Pradėkime nuo statistikos, o šiaip tai čia tebus pradžiamokslis tiems, kas dar su lietuviška teisėsauga nėra artimai susidūrę. Kas ją pažino, tai savo išvadas seniai pasidarė. Dažniausiai neigiamas, nes, antai, teismais pasitiki vos kiek per 20 proc. (žr. Vilmorus apklausas). Tą statistiką vienoje viešoje diskusijoje pateikė Rimas Andrikis, dabar advokatas, bet buvęs teisėjas, prezidento patarėjas, politikas.
Lietuvoje kasmet yra nekaltai nuteisiama maždaug apie 400 asmenų. Kadangi jie dažniausiai turi šeimas, tai į tą „teisingumo“ mėsmalę patenka ir jų šeimų nariai. Tad jei nekaltai nuteistuosius sudėtume į bendrą skaičių su jų šeimų nariais, tai kasmet turėtume jau maždaug po 1 000 ar net daugiau.
Kad nesivargintume su statistika, tai tik dar vienas skaičius. Per 10 metų tokių būtų jau dešimt tūkstančių. Kad dar būtų aiškesnis „humaniškiausios ir teisingiausios“ teisėsaugos veidas, tai tie 10 000 yra daugiau nei penkios savivaldybės turi gyventojų: Kalvarijos, Rietavo, Pagėgių, Birštono ir Neringos.
Dabar apie „teisingumą“ veiksme. Arba galimai chrestomatinį falsifikuotos bylos atvejį. Tad tęsiame profesoriaus Algio Krupavičiaus istoriją. Joje viskas prasidėjo nekaltai. Beveik identiškai kaip garsaus rusų astrofiziko Nikolajaus Kozyrevo istorijoje. Toji vyko 1936 m., kai Kozyrevas buvo suimtas, o 1937 m. jau buvo nuteistas dešimčiai metų nelaisvės. Į gulagą tiesiai. Rašytojas S. Dovlatovas taip aprašė Kozyrevo procesą: „Jį apkaltino bandymu pavogti Volgos upę. Tai yra, tiesiogine prasme vogti iš Rusijos – į Vakarus. Vėliau pat Kozyrevas sakė: „… kai buvo suformuluotas kaltinimas, nusijuokiau. Bet kai buvo paskelbtas nuosprendis… tai nebuvo juokas“.
Mūsiškėje istorijoje „kaltininkas“ apkaltintas „eterio“, tiksliau – tariamos autorystės, vagyste, kur nei kūrinio, nei autoriaus niekada nebuvo. Jo reakcija buvo lygiai tokia pati kaip Kozyrevo, kad čia tiesiog absurdas. O skirtumas nuo Kozyrevo iš esmės kol kas yra vienas, kad Krupavičius dar nėra suimtas ir įkištas už grotų. Bet kad nepataisomas sąmoningas kriminalinis nusikaltėlis ir galimai recidyvistas, tai Kauno „teisingumui“ yra daugiau nei aišku. Be to, niekada negali žinoti, ar šioje galimai kriminalinės teisėsaugos valstybėje ir už grotų nepateksi. Neatsitiktinai Europos Sąjungoje Lietuva tvirtai pirmauja pagal įkalintųjų skaičių.
Kokia yra teisminių procesų mechanika? Pirmas žingsnis – esate įtariamasis. Kad per maža nepasirodytų, jau šioje stadijoje naudojama įbauginimo korta per kaltumo prezumpciją. LR Konstitucijos 31 str. sako, kad turėtų būti priešingai. Bet tikrovė yra kitokia. Bet kuris teisingai ar neteisingai įtariamas gauna pasikartojantį grėsmingą įspėjimą: „be pateisinamos priežasties neatvykęs pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą šaukiamasis vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 142 straipsniu gali būti atvesdinamas. Be svarbios priežasties neatvykęs dalyvauti procese šaukiamasis vadovaujantis BPK 163 straipsniu gali būti nubaustas iki trisdešimties minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio bauda“.
