Marius Kundrotas. Nuosekli beprotybė

laikmetis.lt

Prieš daugelį metų vienas dvasininkas savo pamoksle pasakojo anekdotą. Psichiatro pacientas mano esąs miręs. Gydytojas jam bakst adata į ranką – kraujas bėga. O pacientas stebisi: kas galėjo pagalvoti, kad ir numirėliams kraujas bėga. Tai – pavyzdys, kaip be priekaištų veikianti logika, vadovaujantis klaidinga pirmine prielaida, veda prie klaidingų išvadų.

Jei tokį reiškinį stebėtume masių psichologijoje, pirmas į galvą šaunantis pavyzdys būtų Kremliaus šalininkai. Kai kurie jų dirba tai sistemai už atlygį, bet daugelis nuoširdžiai tiki tuo, ką jiems suokia tie pirmieji. Pavyzdžiui – tuo, kad Rusiją puola Vakarų imperijos, panaudodamos fašistuojančias Rusijos aplinkos šalis ir tautas. Rusija tiktai ginasi. Net ir tada, kai ji kariauja svetimose žemėse.

Vien besigindama Rusija išsiplėtė nuo Karaliaučiaus iki Kurilų. O ją puola, kaip taisyklė, mažesnės šalys ir tautos. Čečėnija, Sakartvelas, Ukraina. Iš tiesų per šias šalis veikiantys Vakarų imperialistai, o pirmiausiai – anglosaksų blokas. Kai kada už anglosaksų matomas ir pasaulinis blogis – žydai. Visai kaip Jozefo Gėbėlso ir Julijaus Štraicherio tekstuose. Bet fašistai ir naciai, žinoma, ne Rusijos pusėje.

Rusijos išpuoliai prieš Ukrainą daugeliui vakarykščių Kremliaus šalininkų atvėrė akis. Tiems, kurie dar išlaikė sveiko proto likučius, tapo aišku, kas ką užpuolė ir kas kieno teritorijose kariauja. Bet užkietėjusiems tai tik patvirtino jų išankstines prielaidas. Ukraina ginasi, vadinasi, ji – šlykšti rusofobinė valstybiūkštė. Nebūtų rusofobinė – seniai būtų pasidavusi ir sutikusi įsijungti į Rusijos sudėtį.

Ypač įdomi sąvoka šioje informacinėje kovoje – karo kurstymas. Karą kursto ne tie, kurie jį pradėjo, kurie įsiveržė į svetimos šalies teritoriją, kurios vientisumą ir suverenumą patys pripažino ir pažadėjo saugoti Budapešto memorandumu. Ne, karą kursto besiginanti Ukraina ir tie, kurie jai padeda, įskaitant anglosaksus, lenkus ir Rytų Baltijos tautas. Lietuviškai kalbantys, bet rusiškai mąstantys asmenys dar „sustiprina“ šį argumentą: žiūrėkime Lietuvos interesų, užuot gelbėję svetimas šalis.

Tarp tokių argumentų – ir faktas, kad Ukraina ginasi vokiškais tankais. Vokiškais, reiškia, nacistiniais. Pasirodo, nacizmą nacizmu daro ne agresija prieš kitas tautas, kurią dabar vykdo tikrieji naciai iš Kremliaus, o vokiečių ginklai, Saulės ženklas ir kiti panašūs simboliai ukrainiečių kovotojų gretose. Išties, kas galėjo pagalvoti, kad ir numirėliams kraujas bėga?

Antra stovykla, primenanti šį anekdotą, yra genderistai, kovojantys su esama ar tariama homofobija, bifobija ir transfobija. Šios stovyklos atstovai dažnai klausia: kodėl visi įvardinti „fobai“ taip domisi kitų žmonių lytine orientacija? Iš tiesų mažai, kas ja domėtųsi. Bet genderistai tą orientaciją patys velka į viešumą, brukdami ją į gatves, į žiniasklaidą, į švietimo ir ugdymo įstaigas. O kai konservatyvūs žmonės prašo palikti privačius lovos reikalus privačiais, tai pateikiama kaip fobijos įrodymas.

Na, kas gi gali priešintis tam, kad „seksualinių mažumų“ atstovai turėtų teisę į viešumą? Tik užkietėję „fobai“. Kam gali trukdyti tai, kad jau mokyklose, gal net ir darželiuose būtų aiškinama, kaip šaunu būti gėjumi, lesbiete ar translyčiu? Žinoma, „fobams“. O kai koks nors pilietis, praradęs kantrybę dėl priverstinio sekso brukimo į viešąsias erdves, pasako ką nors pikto, tai – tik įrodymas, kad visuomenė vis dar pilna fobijų, su kuriomis reikia kovoti, jomis sergančius – bausti, o su ja kovojantiems duoti pinigų.

Nors genderizmas dažniausiai siejamas su egzotiškomis orientacijomis, jis yra daug bendresnė problema. Tai – žmogaus būties ir esmės suvedimas į seksą. Seksas esąs gyvybinė būtinybė, visi tai daro ir darys, tereikia išmokyti, kaip tai daryti saugiai.

Šiandien visais genderistų kanalais transliuojama žinutė apie pastojusią vienuolikmetę. Tariama, kad ji per mažai žinojo apie seksą. Panašiau, kad ji apie jį žinojo per daug. Bent jau tikrai žinojo, kaip tai daroma. Skambiai įvardinta Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa gal ir apsaugos vieną kitą nuo ankstyvo nėštumo, bet skatindama lytiškumą be atsakomybės sulaužys dar daugiau santykių ir gyvenimų.

