, jos laimė – gamta labai blogai organizuotųsi, pasirinkdama būtybės protą šio sumanymo vykdytoju. Juk visus veiksmus, kuriuos būtybė, siekdama ano tikslo, turėtų atlikti, ir visas elgesio taisykles daug geriau jai nurodytų instinktas, ir, jam padedant, tikslą ji galėtų pasiekti užtikrinčiau, negu ji tai kada nors darytų, vadovaudamasi protu… Vienu žodžiu, prigimtis neleistų, kad protas praktiniame gyvenime reikštųsi ir būtų tiek įžūlus, kad savo silpnu supratimu išdrįstu projektuoti net jos pačios laimę bei priemones jai įgyvendinti; gamta būtų pasirinkusi ne tik tikslus, bet net ir priemones ir, vadovaudamasi išmintingu apdairumu, tiek viena, tiek kita tepatikėtų instinktui“.
Nesunku pastebėti ir tai, kad autorė grūmoja sovietinių laikų blogam atminimui, naudodamasi labai sekliu tų pačių sovietinių laikų politruko žodynu. Tačiau labiausiai negaliu atsistebėti tuo, kad žinoma literatė šiame straipsnyje demonstruoja būtent kraupiai lėkštą, kitaip nepasakysi, literatūrologinį kito žmogaus teksto supratimą.
Kaip jau užsiminiau, visi, kurie pritartų paminklo poetui statybai, K. Sabaliauskaitės straipsnyje geriausiu atveju yra vadinami prorusiškai nusiteikusiais, ji pati, kaip atrodo bent man iš kitų anosios publikacijų, yra nusitekusi prolenkiškai, o J. Marcinkevičius, kaip galima spręsti pagal nutylėjimą, yra nusiteikęs prolietuviškai… Tai tikriausiai ir yra didžiausia poeto J. Marcinkevičiaus kaltė, a?
Jau aną kartą sakiau, kad, pripažindamas nelygstamą J. Marcinkevičiaus talentą, nesu jo poetinės doktrinos šalininkas, man kartais labiau intriguojančios yra kitų poetų estetinės pažiūros, tarkime, pastaruoju metu traukia ir domina bjaurumo estetika. Tačiau niekas ir nesiekia estetinių intuicijų įpaminklinimo, niekas nesiruošia statyti poetams paminklus dėl jų estetinių pažiūrų, kai savo ruožtu paminklas J. Marcinkevičiui turėtų iškilti kaip jo visuomeninės reikšmės monumentalizavimo poreikio įgyvendinimas, o šiuo požiūriu poetą pervertinti būtų sunku, kitaip nepasakysi.
Net ir anais sovietiniais laikais poetas buvo vienas iš tų, kurie neleido tautiečiams sugyvulėti, kviesdamas nepamiršti tautiškumo puoselėjimo uždavinio nepaprastais laikais. Taigi tikra tiesa yra tai, kad paminklo J. Marcinkevičiui pastatymas yra grindžiamas tautos, kuri vis tik išgyveno, noro pasistatyti paminklą sau pačiai, o mūsų oponentai labiausiai stengiasi dėl to, kad lietuvių tauta savimi jau nebegalėtų tikėti, primetant jai būtų ir nebūtų kalčių kompleksus.
Galimas daiktas, K. Sabaliauskaitė iš paskutiniųjų kovoja dėl to, kad Vilniuje neatsirastų paminklai ne tik Vyčiui, Prezidentui Antanui Smetonai, bet galiausiai ir J. Marcinkevičiui, nes, kaip koks Don Kichotas su sijonu, supranta pradėjusi kovą su milžinų dvasiomis…
Žiūrėdamas atgalios, matau koks neįtikėtinas buvo mano, o gal ir tavo, skaitytojau, gyvenimas.
Mūsų akyse griuvo imperija, atsirado galimybė Lietuvai tėvynei atgauti laisvę ir nepriklausomybę, pradėti gyventi žmogiškai. Kitas stebuklas su neigiamu ženklu buvo tai, kad laisvu vadintą pasaulį XXI a. netikėtai užvaldė neomarksizmo chimera, iš naujo kelianti pavojų laisvei, apskritai Vakarų civilizaciniams pagrindams. Jau, atrodo, viską matęs, nenustebčiau, jeigu mūsų Žemės planetą dabar aplankytų ateiviai iš kitų galaktikų. Tačiau net mano vaizduotė negali persisversti taip į kitą pusę, kad galėčiau patikėti, jog K. Sabaliauskaitė kada nors prisimins ne tik didžiosios Lenkijos interesus, bet ir tai, kad yra lietuvė (jeigu yra).
P.S.
Šį tekstą siunčiu taip pat ir lrt.lt interneto dienraščio, kuriame buvo publikuotas minėtas K. Sabaliauskaitės straipsnis, el. pašto adresu. To reikalauja diskusijų etiketas, tačiau labiausiai tikėtina yra tai, kaip jau buvo ne kartą panašiais atvejais, kad visuomeninio transliuotojo interneto dienraštis laikosi nuomonės, jog jūsų nuolankus tarnas buvinėja kažkur už visuomenės ribų, todėl ir yra netinkamas publikavimui visuomeninio transliuotojo palydoviniame dienraštyje kaip, be visa ko kito, galintis sugadinti respektabiliosios publikos skonį.
Ploju atsistojęs!
Autroius parašė tiesą net ir neskaitęs panelės Sabaliauskaitės “romanų”- aš skaičiauž visiškas mėšlas. Tokios “rašytojos laureatės”ir dergia iškilias asmenybes, nes pačioms toli iki jų.
“autorė šaiposi iš to, ko nėra pajėgi suprasti”.