Ikiteisminiame tyrime turite teisę paprašyti, kad pakviestų liudytojus, kurie galėtų paaiškinti, kas ir kaip būta. Bent kelis (G.M., V.J., A.L.) jų prašė kviesti liudyti ikiteisminiam tyrimui paskirtos prokurorės. Bet scenarijus buvo kitas. Kokie dar liudininkai? Kam jų reikia? Nereikia! Juk turime Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus „tyrimą“. Jame „tyrė“ galimą plagiatą, o ikiteisminio tyrimo objektas yra autorystės vagystė. Kad tas kontrolierius negali tirti ir niekada neatliko jokių autorystės tyrimų, tai čia nieko tokio. Be to prokurorė, lygiai kaip ir kontrolierius, patikrinti skundo autoriaus „kaltinimų“ pagrįstumo net nesiteikė.
Nors tarp Krupavičiaus kolegų būta optimistų. Vienas jų, beje, irgi profesorius, logiškai dėstė, kad ikiteisminis tyrimas „viską privalės vertinti būtent pagal baudžiamojo proceso kodeksą, o Algio [Krupavičiaus] istorijoje jokių baudžiamųjų veikų objektyviai nėra. Jie pasakys – nusikaltimo sudėties nėra, o etika yra už baudžiamosios teisenos ribų“. Deja, tas optimizmas pasirodė tik iliuzija. Nes jokio ikiteisminio tyrimo iš esmės nebuvo.
Jei teisminiame procese tampate kaltinamasis, tuomet šalia bauginimo apie atvesdinimus, baudas ir panašiai, dar pridedamas asmens terorizavimas. Jo būdai paprasti. Jums į namus nešami šaukimai atvykti į teismo posėdžius. Jie įteikiami šaukiamajam pasirašytinai. Kai vokas su tokiu šaukimu atplėšiamas, tas šaukimas turi būti pasirašomas, o jo tekstą kiekvieną kartą skaito paštininkas. Lietuva vis dar yra Europos Sąjungos narė, kur nuo 2018 m. gegužės mėn. veikia Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas. Tad kaip tokiose situacijose yra su asmens duomenų apsauga?
Ogi niekaip. Tretieji asmenys skaito ir skaitys tokius šaukimus. Juose nurodomas kaltinamojo statusas, taip pat BPK straipsnis, pagal kurį esate kaltinamas. Verta žinoti, kad tokį šaukimą gali palikti net kaltinamojo darbovietės administracijoje. Ši praktika prasilenkia su elementariomis žmogaus teisėmis. Bet tokia tikrovė. Beje, neatvykimo pasekmės čia dar griežtesnės. Ne tik turi teisę atvesdinti, nubausti 30 MGL bauda, bet ir bausti areštu iki vieno mėnesio ar paskirti kardomąją priemonę pagal BPK 247 str. Jei kas nors tai perskaitę manote, kad tokia praktika yra teisinga ir adekvati, tai meskite akmenį.
Teismo procesas. Itin „įspūdinga“ dalis. Pirmiausia liudininkus pakviesti sekėsi sunkiai. Net labai. Tokia teisėjų valia. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierės kaip liudininkės pamatyti nei vienoje teisminėje instancijoje nepavyko. Nors sprendimą, kuris visą košę užvirė, tai ši tarnyba ir priėmė. Nemažai liudininkų buvo atmesti dėl teismo proceso „ekonomiškumo“ argumentų.
Šiais laikais teisingumas, pasirodo, teismų praktikoje užleido vietą ekonomiškumui, kad procesai vyktų kuo trumpiau, o kad liko galimai esminiai dalykai nesužinoti (gal ir nenorėta sužinoti), tai lietuviškos Temidės sargams nei motais. Jų buvo prašyta bent proceso metu atlikti tariamo kūrinio ekspertizę, nes akademinės etikos kontrolierius, kaip jau minėta, neturėjo nei įgaliojimų vykdyti ikiteisminį tyrimą, nei rinkti įrodymų baudžiamojoje byloje.