Skaistybė, saugant savo lytiškumą santuokai, lytiškumo sąsaja su prigimtine šeima ir gyvybe genderistų atmetamos kaip varžančios žmogaus laisvę. Jie skelbia: santykiaukite kiek įmanydami. O tai, kas įrodytų lytiškumo be atsakomybės žalą, jie traktuoja kaip savo prielaidų įrodymą: dar daugiau švietimo be ugdymo, žinių be vertybių, technikos vietoje principų.

Deja, bet trečias pavyzdys yra dalis neopagonių judėjimo atstovų. Jie lig šiol puoselėja mitą, kad į lietuvių žemę įsibrovusios žydiškos juodaskvernės siurbėlės, išpažįstančios krikščionybę, atima iš lietuvių tai, kas jiems teisėtai priklauso, tai yra – pagoniškąjį tikėjimą. Vis tas noras kalbėti visos tautos vardu. Lyg Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša ar Motiejus Valančius būtų mažiau lietuviai.

Neįmanoma atimti iš žmogaus tikėjimo, ar tai būtų krikščionybė, ar pagonybė, ar islamas. Tikėjimą galime prarasti ar diskredituoti tik patys. Agresyvioji neopagonių dalis, pagonybės rekonstrukcijomis dangstanti primityvų satanizmą ir antikrikščioniškumą, pati puola krikščionis tokiais šūkiais, kad krikščionybė Lietuvoje – okupacinė, žemindama savo tautiečius kiekviename žingsnyje. O kai ta agresija sulaukia reakcijos, tai šie žmonės priima kaip savo teisumo įrodymą: juk sakėme, kad mus puola.

Visi šie žmonės galvoja, kad ateiti su priprakaituotais ar kitų kūno išskyrų prismardintais drabužiais į viešą erdvę – visiškai normalu. O kai kas nors pasako – „mielasis, tu dvoki“, tai priimama kaip patvirtinimas, kad kažkas serga agresija ar fobija. Kad juos persekioja už teisybę. Nes juk pasakyti kam nors „ne“ galima tik tada, kai tas kas nors sako teisybę. Ne todėl, kad jis – bukas agresyvus chamas.

Žmogui, turinčiam mąstymo problemų, siekiant išsaugoti tikėjimą savo racionalumu, geriausias būdas – priešingo mąstymo žmogaus apšaukimas bepročiu. Taip gimsta tokios sąvokos kaip homofobija, rusofobija, iš užmaršties prikeliami mitai apie inkvizitorius ar kryžiuočius. Šimtametės ir tūkstantmetės patirties suvedimas į fobiją, taigi – ligą, tarsi patvirtina savą racionalumą ir oponento iracionalumą.

Žmogui, turinčiam mąstymo problemų, siekiant išsaugoti tikėjimą savo racionalumu, geriausias būdas – priešingo mąstymo žmogaus apšaukimas bepročiu.

Logika nėra panacėja, kai pirminė prielaida su ja kertasi. Pirmykščiai žmonės įsivaizdavo, kad ant uolos nupiešus žvėrį ir piešinyje pervėrus jį strėle, tai padės medžioklėje. Atsitiktinė sėkmė jų sąmonėje patvirtindavo priežastinį ryšį. Viename filme mergina, paraginta pasikeisti prismirdusius drabužius, atsakė negalinti to padaryti, nes praėjusį kartą jai nusivilkus tuos drabužius kilo Irako karas. Abiem šiais atvejais loginis mechanizmas veikė puikiai. Tiesiog trūko informacijos, kaip veikia priežastiniai ryšiai.

Taigi, mąstymas, žinios ir teisinga vertybinė pozicija sudaro glaudžią visumą. Vieni sakosi siekiantys taikos, kiti – meilės ir pakantumo, treti – darnos. Visi čia pateikti pavyzdžiai rodo, kad šių vertybių siekimas agresija iššaukia tik atsakomąją agresiją. Tai nėra tik moralinė problema. Daugeliu atvejų tai – ir intelektualinė problema. Jie galvoja: mane muša, nes esu teisus. Nors patys muša, patys ir rėkia. Norint išsiveržti iš šio klaidingų prielaidų ir išvadų rato pirmiausiai reikia pagalvoti: ką pats darau ne taip?

1 KOMENTARAS

Komentarai nepriimami.

Reklama

Susiję straipsniai

Nusikaltėliai grįžta į valdžią?

Česlovas Iškauskas Parašiau pavadinimą ir pagalvojau: ar ne per daug kategoriškas? Juk ne visi jie tokiais pripažinti oficialiai, begalė...

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai aštuoniasdešimt devintoji (lapkričio 8) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Niekada nebuvo, o štai ir vėl. Ukrainos pajėgos sėkmingai dronais atakavo daugiau nei 600 km....

Tautiniai ženklai ir tikrovė: dokumentinio filmo apie pietryčių Lietuvą premjera

Lapkričio 5 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko dokumentinio filmo „Pietryčių Lietuvos krašto istorijos“ (scenarijaus autorius, režisierius...

Dominykas Vanhara. Norisi tikėtis, kad nekartosime kitų padarytų klaidų

Vakar Amsterdame įvyko tai, ko šiaip jau niekas negalėjo įsivaizduoti, kad gali įvykti XXI amžiaus Vakarų Europoje –...