Dar daugiau, neišklausius visų galimai bylai svarbių liudininkų parodymų, neįmanoma užtikrinti Baudžiamojo proceso kodekso laikymosi, nes byloje negali likti neaiškumų, todėl gali būti nuteistas nekaltas žmogus. O vykstantis teismo procesas nebuvo tiesos nustatymo procesas. Kad link tiesos būtų bent vienas žingsnelis žengtas, tai pirmiausia turėjo būti atlikta autorystės ekspertizė.
LR teismo ekspertizės įstatymas apibrėžia teismo ekspertizę kaip teismo eksperto atliekamą teismo ar teisėjo jam pavestą tyrimą, kuriuo šis ekspertas atsako į specialių žinių reikalaujančius klausimus ir kurio rezultatus jis fiksuoja ekspertizės akte. Krupavičiaus istorijoje net ko nors panašaus į ekspertizę ir jos aktus nebūta, lygiai kaip nebūta ir teismo ekspertų. Ir nei vienas teisėjas net nesusivokė, kad tokia ekspertizė yra privaloma. Tad vietoje jos panašumai, spėjimai ir prielaidos tapo pseudo įrodymais teisminiame procese. Taip neturi būti, bet taip yra. Tiems, prieš kuriuos reikia, kad tokie būtų.
Bet, ko gero, viena iškalbingiausių detalių, kad viename administraciniame teisme buvo apskritai atsisakyta priimti ir palyginti Krupavičiaus anglų kalba paskelbtus straipsnius apie politines partijas, kuriose buvo rašoma apie panašius dalykus ir gerokai anksčiau nei kažką tariamai jis pavogė…. Argumentas ten buvo triuškinantis. Lietuvos teismuose visi įrodymai galimi tik lietuvių kalba. Bet tuomet lieka neretorinis klausimas: kaip teismai galėjo ką nors apskritai nuspręsti, nes Krupavičiaus ir jo bendraautorės tekstas buvo parašytas ir paskelbtas anglų kalba?
Kad privalomas rezultatas – nuteistas Krupavičius, tai teismuose liudijo daug ženklų. Antai, profesoriaus G. M. liudijimo metu teisėja kelis kartus pertraukė parodymus, akivaizdžiai susierzino, kad viskas vyksta ne pagal nuteisimo scenarijų, ir tik apklausiamam profesoriui konstatavus posėdyje, kad dėl tokio teisėjos elgesio jis gali kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, jam buvo leista tęsti kalbėti. Beje, Teisėjų etikos kodekso nuostatų 14 str. 4 dalis teigia, kad teisėjas turėtų „teismo posėdžio metu nerodyti susierzinimo, pykčio, vengti balso pakėlimo“. Teisėja replikuodavo į Krupavičius užduodamus klausimus, kad čia ne universitetas, taip pat moralizavo, nors Teisėjų etikos kodekso 14 str. 5 dalis nurodo, kad teisėjas turėtų „nemoralizuoti teismo procese dalyvaujančių asmenų“.
Tačiau vienas epizodas tame teisme peržengė ne tik įstatymų, bet ir žmogiškumo ribas. Jo kontekstas. Nei mirtis, nei laidotuvės negali būti suplanuotos. Tačiau kasdien ne vienas iškeliauja Anapilin. Prieš numatytą 2021 m. gruodžio 17 d. posėdį mirė šeimos nario senelė. Kiekvienas normalus asmuo tokiomis aplinkybėmis turi palaikyti artimuosius ir nuvykti į laidotuves. Atsitikus šiam įvykiui, Krupavičius kreipėsi į teismą dėl posėdžio perkėlimo į kitą dieną dėl dalyvavimo artimojo laidotuvėse. Tokią teisę įstatymas, beje, suteikia. Jokių piktavališkų ir tyčinių kėslų ar įstatymų ignoravimo čia nebuvo. Tačiau jokio atsakymo iš teismo nebuvo gauta. Nors įprastai teismo sekretorė paskambindavo prieš kiekvieną anksčiau vykdavusį posėdį dėl dalyvavimo jame apskritai, taip pat ir dėl dalyvavimo būdo – nuotoliniu būdu ar teismo salėje.
Vietoje atsakymo sekė teisėjos nutartis, o ją reikia cituoti: : „kaltinamajam Algiui Krupavičiui [….]., skirti 5 MGL, t.y. 250 EUR“ baudą. Ir net pagal septynis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15, 37, 38, 142, 163, 246, 248 straipsnius iš karto dėl neatvykimo į 2021 m. gruodžio 17 d. teisiamąjį posėdį.
Kas tai? Patyčios, persekiojimas ar čia taip suprantama konstitucinė teisė į teisingą teismą? Kad buvo pažeista teisė būti išklausytam, nes tas sprendimas dėl baudos buvo priimtas už akių, tas nekelia jokių abejonių. Kad 5 MGL tuomet prilygo ne 250, o 181 EUR, tai tiesiog menka teisėjos aritmetinė klaida. Kad Lietuvos Respublikos vardu viskas priimta, tai čia vėl tik niekis arba menka detalė. Gal tik moraliai įžeidžianti.
Kitas epizodas. Tam, kad mažai nepasirodytų. 2022 m. sausio 18 d. priimama nauja teisėjos nutartis, kurioje nurodoma kaltinamajam Algiui Krupavičiui paskirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojant kaltinamąjį be teismo leidimo neišvykti iš Lietuvos Respublikos, taip pat neišvykti iš gyvenamosios vietos.
Šiaip toks sprendimas mokslininkui, kuris yra aktyvus tarptautiniu mastu, tai yra tiesioginis jo profesinės veiklos ribojimas. Kad tai yra moralinis žeminimas, tai tik aplinkoje nesiorientuojantiems gali nebūti akivaizdu. Beje, minimoje nutartyje dar pridėta, kad „gali būti paskirta griežtesnė kardomoji priemonė“, ko gero, suėmimas ir įkalinimas tardymo izoliatoriuje.
Ko tuo buvo siekiama? Psichologiškai terorizuoti ir įbauginti Krupavičių kaip proceso dalyvį, kuris buvo vertinamas iš anksto kaip aiškus kriminalinis elementas, kuris pasirengęs slėptis nuo teisminio proceso užsienyje, nors jam inkriminuojamo „nusikaltimo“ ir tariamai „pavogto kūrinio“ bendraautorė apskritai nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleista pagal laidavimą.
Kodėl tokia reakcija buvo tame mirties ir laidotuvių epizode, tai tėra viena įtikinama versija. Prieš tai vykusiame 2021 m. lapkričio 19 d. posėdyje buvo pateiktas teisėjos nušalinimo prašymas dėl galimo jos šališkumo, pagarbos žmogui, padorumo, teisingumo ir nešališkumo principų ignoravimo. Lygiai toks pats prašymas buvo pateiktas ir dėl prokurorės nušalinimo, nes teisminė mėsmalė jau sukosi visu greičiu ir jos apsukos tik didėjo.
Apie teisėjos ir prokurorės nu(si))šalinimą ar nenu(si)šalinimą apskritai teismas jokio sprendimo nepriėmė, nors privalėjo tą padaryti ir paskelbti. O kam čia dėl to vargintis, nes šalia ekonomiškumo principo dar veikia diskrecija ir patys teisėjai priima sprendimus dėl savo veiksmų, kaip jiems elgtis. Nereikia ilgų filosofinių apmąstymų, kad jie visada priims sau palankius sprendimus. Įsivaizduokite situaciją universitete. Studento darbas vertinamas neigiamu pažymiu, o jei jis skundžiasi, manydamas, kad toks vertinimas nėra objektyvus, tuomet tą jo darbą paprastai peržiūri kiti dėstytojai, kad būtų išvengta bet kokio šališkumo. Tačiau teismuose teisėjas analogiškose situacijose priima sprendimą dėl savęs paties. Be komentarų.
Iš teismo proceso yra dar viena menka, o gal ne tokia ir menka, išvada. Jei staiga apeliacijos proceso pirmininkas maloniai vardu kreipiasi į tariamą nukentėjusįjį teismo posėdžio viduryje, tai nieko gero nelauk. Priešingai – bus tik naujų bėdų. Taip ir atsitiko. Apeliacija pasirodė nieko verta. Kauno “teisingumas” laimėjo. Rezultatas 2:0 jo naudai.
Precedentai ir sprendimai. Dėl jų vienu metu radosi optimistų. Vienas jų taip kalbėjo [kalba netaisyta]. „Panašu, Dievulis netikėtai pasiuntė A. Krupavičiui „Angelą sargą“ su skydu rankoje…. Mūsų bičiuliai, skubiai kalantys ešafotą profesoriaus viešai egzekucijai, turėtų apdairiai padėti platukus į šalį ir pailsėti. Panašu, tiems uoliesiems darbininkams ir darbininkėms netrukus bus gėda….Savo įžvalgą grindžiu konkrečiais argumentais.[2020 m.] liepos 8 d. LVAT priėmė nutartį, teisinė situacija ir aplinkybės bemaž identiškos analogiškai Krupavičiaus bylai. Įdomi aplinkybė, abiejose bylose teisybės ieškotojai yra to paties [universiteto] mokslininkai…. Deja, tas pats teismas ir tik su 12-15 d. skirtumu vienarūšėse (!) bylose priėmė kardinaliai skirtingus (!) sprendimus. Abu sprendimai neskundžiami, bet teisės normos interpretavimo ir jos taikymo požiūriu vienas kitam akivaizdžiai prieštaraujantys. Taip negali būti ir ilgainiui taip tikrai nebus. 2006 m. LR KT jau yra priėmęs nutarimą dėl precedento teisės taikymo ir teismų sprendimų bei teisinės praktikos neprieštaringumo. Prieš įstatymą VISI lygus […] Spręsdami vienarūšes bylas, teismai negali kurti sujauktos ir prieštaringos teisinės praktikos“.
Toje LVAT byloje Nr. A-1786-662/2020 dėl Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos sprendimo panaikinimo nutartį priėmė A. Bakaveckas (pranešėjas), V. Urmonaitė-Maculevičienė ir S. Žalimienė (kolegijos pirmininkė). Joje sakoma, kad „Kontrolieriaus tarnyba, priimdama Sprendimą, vertino ne galutinį ataskaitos tekstą, o tik tarpinį jos variantą, kuris, vadovaujantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 5 straipsniu, negali būti laikomas autorių teisių objektu….įvertinusi ataskaitos projektą kaip baigtą kūrinį, neįvertino visų faktinių aplinkybių, dėl to buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas sprendimas“. Atitinkamai panaikino Kontrolieriaus tarnybos 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr.SP-9. Beje, Krupavičiaus atveju net nieko panašaus į kokią nors „ataskaitą“ nebuvo. Dar daugiau. Kontrolierius ir tuo atveju buvo įžvelgęs nusikalstamos veikos požymių ir dėl to kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą. Tačiau LVAT pažymėjo, kad „vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais“. Rezultatas buvo, kad jokios nusikalstamos veikos nebūta ir jos nerasta. Krupavičiui buvo priešingai.
Ilgame Krupavičiaus kelyje per teismų kopas, tai tiems tereikėjo atsiversti LVAT bylos Nr. A-1786-662/2020 sprendimą, ir visi taškai susidėtų…. Toji LVAT byla ne kartą Kauno „teisingumo“ vykdytojams, šalia daugelio kitų precedentų, buvo cituojama ir nurodoma. Neretorinis klausimas čia kyla. Ką apie tai pasakytų S. Žalimienė, kuri buvo šios bylos kolegijos pirmininkė, o dabar yra LVAT pirmininkė? Kaip atsitinka, kad vieni ir tie patys įstatymai panašiose situacijose nėra visiems piliečiams taikomi vienodai? O gal yra lygūs ir lygesni? O gal, kaip vaizdžiai sakyta, ešafotai buvo statomi tik personaliai A. Krupavičiui?
Bausmės. Rezultatas, nors dar negalutinis, nes Aukščiausiasis Teismas neabejotinai dar turės priimti savo verdiktą, Krupavičiui kol kas yra apgailėtinas. Jis kaltas. Vagis. Galimai plagiatorius recidyvistas. Apeliacijoje tik pataisyta pirmos instancijos aritmetinė klaida. Pirmojoje instancijoje su aritmetika problemų teisėja turėjo net kelis kartus. Paskutinė buvo tuomet, kai 100 MGL baudą prilygino 5 tūkst. eurų, nors turėtų būti 3,7 tūkst. eurų. Tie plius 1,3 tūkst. eurų didesnė bauda, nei reikia – vėl, matyt, smulkus apsirikimas Lietuvos Respublikos vardu. Visa kita, t.y. tariama „žala“ nukentėjusiajam turės būti atlyginta, apribojimas išvykti iš gyvenamosios vietos pasilieka. Dar viena svarbi aplinkybė, kad apeliacijos metu nei vienu žodžiu, nei viename teisminiame posėdyje neužsiminta apie civilinį ieškinį ir jo sprendimus. Tad čia iš tiesų jau akivaizdus sprendimo už akių priėmimas.
Sugrįžkime trumpam į pradžią. Lietuvoje kasmet įvyksta kiek daugiau nei 500 savižudybių. Skaičiai, kurie sukrečia. Jais pirmaujame Europoje. Tai vadiname tragedija ir taip yra. Tačiau tie 400 nekaltai nuteistųjų kasmet beveik nėra pastebimi. Jų iš esmės nėra. Jie tėra tik „teisinės sistemos“ [sąmoningai kabutėse, nes apie teisę čia negalima kalbėti] brokas. O gal, kaip karų laikais, apie nenumatytai žuvusius civilius anglosaksiškose šalyse sako, kad jie tėra „netiesioginiai nuostoliai“ (angl. „collateral damage“). Bet net šių laikų karuose visos pusės stengiasi, kad tų netiesioginių nuostolių, t.y. civilių aukų, būtų kuo įmanoma mažiau, nes jos demoralizuoja kariaujančias valstybes, jų visuomenes. Lygiai taip pat nekaltai nuteisti Lietuvoje turėtų demoralizuoti teisinę sistemą. Bet panašu, kad taip nėra. Jie toje uždaroje savyje ir sau veikiančioje sistemoje yra tik vis dar pasitaikantis brokas. Bet jei jiems kiltų eretiška mintis, kad jiems verta pakelti galvas, kalbėti ar net susivienyti, tai galimai tų „netiesioginių nuostolių“ rimtai mažėtų, o teisinė sistema valytųsi.
O pabaigai priminsime, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja L. Zaborovska 2018 m. nutartyje, atmesdama Krupavičiaus ir jo kolegės skundą dėl kontrolieriaus sprendimo, skelbė esminį argumentą, kad jis neturi jokių teisinių pasekmių. Kaip iš 2018-2023 m. teismų maratono ir jų sprendimų perspektyvos tas teisinių pasekmių nebuvimas atrodo?
Kad pažeistos konstitucinės teisės, t.y. asmens teisė būti išklausytam ir teisė į teisingą teismą, tai aklam ir kurčiam turi būti aišku. Kodėl tuomet turime „teisingumą“ su pasekmėmis ar be jų? Ar čia tik akivaizdžios teisės normų aiškinimo ir teisės taikymo klaidos? Kokia yra teisėjų atsakomybė už sprendimus nuteisiant nekaltus? Ką daryti, kai teisėjų ir prokurorų viršenybė pakeičia įstatymo viršenybę? Ar čia bendrai nėra teisingumo falsifikacija? O gal requiem reikia rašyti teisinei valstybei Lietuvoje?
Toliau: kiek ir kaip galima bausti už tariamą nusižengimą?
Parengė Jurga Drungilaitė
